Ulrichas Cvinglis (Ulrich Zwingli, 1484–1531 m.) – vienas pirmųjų Reformacijos teologų, šveicariškojo protestantizmo pradininkas. Jo reformatoriška veikla ir teologinės pažiūros daugeliu aspektų buvo panašios į Vokietijos reformatoriaus M. Liuterio, nors Liuteris nedarė tiesioginės įtakos Cvinglio pažiūrų susiformavimui.
Cvinglis gimė ir augo Vidhauso kaimelyje, Šveicarijoje, viduriniajam socialiniam sluoksniui priklausančioje šeimoje. Pradinį išsilavinimą jaunajam Ulrichui padėjo įgyti dėdė. 1494 m. Cvinglis išvyko į Bazelį ir Berną studijuoti septynių laisvųjų menų. Vėliau mokėsi Vienoje, kur susiformavo jo humanistinės pažiūros, 1502 m. baigė teologijos studijas Bazelyje, o 1506 m. įgijo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį ir tapo Glaruso miesto kunigu. 1512 ir 1515 m. Cvinglis dalyvavo karo žygiuose kaip kapelionas.
1516 m. Cvinglis persikėlė į Enzidelną, kur gilino savo teologines žinias, pradėjo formuluoti pirmąsias reformatoriškas idėjas. Šis miestas buvo populiarus Mergelės Marijos garbinimo centras, į jį nuolatos atvykdavo daugybė piligrimų. Naujasis kunigas pradėjo viešai pasisakyti prieš šią piligrimystės praktiką, įrodinėjo, kad Naujasis Testamentas apie ją nekalba, todėl ji nenaudinga sielos išganymui. Šventasis Raštas jau tuo metu Cvingliui buvo vienintelis autoritetas ir vadovas tikėjimo klausimais.
1518 m. novatoriškas pamokslininkas buvo perkeltas į Ciurichą ir paskirtas miesto katedros klebonu. Prieš priimdamas paskyrimą, jis iškėlė sąlygą, kad jam būtų leista netrukdomai skelbti gryną Evangeliją. Labai greitai Cvinglis tapo populiarus – pasiklausyti jo pamokslų ateidavo didelės minios žmonių. Pamokslaudamas jis drąsiai kritikuodavo įvairius prietarus, bažnytines apeigas ir kitus reiškinius, kurie prieštaravo Biblijos mokymui. Naujasis kunigas įgijo miestelėnų pagarbą ne tik dėl pamokslų, bet ir dėl ganytojiško rūpestingumo. Kai Ciuriche kilo didelė maro epidemija, Cvinglis nesibaimindamas lankydavo ir guosdavo nelaimės ištiktuosius. Jis pats irgi užsikrėtė maru, tačiau po trijų mėnesių pagijo. Šis kovos su mirtimi patyrimas suformavo Cvinglio tikėjimą Dievo visavaldyste. Jis aiškiai suvokė, kad žmogaus likimas priklauso tik nuo Dievo valios. Savo išgyvenimus 1519 m. jis įamžino kūrinyje „Maro giesmė“ (Pestlied): „Te viskas vyksta pagal Tavo valią, nes joje nėra trūkumų. Aš – tavo indas, pasiruošęs būti išgelbėtas arba sunaikintas.“
Jausdamas Ciuricho valdžios palaikymą, Cvinglis po truputį pradėjo reformuoti miesto religinį gyvenimą. Panašiai kaip Liuteris, jis pradžioje pasipriešino indulgencijų pardavinėjimui, taip pat išsakė abejones dėl mokymo apie celibatą pagrįstumo ir dėl Gavėnios pasninko reikalingumo. 1522 m. kovo 9 d. reformų šalininkai surengė protesto renginį – jie per Gavėnią valgė rūkytas dešras, taip viešai demonstruodami nepritarimą privalomiems pasninko įsakymams. Kai tais pačiais metais buvo atspausdintas pirmas Cvinglio teologinis darbas „Dievo Žodžio aiškumas ir neklaidingumas“ (Von Klarheit und Gewissheit des Wortes Gottes), reformatoriškos idėjos pradėjo sklisti po visą Šveicariją.
Pirmasis į naujoves sureagavo Konstanco vyskupas, kurio valdžioje buvo Ciuricho parapija. Nors vyskupas įvairiais būdais bandė stabdyti prasidėjusias reformas, tačiau Ciuricho miesto valdžia tvirtai palaikė Cvinglio idėjas ir veiklą. Viešuose poleminėse dvikovose su vyskupo atstovu Cvinglis, remdamasis Šventuoju Raštu, sėkmingai gynė savo įsitikinimus. Šie du 1523 m. vykę disputai ir ženklino galutinį reformuotos šveicariškos bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos katalikų bažnyčios.
1525 m. religinė reforma Ciuriche praktiškai buvo įgyvendinta. Tais metais išėjo bene reikšmingiausias Cvinglio veikalas „Komentaras apie tikrą ir klaidingą religiją“ (Commentarius de vera et falsa religione). Jame galima rasti Liuterio akcentuoto išteisinimo vien per tikėjimą Kristumi mokymo atkartojimą:
„Atgailaudamas žmogus pamato tikrąją savo būklę ir visiškai nusivilia. Tokiu būdu, praradęs pasitikėjimą savimi, jis pradeda ieškoti prieglobsčio Dievo gailestingume, tačiau jį baugina dieviškas teisingumas. Tuomet jis pamato Kristų, kuris prisiėmė dieviško teisingumo reikalaujamą bausmę už mūsų nusižengimus. Tik patikėjęs Kristumi, žmogus atranda išgelbėjimą, nes tik Kristus yra patikimas Dievo gailestingumo užstatas.“
Svarbiausias reformatoriaus tikslas buvo atkurti švarų biblinį tikėjimą ir bažnytinę praktiką. Cvinglis buvo pasiryžęs atsisakyti visko, ko aiškiai nepatvirtina Dievo žodis (Liuterio pozicija buvo šiek tiek kitokia – palikti viską, kas neprieštarauja Dievo žodžiui). Buvo panaikintos tradicinės mišios, šventųjų atvaizdų garbinimas, vietoje lotynų imta vartoti vokiečių kalba. Įvesta labai supaprastinta liturgija. Kita svarbi naujovė – per Viešpaties Vakarienę pasauliečiams buvo leista priimti ne tik duoną, bet ir vyną. Daugelis kunigų ir vienuolių atsisakė celibato, sukūrė šeimas (pats Cvinglis tai padarė 1522 m. vesdamas Aną Reinhard (Anna Reinhard), su kuria susilaukė keturių vaikų). Uždaryti vienuolynai buvo pertvarkomi į mokyklas, nes Cvinglis labai rūpinosi visuotiniu švietimu. Išsilavinimas tapo prieinamas kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso.
1528 m. Cvingliui laimėjus dar vieną disputą Berne, į reformatų pusę perėjo kaimyniniai miestai: Bazelis, Galas, Šafhauzenas ir Konstanca. Tuo metu Šveicarija nebuvo vientisa valstybė, bet atskirų „valstybėlių“ – kantonų konfederacija. Didesnė dalis kantonų tapo protestantiškais, kiti liko ištikimi Katalikų bažnyčiai. Bodeno mieste buvo sušauktas susirinkimas (šveicariškasis Vormso seimo analogas), kuriame buvo svarstomi kai kurie Cvinglio mokymo aspektai. Susirinkimas suteikė viltį, kad Šveicarijos konfederacijos vienybė gali būti išgelbėta, tačiau taika tęsėsi neilgai. 1531 m. karinių veiksmų ėmėsi katalikiški kantonai – 8 000 žmonių armija netikėtai įsiveržė į Ciuricho kantoną, kuris nebuvo pasiruošęs karui. Kapelio mūšio lauke krito apie 500 ciurichiečių. Po mėnesio buvo pasirašyta Kapelio taika. Pralaimėjusioji pusė įsipareigojo padengti karo išlaidas bei buvo susitarta, kad kiekvienas kantonas laisvai pasirinks tikėjimą. Nuo to laiko Šveicarija ilgam pasidalino į dvi aiškias sritis: protestantišką ir katalikišką. Pats Cvinglis Kapelio kautynėse dalyvavo kaip kapelionas – rūpinosi sužeistaisiais ir mirštančiais. Deja, šiame mūšyje Cvinglis žuvo – jis ėjo 47-uosius metus.
Cvinglio įpėdiniu Ciuriche tapo Henrikas Bulingeris (Heinrich Bullinger), o netrukus, 1536 m., į Šveicariją atvyko naujasis reformatų judėjimo lyderis Jonas Kalvinas (Jean Calvin). Kadangi Cvinglis anksti mirė, jis nespėjo palikti daug brandžių teologinių kūrinių, visgi galima teigti, kad Cvinglis padėjo Reformatų bažnyčios pamatus, o patį „pastatą pastatė“ J. Kalvinas – būtent jis galutinai suformavo reformatų teologinę sistemą.
Cvinglio pradėtas Šveicarijos religinis atsinaujinimas nebuvo Martyno Liuterio reformų pasekmė – tai du lygiagretūs, savarankiški judėjimai. Nors šie judėjimai neturėjo esminių doktrininių skirtumų (nesusitarta tik dėl Eucharistijos), vis dėlto susiformavo dvi atskiros bažnyčios: reformatų ir liuteronų. Laikui bėgant, šveicariškas reformatų tikėjimas plačiai išplito ne tik Šveicarijos kantonuose, bet ir kitose šalyse.
Parengė Tomas Dičius