Mažvydas ir pirmoji lietuviška knyga.
Martynas Mažvydas, be jokios abejonės, yra pats žymiausias visų laikų lietuvis krikščionis evangelikas (evangelikas liuteronas). Jis gimė 1510 m. (nors gimimo data tiksliai nežinoma, ji gali būti ir vėlesnė), tikriausiai Žemaitijoje. 1546 m. Martynas Mažvydas pradėjo studijuoti Karaliaučiaus universitete, kurį 1548 m. baigė. Nuo 1549 m. iki pat mirties 1563 m. Mažvydas tarnavo evangelikų liuteronų kunigu Ragainėje. Studijų metu, 1547 m., jis išleido savo įžymųjį Catechismusa prasty szadei – pirmąją lietuvišką knygą, tapusią „nacionalinės kultūros simboliu“ (S. Žukas).
Mažvydo „Katekizmas“ – nedidelio formato 79 puslapių knygelė, kurią sudaro lotyniška pratarmė (parašyta ne Mažvydo), eiliuota lietuviška pratarmė, elementorius (mokymui skaityti), pats katekizmas (dešimt Dievo įsakymų, dvylika tikėjimo tiesų, Viešpaties malda, sakramentų, žmogaus gyvenimo taisyklių aprašymas) ir giesmynas. Katekizme išdėstyta daug protestantiškam (evangelikų liuteronų) tikėjimui būdingų tiesų:
– įstatymo laikytis vien iš savęs žmogus negali, todėl išgelbstimas tik per tikėjimą: „Juk Jis visus, kurie tik Juo pasitiki, išperka nuo Įstatymo prakeikimo, nuo Dievo rūstybės… ir tai daro veltui, nekeldamas jokių sąlygų…“;
– Šventasis Raštas turi būti prieinamas plačiajai visuomenei, ir jį turi skaityti kiekvienas, nes „amžinasis išganymas yra visiems prieinamas turtas“. Lotyniškoji pratarmė prasideda šitokiais griežtais žodžiais: „Kai kurie asmenys Šventojo Rašto turėjimą gana griežtai laiko išskirtine kunigų luomo, o ne liaudies privilegija… Ar gali būti, klausiu, dar nedoresnis dalykas, kaip neleisti liaudžiai prieiti prie visiems bendrų šventenybių…?“;
– kiekvienas tikintysis privalo žinoti svarbiausias krikščioniško mokymo tiesas: „Juk būtina, kad kiekvienas žmogus savo ir savo sąžinės labui galėtų išpažinti tikėjimą, kad pavojaus, nusiminimo ar mirties agonijos valandą mokėtų iš tiesų deramai nusiraminti ir… pakilti savo dvasia“;
– pagoniški ritualai prieštarauja tikėjimui ir turi būti išnaikinti. Pagonių tikėjimui dievais Mažvydas priešpriešina krikščionišką sukūrimo teologiją: „Kaukus, žemėpačius ir laukosargus pameskit, / Visas velniuvas, deives apleiskit – / Tos deivės negal jums nieko gero duoti, / Bet tur visus amžinai prapuldyti. / Sveikatą, visus daiktus nuo to Dievo turit, / Kurio prisakymus čia manyje regit. / Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė, / Šituo būdu žmones ir visus daiktus padarė, / Tasai kiekvienam žmogui vienas gal padėti, / Sveikatą ir palaimą tasai gal duoti“;
– dvasininkija pašaukta tarnauti tikintiesiems ir turi labai didelę atsakomybę: „Pirmiausiai jus, Ganytojai, įspėdamas raginu, kad pagaliau atsimintumėte atlikti savo pareigą ir kad susimąstytumėte apie tai, jog jūs prisiėmėte tokią atsakomybę – rūpintis daugybės sielų reikalais. Būtent jums paskutiniajame teisme reikės atsakyti už visą būrį ir kiekvieną atskirai…“;
– kiekvienam krikščioniui gyvenime turi būti svarbu šlovinti Dievą ir giedoti (nemaža Katekizmo dalis skirta giesmėms!) bei paisyti etikos ir moralės (žmogaus gyvenimo taisyklės).
Parengė Holger Lahayne