Reformacijos pradžia tapatinama su Martyno Liuterio 95 tezių paskelbimu 1517 spalio 31-ąją. Tą dieną Vitenbergo teologijos profesorius ir vienuolis nusiuntė lotynų kalba parašytą laišką su tezėmis savo arkivyskupui į Maincą.

Ar tezių lapas buvo ir prikaltas prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų, ginčytina. Aišku viena, kad vargu, „ar profesorius pats būtų griebęsis plaktuko“, nes „skelbimus kabinti tam skirtoje vietoje, buvęs universiteto patarnautojo darbas“, rašo istorikas H. Schillingas (Martin Luther – Rebell in einer Zeit des Umbruchs).

Taip pat aišku, kad spalio 31 diena pačiam Liuteriui didelės reikšmės niekada neturėjo. Tezių prikalimą prie bažnyčios durų pirmas paminėjo P. Melanchtonas jau po Liuterio mirties. Per visą XVI amžių Reformacijos pradžia nebuvo siejama nei su tezių išsiuntimu, nei su prikalimu prie bažnyčios durų. Spalio 31 dienos data ligšiolinę svarbą pradėjo įgauti tik nuo 1617-ųjų, kai Vokietijos imperijoje pirmą kartą buvo švenčiamas Reformacijos jubiliejus. O kaip Reformacijos diena ji įsitvirtino tik XIX amžiuje.

Tezių diena 1517-aisiais, deja, tikriausiai praėjo be šurmulio ir anšlago – nieko ypatingo neįvyko (britų istorikas A. Pettegree apie visus 1517-uosius kandžiai pastebi: nuobodžiausi metai visame XVI amžiuje). Tikrasis procesas prasidėjo ir įgavo pagreitį vėliau, kai bažnyčios valdžia pagaliau sureagavo – sureagavo visiškai netinkamai.

Jau po pusmečio, 1518 m. balandį, Heidelbergo dispute Liuteris apgynė savo naujosios teologijos pagrindines mintis, kurios sužavėjo ne vieną dalyvavusį dvasininką, tarp jų ir būsimąjį reformatorių M. Bucerį. 1519 m. Leipcigo dispute Liuteris jau atvirai patvirtino popiežiaus ir susirinkimų klystamumą. Po metų pasirodo keli svarbūs Liuterio Reformacijos raštai, tokie kaip Apie krikščionio laisvę, Apie Bažnyčios babiloniškąją nelaisvę ir Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei. Tais pačiais metais reformatoriaus mokymą griežtai pasmerkė popiežius Leonas X savo bulėje Exsurge Domine, o jo raštai atiduodami sudeginti. 1521 m. pradžioje Liuteris ekskomunikuojamas.

Per trejus metus po tezių paskelbimo viskas galėjo ir pasibaigti, kadangi tais laikais egzistavo tik viena vieninga bažnyčia, ir niekas negalėjo įsivaizduoti gyvenimo šalia ar atskirtas nuo jos. Vienintelė išgyvenimo galimybė tokiam žmogui tebuvo tik sugrįžimas atgal į bažnyčios glėbį. Todėl, ekskomunikuodama Liuterį, bažnyčia iš savo pusės problemą išsprendė – Liuteris tarsi nustojo egzistuoti. Bet džinas iš butelio išlėkė: Liuterio idėjos ir mintys ne tik kad nenustojo egzistuoti, bet net išplito ir rado daugybę palaikytojų tautoje. Liuterio visapusiškos egzistencijos svarbiausioji diena artinosi.

„Dabar bus rimta“

Apie 1500-uosius laikas buvo pribrendęs reformoms, bet klaidinga manyti, jog jos būtinai privalėjo įvykti ir įsitvirtinti. Reformacija toli gražu nebuvo neišvengiama. Vienuolio maištas liko nenumalšintas ir galėjo virsti Reformacija tik dėl daugelio politinių aplinkybių bei įvairiausių atsitiktinumų (teologiškai tariant, dėl Apvaizdos). Romos bažnyčia galėjo ir nesunkiai būtų susitvarkiusi su savo nepaklusniu nariu. Bet, deja, ne ji nulėmė tolesnių įvykių raidą, o žemiškos valdžios konsteliacija bei monarchų interesai ir ‘žaidimai’.

1519 m. sausio mėnesį mirė imperatorius Maksimilianas. Įpėdiniu jis jau buvo numatęs savo anūką Karolį. Tačiau jau kurį laiką vokiečių karalius, tuo pačiu ir šventosios Romos imperijos imperatorius rinkdavo iš keturių pasauliečių ir trijų dvasinių imperijos kurfiurstų sudaryta kolegija. Vokiečių kunigaikščiai, jau ir prieš tai susirūpinę dėl savo įtakos bei nepriklausomybės, tais valdžios kaitos metais įgijo dar didesnę reikšmę. Taigi: pagrindiniais varžovais dėl sosto susigrūmė jaunas Habsburgų giminės atstovas Karolis ir Prancūzijos karalius Pranciškus I. Ir čia į scenos vidurį išeina būtent minėtieji kurfiurstai, kuriems sumokama tais laikais stačiai milžiniška kyšio suma, idant jie palaikytų Ispanijos karalių Karolį.

1519 m. vasarą Karolis rinkimus laimėjo. Už devyniolikmetį balsavo ir Liuterio žemės, Saksonijos, kunigaikštis kurfiurstas Frydrichas Išmintingasis (kuris kyšio neėme). 1520 m. rudenį Acheno mieste vyko Karolio karūnavimas vokiečių karaliumi. Vokietijoje jaunasis karalius ėmėsi toliau tvirtinti savo ryšius su šalies vadovais. 1521 m. vasario 3 d. Karolio sesuo sutuokiama su Frydricho sūnėnu (pasirašoma tik santuokos sutartis; sutuoktiniai niekada negyveno kartu, o ir pati sutartis po kelerių metų anuliuojama). Kaip žinia, be kunigaikščio paramos Karolis nebūtų tapęs karaliumi, o dabar atsirado dar ir dinastiniai ryšiai – kunigaikštis Frydrichas ir beveik keturiasdešimčia metų jaunesnis karalius tapo giminaičiais. Ir būtent šis Saksonijos kunigaikštis nuo pat pradžių globojo savo universiteto profesorių Liuterį. Tad be šios apsaugos ir be šios politinės situacijos ‘Liuterio problema’ būtų pasibaigusi dar 1520 metais – tyliai ir be jokios dramos.

Vis dėlto po ekskomunikos pavojus Liuteriui atsirado. Ir net gana didelis. Nes tais laikais po jos beveik automatiškai kitu žingsniu eidavo bausmė valstybiniu lygmeniu: asmuo būdavo paskelbiamas už įstatymo ribų. Tai prilygo mirties bausmei. Tačiau Liuterio dienomis, kaip tyčia, viskas pasisuko kitaip. 1519 m. liepos mėnesį įsigaliojo nauja tvarka, skelbianti, kad joks žmogus negali būti paskelbtas už įstatymo ribų be jam iškeltos bylos ir išklausymo. O Karolis savo karaliavimo pradžioje buvo priverstas tiksliai atsižvelgti į konstitucinę ir teisinę tvarką. Tuo tarpu Frydrichas su kitais šalininkais griebėsi visų diplomatinių sugebėjimų, kad Liuterio reikalas būtų aptartas aukščiausiame imperijos suvažiavime – 1521 m. sausio mėnesį sušauktame susirinkime Vormso mieste.

Tačiau kaip ekskomunikuotą asmenį į tokią garbingą sueigą atsivesti? Būtų lygiai tas pats, kas, pavyzdžiui, šiandien leisti nuteistam žudikui ateiti į Seimo posėdį. Kiltų daug pasipriešinimo, kaip kilo ir tada. Popiežius bei Romos atstovai iš visų jėgų mėgino užkirsti kelią Liuterio pakvietimui į susirinkimą. Kurija „primygtinai reikalavo išrauti piktžolę, išvyti šašuotą avį, išplėšti supuvusį narį, išmesti už borto balastą, kuris varto šv. Petro laivą“, rašo Liuterio biografas R. H. Baintonas. Anot jo, Romos katalikų pozicija buvusi griežta: „Negalima leisti, kad Liuterį išklausytų pasaulietinis tribunolas. Jis jau kartą yra pasmerktas Bažnyčios, todėl pasauliečiai turi sutikti su Bažnyčios sprendimu ir iš naujo nebesvarsyti pasmerkimo priežasties“ (Čia aš stoviu).

Romos nuncijus Vokietijoje Jeronimas Aleanderis laikėsi griežtai: „Asmeniškai aš mielai susikaučiau su šituo šėtonu, tačiau Šventojo Sosto autoritetas negali būti sumenkinamas atiduodant teisingumo vykdymą pasauliečiams. Žmogų, kurį pasmerkė popiežius, kardinolai ir prelatai, galima išklausyti tik kalėjime. Pasauliečiai, įskaitant netgi imperatorių, nėra įgalioti tirti bylą.“ Aleanderiui Liuteris buvo tiesiog „eretikas, kuris prikėlė iš pragaro Joną Husą“, „užkietėjęs eretikas“.

Teologijos požiūriu, karalius, nuo 1517 m. reziduojantis Ispanijoje, žinoma, vienareikšmiškai laikėsi Romos pusėje; evangelikų reformoms jis nejautė jokios simpatijos, o savo teritorijose net leido sudeginti Liuterio knygas. Tačiau politiškai Karolis su popiežiumi buvo konkurentai. Popiežius rėmė Prancūziją ir grūmėsi su Habsburgais dėl įtakos Italijoje. Dėl to Liuterio reikalas imperatoriui buvo parankus. 1520 m. lapkričio pradžioje Kelne Frydrichas susitiko su karaliumi ir pradėjo daugelį mėnesių užtrukusias derybas dėl Liuterio pakvietimo į didįjį susirinkimą.

Liuteris buvo kurfiursto paklaustas, ar vyktų į Vormsą, jei būtų pakviestas. Reformatorius atsakęs: „Aš vykčiau, net jeigu ir sirgčiau taip, kad nepastovėčiau ant kojų. Jei valdovas šaukia mane, vadinasi, Dievas šaukia mane… Dabar ne laikas galvoti apie saugumą. Man rūpi, kad Evangelija nebūtų apgėdinta dėl mūsų baimės ją išpažinti ir mūsų mokymą patvirtinti krauju“. Jis tikėjosi Vormse galėsiąs apginti savo mokymą kaip jau anksčiau įvairiuose disputuose yra buvę. G. Špalatinui, Frydricho sekretoriui, Liuteris rašęs: „Jei esu kviečiamas tik atsisakyti savo mokslo, tai aš neatvyksiu… Bet jei jis mane kviečia mirti, tai tada aš vyksiu.“

Pagaliau kovo 6 d. Liuteriui išsiunčiamas imperatoriaus kvietimo raštas. Jame  užtikrinama ir atvykimo bei dalyvavimo saugumas. Liuterį raštas pasiekia 29 dieną. „Iki šiol dėl mano reikalo buvo tik žaidžiama, dabar bus rimta“, rašė jis draugui J. fon Štaupiciui. Bet visi žinojo, kas šimtmetį anksčiau atsitiko Janui Husui iš Prahos; šis reformatorius, apšauktas eretiku, taip pat turėjo saugumo garantiją, bet Konstanco susirinkime buvo suimtas ir 1415 m. sudegintas. Tad Liuteris į Vormsą vyko Huso laužo karščiui alsuojant nugaron.

„Dabar reikia ne bailiai inkšti, bet rėkti visu balsu“

Čekas J. Husas, deja, neturėjo tokio politinio stogo kaip Liuteris Vokietijoje. Didelis Liuterio pranašumas, kad visos jo apklausos ir visi disputai nuo 1518-ųjų vyko tik savame krašte, tik Vokietijoje – kaip ir Vormso susirinkimas. Romoje Liuteris, be jokios abejonės, būtų buvęs sudegintas.

Kitas didelis skirtumas tarp Huso ir Liuterio laikų buvo technologinė pažanga. XV a. viduryje J. Gutenbergas Maince išrado knygų spausdinimą renkamomis literomis. Dėl šios naujovės idėjos galėjo sklisti žymai greičiau ir plačiau nei Huso laikais. Liuterio reformacijos mintys, pradedant tezėmis vokiečių kalba iki 1520-ųjų raštų, plito žaibiškai. Galima drąsiai tvirtinti, kad visa Vokietija netruko sužinoti apie maištingąjį vienuolį.

Liuterio raštų bendras tiražas iki 1521 m. pavasario pasiekė kone pusę milijono egzempliorių – tais laikais neregėtas ir rekordinis kiekis. Jau 1518 m. Liuteris buvo tas asmuo, kuriam gyvam esant, jo raštai tapo gausiausiai spausdinamais Europoje. Jais reformatoriui pavyko pasiekti ne vien tik intelektualų elitą, bet ir paprastą liaudį. Mat Liuteris pasižymėjo ypatinga dovana rašyti paprastai (pirmas bestseleris po akademinių tezių 1518 m. pavasarį tapo jo vos 1500 žodžių apimties Pamokslas apie atlaidus ir malonę).

Stebėtina, kad naujienos rado kelią ateiti ir pas nemokančius skaityti. Jiems buvo spausdinami portretai su Liuterio atvaizdu (L. Kranacho raižiniai). Taip vienuolis tapo, galima sakyti, pirmąja popžvaigžde. „Žmonės tuos piešinius bučiuoja. Tų piešinių parduota tokia galybė, kad aš negalėjau gauti nusipirkti nė vieno“, su pasibaisėjimu rašo Aleanderis. Gal kiek ir perdėdamas, jis dar priduria, esą iš dešimties vokiečių devyni šaukia „Liuteris“, o dešimtasis – „mirtis popiežiui“.

Kitaip negu Husas, Liuteris buvo palaikomas didžiulės populiarumo bangos. Aleanderis aiškiai jautė atsiradusią didžiulę antipatiją popiežiui ir suprato, koks rizikingas įžymybės pasirodymas Vormse gali būti tiek Romos bažnyčiai, tiek imperatoriui. Liuterio likimas perėjo į imperijos galingųjų rankas.

Išaušo balandžio 16 d. ir Liuteris atvyko į miestą prie Reino. Šimtai, gal net ir virš tūkstančio iš vos 7000 miesto gyventojų euforiškai sutiko reformatorių. Teologijos profesorius vis dar tikėjosi, jog jo reikalas bus pavestas „pamaldiems, išmokytiems, supratingiems, neįtartiniems ir krikščioniškiems vyrams, dvasininkams ir pasauliečiams, kurie išmano Bibliją ir žino dieviškus ir žmogiškus įstatymus ir įsakymus ir protu moka juos atskirti.“ Tikėjo, juos imsiantis „su uolumu“ jį tardyti.

Deja, taip neįvyko. Septynioliktos dienos šeštą valandą vakaro Liuteris įvedamas į miesto vyskupo rūmų salę, kurioje susirinkę virš dviejų šimtų kilmingųjų: pats imperatorius, karaliai ir kunigaikščiai, hercogai ir vyskupai – didelė dalis civilizuotų Vakarų pasaulio valdovų. Trūko tik popiežiaus. Vidutinio dydžio salė buvo sausakimša.

Visi susirinkimo įvykiai ir kalbos išlikę tiksliai dokumentuoti. Jie liudija, jog ant didelio stalo buvę išdėlioti Liuterio raštai. Tryro vyskupijos atstovas J. fon Ekas (arba Ekenas; ne Leipcigo disputo dalyvis Ekas) paklausęs Liuterio vienintelio klausimo, ar tai jo raštai ir ar jis norįs jų atsisakyti. Joks aptarimas ir disputas nevykęs. Liuteris atsakinėjęs tyliai. Nors iki atvykimo jis buvo rodęs drąsą („Jei Vorm­se būtų tiek vel­nių, kiek čerpių ant sto­gų, aš vis tiek ten vyk­siu”; „Dabar reikia ne bailiai inkšti, bet rėkti visu balsu“), dabar, matyt, vaizdas salėje jį buvo paveikęs ir įbauginęs. Liuteris paprašęs laiko atsakymui apgalvoti. Iki šiol tiksliai nežinoma dėl ko. Frydricho diplomatų sugalvotas manevras? Tiesiog baimė? Juk valstiečių anūkas iš nereikšmingo miestelio Vokietijos pakraštyje stovėjo vos už kelių žingsnių nuo dviejų žemynų, Amerikos ir Europos, valdovo!

 

„Vienišas vienuolis“ prieš (beveik) visus

Laiko apgalvoti imperatorius Liuteriui suteikė iki kitos dienos, ketvirtadienio. 18 d. pavakare vėl visi susirinko. „1521 metų balandžio aštuonioliktoji buvo pati svarbiausia diena Liuterio gyvenime“, teisingai įvertina S.M. Houghtonas (Bažnyčios istorijos eskizai).

Liuteris savo raštus pripažino. Pirmiausiai apie tai jis pasakė vokiškiai (tikriausiai mesdamas nacionalinę kortą; nesuprantamai vokiškai nemokančiam imperatoriui), paskui lotyniškai. Jis suskirstė savo knygas į tris grupes pagal žanrą.

Į pirmą grupę sudėjo veikalus „apie teisingą tikėjimą ir gyvenimą“; net jo priešininkai pripažįsta, kad tai vertingos knygos, nes jose daug naudingų dalykų. Antra grupė kritikuoja popiežių ir jo šalininkus, „kadangi jų mokymai ir blogas pavyzdys visą krikščioniją sutrikdė ir dvasiškai, ir fiziškai. Niekas to negali neigti ar ignoruoti. Nes visi patyrė, ir visuotinis nepasitenkinimas tai patvirtina, kad popiežiaus įstatymai ir žmogiškieji mokymai apgailėtinai supainioja, apsunkina ir kankina tikinčiųjų sąžines;  kad stulbinanti tironija prarijo ir visą turtą ir vis toliau pasibjaurėtinu būdu ryja, ypač mūsų didžiai šlovingoje vokiečių nacijoje.“ Žinoma, tai buvo ir aliuzija į atlaidų praktiką.

Liuteris nieko nevyniojo į vatą: „Popiežiaus įstatymai, kurie prieštarauja Evangelijos mokymui ir Evangelijos teiginiams ir Bažnyčios Tėvų sakiniams, turi būti laikomi  klaidingais ir neteisėtais. Jeigu norėčiau atšaukti šias knygas, stiprinčiau ir paremčiau šią tironiją; atverčiau šiam bedieviškumui ir savo sunaikinimo darbui ne tik nedidelį langelį, bet ir visas duris bei užturas“.

Trečia grupė – tai knygos prieš atskirus individus, kurie „remia ir globoja Romos tironiją ir ardo tą krikščionybę, kaip aš jos mokau.“ Liuteris sutiko, kad tuose raštuose jis galbūt per griežtai ir per daug kandžiai išsireiškė, „vis dėlto ir tokių knygų atsisakymas nebūtų tinkamas; nes pasekmė būtų tokia, kad bedieviška tironija galėtų remtis manimi ir paskui liaudį dar žiauriau valdyti ir prievartauti negu anksčiau.“

Nors Liuteris kalbėjo drąsiai, tačiau pabrėžė: „Esu žmogus, ne Dievas“. Tada pacitavo Jėzaus žodžius, ištartus aukščiausiajam kunigui Anui iš Jn 18, 23 („Jei pasakiau netiesą, įrodyk…“). Jei jo teiginiai būsią paneigti Biblija, tada jis pripažįsta kad „labai noriai ir visiškai pasiruošęs būsiu… paneigti savo klaidas ir būsiu pirmasis, kuris šias knygas sumes į laužą“.

Po pirmos dienos Liuteris jau nebegalėjo tikėtis debatų apie Biblijos tekstų interpretaciją. Jis aiškiai įžvelgė esminio konflikto neišvengiamumą: „Man labai malonu matyti, kaip dėl Dievo žodžio kyla neramumai ir nesantaika. Kadangi tai ir yra toji eiga, tasai kelias ir pasisekimas, kurio Dievo žodis siekia“; po to pacitavo Jėzų iš Mt 10, 34 („Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“).

Susirinkime Liuteris kreipėsi ir į patį imperatorių. Anot jo, negalima „pasmerkti Dievo žodį“ tik tam, kad būtų numalšinti neramumai. Taip pat įspėjo, „kad mūsų jauno, puikaus imperatoriaus Karolio, iš kurio šalia Dievo mes tikimės daugiausiai, valdymas nepasuks smerktina ir pragaištinga linkme“. Taip pat ir čia jis pateikė pavyzdžių iš Biblijos apie tai, kaip Izraelio ir pagonių tautų monarchai „save labiausiai pražūtin pasmerkdavo būtent tada, kai tik imdavosi taikos ir sutarimo savo gretose siekti ypatingai gudriais sumanymais.“ – Nereikšmingo provincijos universiteto dėstytojas mokina pasaulinio masto vadovą!

Kadangi iš Liuterio reikalauta „paprasto atsakymo“, tai Ekas jo paklausė dar kartą: „atsisakai ar neatsisakai savo knygų ir tų klaidų, kurios jose skelbiamos?“ Liuteris ir atsakė paprastai. Kalbos pabaigoje reformatorius tarsi pateikia savo kalbos santrauką – dažnai cituojamus žymiuosius sakinius:

„Jei nebūsiu įtikintas Šventojo Rašto liudijimu arba aiškiais proto argumentais, aš nesitrauksiu nuo Rašto eilučių, kurias užrašiau, o mano sąžinė liks susaistyta Dievo žodžio. Nes vien tik popiežiumi, ar susirinkimais aš nepasitikiu, kadangi akivaizdu, jog jie dažnai klysdavę ir patys sau prieštaraudavę. Todėl atsižadėti nieko negaliu ir nenoriu, nes eiti prieš savo sąžinę nei naudinga, nei saugu. Tepadeda man Dievas. Amen.“ Spausdintame tekste pridėti ir pabaigos žodžiai „Čia aš stoviu. Negaliu kitaip“, tačiau nėra aišku, ar jie iš tikrųjų pasakyti tą 18 dieną.

Po to tarp Liuterio ir Eko dar įvyko trumpas pokalbis, tačiau nieko naujo jau nebebuvo pasakyta. Netrukus Liuteris buvo išvestas iš salės. Našta nuo pečių buvo nukritusi („Perėjau!“). Per ateinančias dienas jau nepavyko maištininko vienuolio paveikti taip, kad jis vis dėlto savo poziciją pakeistų. Kadangi iššūkis buvo mestas ir imperatoriui – su jo didenybe buvo elgiamasi netinkamai – Karolis dar tą pačia dieną suformulavo savo asmeninį atsakymą į Liuterio kalbą.

Tikėjimo pagrindu Karolis įvardijo savo ilgą ir garbingą protėvių eilę – krikščionių imperatoriai, katalikų karaliai ir hercogai, kurie visi save suvokė kaip „katalikų tikėjimo, šventų apeigų, įstatymų, potvarkių ir šventų papročių gynėjus – Dievo garbei, tikėjimo augimui ir sielų išganymui“. Dėl to jis dabar laikąsis nuomonės: „Vienišas vienuolis, kuris stoja prieš tūkstantmetį visos krikščionybės mokymą, negali būti teisus“; „užsitrauksime amžiną gėdą, jeigu dėl mūsų nerūpestingumo susidarys sąlygos plisti ne tik pačiai erezijai, bet netgi eretiškoms mintims… Aš su juo pasielgsiu kaip su užkietėjusiu eretiku ir prašau jus palaikyti mane…“

26 dieną Liuteris su palyda paliko Vormsą. Gegužės pradžioje buvo paskelbtas Liuterio pasmerkimas: jis atsidūrė už įstatymų ribų. Vormso edikte rašoma: „Šitas velnias su vienuolio abitu išvilko į dienos šviesą senąsias klaidas, prie jų pridėjo savo naujai išrastas ir iš jų padarė dvokiančią maišalynę… Jo mokymas skatino maištus, susiskaldymus, karus, žudynes, plėšimus, padegimus ir bendrą krikščionybės sunaikinimą“. Liuteris „pripažįsta tik Rašto autoritetą, kurį pats interpretuoja remdamasis tik savo nuomone“. Niekas negali jam suteikti prieglobsčio, „jo knygos turi būti išnaikintos iš žmonių atminties.“

Liuterio laimei, jo užnugarį laikė Frydrichas, kurio įsakymu vienuolis buvo ‘pagrobtas’, slapta išgabentas į Vartburgą ir ten beveik metams paslėptas. Liuteris dingo. Vaizdas toks, tarsi Karolis, pasaulinio imperijos valdytojas, mūšį laimėjo. Tačiau nei Romai, nei imperijai maištininko įkalinti nepavyko. Reformaciją tikriausiai tebūtų sustabdžiusi tik jo mirtis.

Valdžia pralaimėjo ir medijų karą. Karolio išpažintis niekam nerūpėjo, užtat Liuterio 17 ir 18 dienų kalbos buvo išspausdintos ir netruko išplisti Vokietijoje. Ir ne vien tik jos. Viskas, kas susijęs su Vormsu, kas išėjo iš Liuterio lūpų ir plunksnos, buvo spausdinama. Tarp to, pvz., „Pamokslas, pasakytas Erfurte, kelionės į Vormsą metu“, „Liuterio malda Vormse“. Jo idėjos ne tik nebuvo iš atminties naikinamos – jų radosi vis daugiau ir dar sparčiau plintančių.

Sąžinės triumfas

Vyksupas H. Lilje (1899–1977) neperdėdamas rašė, kad Vormsas buvo „Aukščiausio lygio pasaulio istorijos posūkio ženklas“ (Luther 1483/1983). Paprastas žmogus išdrįso pasipriešinti neteisėtiems reikalavimams, nes savo sąžinę laikė tvirtai pririšęs prie Šventojo Rašto. Vienuolio neįbaugino ir nenutiltė net ir paties imperatoriaus autoritetas.

Po dviejų metų veikale Apie pasaulietinę valdžią (1523) Liuteris konstatuoja, kad kunigaikščiai negali „tvarkyti sąžinės bei tikėjimo reikalų“. Nes „Dievas negali ir nenori niekam kitam leisti valdyti sielų, išskyrus patį save. Todėl ten, kur pasaulietinė valdžia išdrįsta duoti įstatymus sielai, ji kišasi į Dievo valdžią ir tiktai suvedžioja bei pražudo sielas… Tegu mūsų ponai, kunigaikščiai ir vyskupai pamato, kokie jie yra kvailiai, bandydami savo įstatymais bei įsakymais privers­ti žmones tikėti vienaip ar kitaip.“

Reformacijos dėka toliau tvirtinosi sveikas krikščioniškas individualizmas: „Taigi kiekvienas pats atsako už tai, kaip jis tiki, ir turi pats rūpintis, kad tikėtų teisingai. Kaip niekas negali už mane nueiti į dangų arba į pragarą, taip niekas negali už mane ir tikėti arba netikėti; kaip jis negali man nei atverti, nei užverti dangaus ar pragaro vartų, taip jis negali ir priversti manęs tikėti ar netikėti. Kadangi tai, kaip žmogus tiki ar netiki, yra kiekvieno sąžinės reikalas ir pasaulietinei valdžiai dėl to nėra jokios žalos, ji turi būti patenkinta, žiūrėti savo reikalų ir leisti žmonėms tikėti vienaip ar kitaip, taip, kaip jie gali ir nori, ir neturi nė vieno prievarta versti. Juk tikėjimas yra laisvas dalykas, ir nevalia nė vieno varu versti tikėti. Jis yra Dievo darbas Dvasioje, jau nekalbant apie tai, kad pasaulie­tinė valdžia neturėtų į jį prievarta versti ar jį skleisti.“

„Dievas yra vienintelis sielų karalius“, teigia ir kitas reformatorius Jonas Kalvinas. Jis peikė Romos katalikų bažnyčios „tironišką priespaudą sąžinei“. Bažnyčia neturi teisės saistyti sąžines savo žmogiškais įstatymais, nes Kristus vienintelis yra jos karalius. Mūsų sąžinė turi reikalą vien su Dievu. Be Dievo Žodžio bažnyčia nieko negali įsakyti. Dievas bažnyčioje yra vienintelis įstatymdavys, „vien Jis turi įsakymo galią mūsų sieloms“ (Inst. IV,10,1–8).

Bet reformatoriai nelaikė sąžinės ir nepriklausoma instancija, gebančia vertinti pagal savus kriterijus. Ji nėra savarankiškas autoritetas, nes jos turinys visuomet pildomas ‘iš išorės’. M. Liuteriui ji yra Dievo Žodžio belaisvė. Todėl nepatartina sąžinę vadinti įstatymu mumyse. Įstatymo reikalavimai kalba mums per sąžinę, bet pati sąžinė nėra įstatymas.

Aukščiausioji instancija yra Dievas, kuris nustato, kas yra gera ir bloga – į tai turi orientuotis ir žmogaus sąžinė. Todėl tik Dievas gali ir turi reguliuoti mūsų sąžinę. Vestminsterio tikėjimas išpažinimas sako: „Tik Dievas yra sąžinės Viešpats, ir ji neturi būti varžoma jokiais žmonių mokymais ir priesakais, kurie tikėjimo ar Dievo garbinimo klausimais nors kiek prieštarauja Jo žodžiui arba jį papildo. Tikėti tokiais mokymais ar paklusti tokiems priesakams neva dėl sąžinės iš tiesų reiškia paminti tikrąją sąžinės laisvę. Aklo ir absoliutaus tikėjimo bei paklusnumo reikalavimas taip pat pažeidžia sąžinės ir proto laisvę.“ (XX,2)

Sąžinės ir proto laisvė – protas ne karalius, bet sąžinės laisvei reikia laisvos ir protingos, argumentų pagrįstos diskusijos. Liuteris Vormse norėjo debatuoti! Tačiau jo priešininkai žinojo tik įsakymo kalbą, o protą ir sąžinę atmetė. Kai šiandien ar visuomenėje, ar bažnyčiose malšinamos atviros diskusijos, galime imti pavyzdį iš Liuterio Vormse.