Viena garsiausių LDK didikų šeimų, be kita ko, turėjusi didelę reikšmę Lietuvos protestantizmo raidai, buvo Radvilos. Giminės pradininkas – Radvila Astikaitis (mirė 1477 m.). Iš jo sūnaus Mikalojaus Senojo (mirė 1509 m.) kilo trys pagrindinės Radvilų šeimos atšakos, o iš jų – garsieji pusbroliai – Mikalojus Radvila Rudasis (Biržų–Dubingų linija) ir Radvila Juodasis (Nesvyžiaus–Olykos linija).
Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584) 1565 m. tapo LDK kancleriu, per Livonijos karą (1558–1583) buvo vienas žymiausių LDK kariuomenės vadų. Jis dalyvavo Liublino Seime, gynė Lietuvos nepriklausomybę, 1569 m. nepasirašė Liublino Unijos akto. Iki mirties didikas uniją vertino neigiamai, joje matė „laidotuves ir sunaikinimą laisvos ir savarankiškos valstybės, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės“. Didiko nuostatas išreiškė jo klientas, valdovo sekretorius Motiejus Savickis, vienareikšmiškai neigiamai apibūdinęs 1569 m. įvykį: „Sulaukėme to, ko mes nenorėjome nei matyti, nei girdėti, ir kas buvo provokuojama 180 metų; visa tai įvykdė kiti džiaugsmingai ir triumfuodami, o mes jau prieš šv. Petro šventę [birželio 29 d.] visiškai palaidojom savo mylimą motiną, kurios mirtis sunaikins jos šlovę ir pasididžiavimą.“ (LDK istorija). Didikas globojo evangelikus reformatus, steigė parapijas, Vilniuje atkūrė ir Biržuose įsteigė evangelikų reformatų mokyklas.
Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), nuo 1550 iki 1564 m. buvo LDK kancleris. Savo politine veikla jis gynė valstybės savarankiškumą, nuo 1553 m. rėmė Reformaciją. Radvila Juodasis buvo išsilavinęs žmogus, studijavęs užsienio universitetuose, todėl suvokė naujovių poreikį LDK visuomenei. Dirbdamas Vilniaus vaivada, jis buvo užmezgęs tiesioginius ryšius su Europos reformacijos centrais ir žymiausiais teologais, pats norėjo įsitikinti religinės argumentacijos svarumu. Dešimt metų (1555–1565) Radvila susirašinėjo su Šveicarijos reformatų bažnyčios vadovais – J. Kalvinu, Ciuricho teologu H. Bullingeriu. M. Radvilos Juodojo dvaruose pamokslavo ir evangelikų liuteronų, ir evangelikų reformatų pamokslininkai. Tai buvo tikras tolerancijos pavyzdys – jis nedraudė kiekvienam individualiai ieškoti tikėjimo; jo dvaruose galėjo laisvai gyvuoti netgi „Lietuvos broliai“ (šie radikaliosios Reformacijos atstovai atmetė mokymą apie Trejybę, todėl vadinami antitrinitoriais, arba arijonais).
Parengė Holger Lahayne