Doc. dr. Deimantas Karvelis

Šis, vie­nas ge­riau­sių M. Liuterio kūri­nių, liu­di­jan­tis, anot vie­no XVI a. pran­ciško­no, „apie di­delį au­to­riaus pro­tą ir pui­kią širdį“, bu­vo pas­ku­tinė Liuterio pa­stan­ga su­si­tai­ky­ti su Ro­ma. Kai kar­di­no­lui Ka­je­to­nui (Cajetan) ne­pa­vy­ko „at­vers­ti“ Liu­te­rio, ku­ri­ja dau­giau tikėjo­si iš ki­to po­piežiaus pa­siun­ti­nio Vo­kie­ti­jo­je – Ka­ro­lio fon Mil­ti­co (Karl von Miltitz). Pir­mą kar­tą Liu­te­ris su­si­ti­ko su juo Al­ten­bur­ge 1519 metų sau­sio mėnesį. Į Mil­ti­co prie­kaištus, jog sa­vo pa­moks­lais ir raštais jis da­rąs žalą Bažny­č­iai, Liu­te­ris at­sakė, jog tylės ta­da, kai tylės ir jo priešai, bei kad išsiųs po­piežiui nuo­lankų laišką, ku­ria­me pa­ti­kins šventąjį Tėvą, kad no­ri ko­vo­ti tik su Bažny­č­iai iš tiesų pa­vojin­gais mo­ky­mais. 1519 metų ko­vo 29 dieną po­piežius Le­o­nas X pa­rašė Liu­te­riui laišką. Ta­me laiške jis va­di­no Liu­terį kartu „mie­lu sūnu­mi“ ir „vel­nio vai­ku“ bei kvietė at­vyk­ti į Ro­mą. Mil­ti­cas, turėjęs įteik­ti šį laišką ad­re­sa­tui, nu­slė­pė jį nuo Liu­te­rio. 1520 metų ru­denį Mil­ti­cas kreipėsi į Eislėbe­no au­gus­ti­jonų vie­nuo­ly­ną, pra­šy­da­mas, kad šis pa­veiktų Liu­terį viešai pa­si­sa­ky­ti, jog jis nie­ka­da neišstos prieš po­piežiaus as­menį. Lap­kri­č­io 11 die­ną vie­nuo­ly­nas pa­prašė Liu­te­rio, kad šis pa­rašytų po­piežiui laišką. Šiek tiek ank­sč­iau, spa­lio 12 dieną, kai Mil­ti­cas vėl bu­vo su­si­tikęs su Liu­te­riu Lich­ten­ber­ge, šis pažadėjo pa­rašyti laišką. Lap­kri­č­io vi­du­ry­je Liu­te­ris pa­rašė pas­ku­tinį sa­vo laišką po­piežiui (pir­mąjį laišką pa­rašė dar 1517 metais, iškart po 95 te­zių pa­skel­bi­mo, siųsda­mas pas­tarųjų pa­aiški­ni­mus Re­so­lu­tio­nes dis­pu­ta­tio­nis de in­dul­gen­tia­rum vir­tu­te). Kar­tu su laišku popiežiui nu­siuntė puikų trak­ta­tą Apie krikščio­nio laisvę (Trac­ta­tus de li­ber­ta­te chris­tia­na). Po­piežiui bu­vo de­di­kuo­tas lo­ty­niškas vei­ka­lo va­rian­tas. Tuo pat me­tu bu­vo išspaus­din­ta ir vo­kiška trak­ta­to ver­si­ja – Von der fre­y­he­yt eynes Chris­ten­mens­chen, nors ir šiek tiek su­trum­pin­ta. Vėliau ji su­si­laukė ke­lių lei­dimų (1520 metais Leip­ci­ge, 1521 metais Augs­bur­ge, 1520, 1526 metais Vi­ten­ber­ge).

Šis, at­ro­dytų, ne­di­de­lis vei­ka­las – san­trum­pa vi­so to, kas su­da­ro krikščio­nišką gy­ve­ni­mą, at­spin­di Liu­te­rio re­for­ma­to­riškos te­olo­gi­jos bran­duolį. Traktato įžanginėje dalyje – palydimajame laiške popiežiui – ryški an­ti­tezė: iš vie­nos pusės – ne­kal­tas po­piežius, iš ki­tos – nu­si­kal­tu­si Ro­mos ku­ri­ja, dar kar­tą pa­tvir­ti­na, jog Liu­te­ris nie­ka­da ne­ko­vo­jo su žmo­gu­mi, bet su sis­te­ma. Jis su­gebėjo to­je pa­č­io­je kal­bo­je iškeik­ti po­piežiją kaip an­ti­kris­to liz­dą ir tuo pat me­tu kreip­tis į po­piežių su didžiau­sia pa­gar­ba. Be abejo, jei­gu Liu­te­ris manė, kad laiškas ir trak­ta­tas nu­ra­mins po­piežių, tai jis bu­vo be galo nai­vus. Po­piežius, pir­mą kar­tą jį per­skaitęs, sušuko: „Šiuos sa­ki­nius pa­rašė gir­tas vo­kie­tis, ku­ris, kai pra­blaivės, gal­vos ki­taip.“ Iškart po vei­ka­lo išspaus­di­ni­mo pa­si­rodė po­piežiaus bulė, at­sky­ru­si Liu­terį nuo Ro­mos bažny­č­ios.

Pa­ra­dok­sa­lu, ta­č­iau šio trak­ta­to lie­tu­viškas ver­ti­mas, kurį pa­tei­kia­me skaitytojams, nuo XVI a. Re­for­ma­ci­jos laikų yra tik ant­ra­sis ne li­tur­gi­niais mo­ty­vais lie­tu­viškai pub­li­kuo­ja­mas Liu­te­rio dar­bas. 1984 metais Fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­jos chres­to­ma­ti­jos to­me, skir­ta­me Re­ne­san­so epo­chai, bu­vo išspaus­din­tos 95 Liu­te­rio tezės prieš in­dul­gen­ci­jas ir vei­ka­las „Apie pa­sau­lie­tinę valdžią, kiek pri­va­lo­ma jai pa­klus­ti“. 1899 metais Tilžėje išleis­to Liu­te­rio Didžio­jo ka­te­kiz­mo pra­tarmėje bu­vo sa­ko­ma: „<…> šis Di­dy­sis Ka­te­kiz­mas jums iki šiol užslėptas bu­vo, taip ir dar la­bai daug raštų mūsų bran­gaus tikėji­mo tėvo M. Liu­te­rio užslėptų yra ir mūsų lie­tu­viško­je kal­bo­je la­bai men­kai Liu­te­rio raštų ran­damų yra.“ De­ja, per pas­ta­rąjį šimt­metį padėtis nė kiek ne­pa­si­keitė. Tie­sa, nuo ta­da, kai 1570 metais Ka­ra­liau­č­iu­je Bal­tra­mie­jus Vi­len­tas išlei­do Mar­ty­no Mažvy­do į lie­tu­vių kal­bą išvers­tas Liu­te­rio gies­mes (Ges­mes chrikščoniškas), XVI – XVII a. re­for­ma­ci­jos ir XVI­II – XX a. evan­ge­likų bažny­čių gy­va­vi­mo lai­kais lie­tu­viškai bu­vo leidžia­mi kai ku­rie Liu­te­rio vei­ka­lai, pro­tes­tan­tiška­ja­me pa­sau­ly­je nau­do­ja­mi kaip li­tur­ginė – apei­ginė li­te­rat­ūra. Iš svar­biau­siųjų ga­li­ma pa­minėti ke­tu­ris: Liu­te­rio Bib­li­jos ver­ti­mą, namų pa­mokslų rin­kinį – Po­stilę (Mišių kny­gos, Tilžė, 1896) bei dau­ge­lio lei­dimų su­lau­ku­sius Mažąjį ir Didįjį ka­te­kiz­mus. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma šių lei­di­nių bu­vo išspaus­din­ta tra­di­ciškai pro­tes­tan­tiško­se lie­tu­vių gy­ve­na­mo­se vie­tovėse – Tilžėje, Ka­ra­liau­č­iu­je, Prie­kulėje, Klaipėdo­je, Bitėnuo­se. Be­lie­ka tikėtis, jog šis liu­te­ria­nos per­las „Apie krikščio­nio laisvę“ ne tik ar­ti­miau su­pažin­dins Lie­tu­vos skai­ty­to­ją su au­ten­tiška Re­for­ma­ci­jos dva­sia, ne tik sužadins tar­p ti­ki­nčiųjų di­desnį ge­ros krikščio­niškos li­te­rat­ūros stu­dijų troškulį, bet ir pa­ska­tins to­li­mes­nes žymiau­sių Die­vo tarnų raštų pub­li­ka­ci­jas.

Li­te­rat­ūra:
– R. H. Bain­ton, He­re I stand a li­fe of Mar­tin Lut­her, 1950.
– T. W. Best, Ul­rich von Hut­ten and Lut­her’s open let­ter to Leo X, The Mar­tin Lut­her Quin­cen­ten­nial by Ger­hard Dünnhaupt, Det­roit, 1985, p.65-78.
– P. Chau­nu, Czas re­form, Wars­za­wa, 1989.
– J. Dil­len­ber­ger, Mar­tin Lut­her. Se­lec­tions from his wri­tings edi­ted and with an in­tro­duc­tion, New York, 1961.
– Dr. M. Lut­ra roz­pra­wa o wol­ności chrześci­ja­ni­na, przetł. Ks. O. Mi­chej­da, Cies­zyn, 1917.
– Э.Г. Эриксон, Молодой Лютер. Психоаналитическое ис­то­ри­чес­кое исследование, Москва, 1996.
– W. Fläschendräger, Mar­tin Lut­her, Leip­zig, 1984.
– H. Gri­sar, Lut­her, Frei­burg, 1911.
– L. Kołakow­ski, Lut­her Mar­tin, Słow­nik fi­lo­zofów, Wars­za­wa, 1966, t. 1, s. 346 – 348.
– W. Land­graf, Mar­tin Lu­ter, Ber­lin, 1981.
– Lut­her­druc­ke des XVI. Jahr­hun­derts, Ros­tock, 1995.
– J. Mat­he­sius, Lut­hers Le­ben, 1917.
– W. Mau­rer, Von der Frei­heit ei­nes Chris­ten­mens­chen. Zwei Un­ter­su­chun­gen zu Lut­hers Re­for­ma­tions­schrif­ten 1520/1521, Göttin­gen, 1949.
– Д.С. Мережковский, Реформаторы. Лютер, Кальвин, Пас­каль, Брюссель, 1990.
– H. A. Ober­man, Lu­ter. Mensch zwis­chen Gott und Te­ufel, 1982.
– A. Rond­thal­ter, Dr. M. Lu­ter. Życio­rys re­for­ma­to­ra, Łódz, 1929.
– Э.М. Соловьев, Мартин Лютер: время и дело, От Лютера до Вайцзекера, Москва, 1994, с.28-54.
– B. Stolt, Stu­dien zu Lut­hers Frei­heit­strak­tat, Up­psa­la, 1969.
– J. M. Todd, Mar­cin Lu­ter, Wars­za­wa, 1998.

Straipsnis skelbtas Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios svetainėje www.liuteronai.lt