M. Liuteris (1520 m.)

Dau­ge­liui krikščio­niškas tikėji­mas yra pa­pras­tas da­ly­kas ir ne­mažai žmo­nių tie­siog pri­ski­ria jį prie kitų do­ry­bių. Jie taip da­ro, nes pa­tys nie­ka­da ne­bandė tikėti ir ne­su­pran­ta tos didžios tikėji­mo jėgos. Tas, ku­ris vie­nu ar ki­tu me­tu vy­riš­kai neišstovėjo, su­si­dūręs su ne­laimėmis ir su­spau­di­mais tikėji­mo ke­ly, ne­ga­li ge­rai pa­rašyti apie tikėji­mą ar su­pras­ti, kas apie jį jau bu­vo pa­rašyta. Bet tas, ku­ris bent kiek pa­ra­ga­vo tikėji­mo, nie­ka­da ne­pa­si­ten­kins vien tuo, kas apie jį pa­ra­šy­ta, pasakyta, ap­mąs­ty­ta ar pri­sik­lau­sy­ta. Tai gy­vas “šal­ti­nis van­dens, trykštan­tis į amžinąjį gy­ve­ni­mą”, kaip Kris­tus va­di­na jį Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną (Jn 4, 14).

Aš ne­ga­liu gir­tis di­de­liu tikėji­mu ir su­vo­kiu, koks men­kas jo re­zer­vas, bet ti­kiuo­si, jog pa­sie­kiau tam tik­rą tikėji­mo lygį, nors ir bu­vau pa­kliuvęs į įvai­rius di­de­lius pa­gun­dy­mus. Vi­liuo­si, jog ga­liu tai ap­tar­ti, gal ir ne­la­bai įmant­riai, bet, be abe­jonės, tiks­liau nei aukščiau minėti rašyto­jai ir gud­ra­gal­viai dis­pu­tan­tai.

Kad ge­riau pažin­tu­me, kas yra krikščio­nis ir jo laisvė, ku­rią įgi­jo ir jam su­teikė Kris­tus – apie tai daug rašo šven­ta­sis Pau­lius – no­riu pa­teik­ti šiuos du tei­gi­nius:

1. Krikščio­nis yra lais­vas nuo visų da­lykų, yra šei­mi­nin­kas ir nie­kam ne­pa­val­dus.

2. Krikščio­nis yra visų pa­klus­nus tar­nas ir pa­val­dus kiek­vie­nam.

At­ro­do, jog abu šie tei­gi­niai priešta­rau­ja vie­nas ki­tam. Bet abu juos aiškiai teigė pats šven­ta­sis Pau­lius: “Nes nors aš esu lais­vas nuo kiek­vie­no, bet ta­pau kiek­vie­no tar­nas, kad dau­giau jų laimėčiau” (1 Kor 9, 19) ir “ne­būki­te nie­kam kažko sko­lin­gi, išsky­rus meilę vie­nas ki­tam” (Rom 13, 8). O meilė yra pa­si­ruošusi tar­nau­ti ir pa­val­di tam, ku­ris my­li­mas. Taip pat ir Kris­tus. “Die­vas pa­siuntė sa­vo Sūnų, gi­musį iš mo­te­riškės ir pa­valdų įsta­ty­mui” (Gal 4, 4).

Kad su­pras­tu­me šiuos du priešta­rau­ja­nč­ius tei­gi­nius apie laisvę ir pa­val­du­mą, tu­ri­me su­vok­ti, jog kiek­vie­nas krikščio­nis yra dve­jo­pos pri­gim­ties: dva­sinės ir kūniškos. Pa­gal sa­vo dva­sinę esmę, ku­rią žmonės apibrėžia kaip sie­lą, krikščio­nis yra va­di­na­mas dva­si­niu, nau­ju, vi­di­niu žmo­gu­mi; pa­gal kūną ir krau­ją jis va­di­na­mas kūnišku, se­nu ir išori­niu žmo­gu­mi, apie kurį apašta­las rašo: “Jei mūsų išori­nis žmo­gus ir nyks­ta, bet vi­di­nis die­na iš die­nos at­si­nau­ji­na” (2 Kor 4, 16). Dėl šito skir­tu­mo Šven­ta­ja­me Rašte yra pa­sa­ky­ti žodžiai, tie­sio­giai priešta­rau­jan­tys vie­ni ki­tiems: “Nes kūnas trokšta priešin­go dva­siai, o dva­sia – priešin­go kūnui” (Gal 5, 17). Sie­los ne­nu­skais­tins šven­ti kūno rūbai, ku­riuos dėvi pa­moks­li­nin­kai ir šven­tie­ji, net jei kūnas lan­ko bažny­č­ias ir šven­tas vie­tas, jei jis lie­č­ia­si prie šventų daiktų; taip pat ne­padės ir kūniška mal­da, pas­nin­kas, šventų vietų lan­ky­mas ir gerų darbų da­ry­mas, ku­rie at­lie­ka­mi tik per kūną. Tu­ri būti dar kažkas, ką sie­lai at­neša ir su­tei­kia mal­din­gu­mas ir laisvė. Nes vi­sus šiuos išvar­din­tus da­ly­kus ir dar­bus ga­li at­lik­ti ir išla­vin­ti pik­tas žmo­gus – veid­mai­nis. An­tra ver­tus, sie­lai ne­pa­kenks kūno “nešven­ti” dra­bužiai – t.y. pa­sau­lie­ti­niai, ir tai, kad būna nešven­to­se vie­to­se, ne­val­go, ne­ge­ria, ne­si­meldžia ir ne­vyk­do visų darbų, ku­riuos da­ro veid­mai­niai. Pa­mal­daus ir lais­vo krikščio­nio sie­la ne­tu­ri jo­kių kitų po­rei­kių dan­gu­je nei žemėje, kaip tik vie­ną – šven­tą Evan­ge­li­ją, Die­vo žodį, pa­moks­lau­tą Kris­taus, kaip Jis pats sa­ko: “Aš esu pri­sikėli­mas ir gy­ve­ni­mas, kas ti­ki ma­ne, gy­vens amžinai” (Jn 11, 25), “Aš esu ke­lias, tie­sa ir gy­ve­ni­mas” (Jn 14, 6), “Žmo­gus bus gy­vas ne vie­na duo­na, bet kiek­vie­nu žodžiu, išei­na­nč­iu iš Die­vo bur­nos” (Mt 4, 4). Aki­vaiz­du, jog sie­la ga­li ap­si­ei­ti be vis­ko, išsky­rus Die­vo žodį, ir be Die­vo žodžio nie­kas ne­galės jai padėti. Bet kai sie­la tu­ri Žodį, jai dau­giau ne­rei­kia jo­kių kitų da­lykų, nes Žody­je tu­ri pa­kan­ka­mai mais­to, džiaugs­mo, ra­mybės, švie­sos, tie­sos, su­gebėjimų, tei­sin­gu­mo, išmin­ties, laisvės ir vi­so­kio gėrio be sai­ko. Todėl psalmėse skai­to­me, jog pra­našas nie­ko dau­giau ne­trokšta, kaip tik Die­vo žodžio (Ps 119), pa­nau­do­da­mas tiek daug epi­tetų jo ap­rašymui.

Ki­ta ver­tus, Šven­ta­ja­me Rašte ne­su­tik­si di­desnės kan­č­ios ir Die­vo rūstybės nei tai, kad Die­vas at­ima iš žmo­gaus sa­vo Žodį, kaip pa­sa­ky­ta pra­našo Amo­so kny­go­je (Am 8, 11). Taip pat nėra di­desnės ma­lonės už tai, kad Die­vas siu­nč­ia sa­vo Žodį, kaip pa­sa­ky­ta: “Jis siuntė sa­vo Žodį ir pa­gydė juos, ir išgelbėjo juos iš mir­ties” (Ps 107, 20). Kris­tus bu­vo pa­siųstas į šį pa­saulį ne ko­kiam nors ki­tam, kaip tik Žodžio tar­na­vi­mui. Ir vi­si apašta­lai, vys­ku­pai, pa­moks­li­nin­kai bei vi­sas dva­si­nis luo­mas bu­vo pašauk­ti ir įtvir­tin­ti Žodžio tar­navimui. Tu ga­li pa­klaus­ti: “Kas gi yra tas Die­vo žodis, ku­ris tei­kia ko­kią di­delę ma­lonę, ir kaip aš turėčiau Jį nau­do­ti, jei eg­zis­tuo­ja daug Die­vo žodžių?” At­sa­ky­siu: “Tai žodžiai, ku­riuos kal­ba tik Evan­ge­li­ja. Jie sa­ko, koks tu tu­ri būti ir ką rei­kia da­ry­ti, kad išgirs­tum sa­vo Die­vą, kal­bantį tau, ir kad vi­sas ta­vo gy­ve­ni­mas bei dar­bai, at­lik­ti Die­vo aki­vaiz­do­je, ne­pražūtų amžiams. Kol ti­ki pa­gal įsta­ty­mą, ne­turėda­mas troški­mo, nu­si­vil­si sa­vi­mi ir pažin­si, jog tei­sin­gai Ozėjas pa­sakė: “O Iz­ra­e­li, tu at­ve­dei sa­ve į ne­laimę, nes tik ma­ny­je yra ta­vo išgelbėji­mas” (Oz 13, 9). Ka­dan­gi tu pats iš savęs nie­ko ne­ga­li, o tai ky­la iš ta­vo su­ge­di­mo, todėl, kai Jis so­di­na ta­ve prieš sa­vo my­li­mą Sūnų Jėzų Kristų ir kal­ba tau sa­vo gy­vu, guodžia­nč­iu Žodžiu, tu tu­ri at­si­duo­ti Jam tvir­tu ir ty­ru pa­si­tikėji­mu. Dėl to­kio tikėji­mo vi­sos ta­vo nuodėmės yra at­leidžia­mos, vi­sas ta­vo su­ge­di­mas pašali­na­mas, – tu tam­pi tei­sus, tei­sin­gas, ro­mus, vyk­dan­tis vi­sus įsa­ky­mus ir lais­vas nuo bet ko, kaip sako šven­ta­sis Pau­lius: “Tei­su­sis gy­vens tikėji­mu” (Rom 1, 17) ir “Kris­tus yra Įsta­ty­mo pa­bai­ga; kas Juo ti­ki, tas yra tei­sus” (Rom 10, 4). Todėl visų krikščio­nių pa­grin­di­nis užda­vi­nys ga­na ne­sun­kus – ap­gy­ven­din­ti sa­vy­je Žodį ir Kristų, tokį tikėji­mą nuo­lat la­vin­ti ir stip­rin­ti. Nes joks ki­tas dar­bas ne­pa­da­ro tavęs krikščio­ni­mi, kaip tas, apie kurį Kris­tus kalbėjo žydams Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną. Kai jie pa­klausė, ką tu­ri da­ry­ti, kad vyk­dytų die­viškus ir krikščio­niškus dar­bus, Jis pa­sakė: “Štai yra Die­vo dar­bas – tikėti Tą, kurį Jis ­siuntė” (Jn 6, 29). Dar­bas, kurį vie­nas Die­vas Tėvas pa­skyrė. Tai neišma­tuo­ja­mas tur­tas – tei­sin­gas tikėji­mas Kris­tu­mi; nes jis at­neša vi­sus pa­lai­mi­ni­mus ir pašali­na bet kokį pra­kei­ki­mą, kaip pa­sa­ky­ta: “Kas tikės ir krikšty­sis, bus išgelbėtas; kas ne­tikės, bus pa­smerk­tas” (Mk 16, 16). Todėl pra­našas Izai­jas, ma­ty­da­mas to­kio tikėji­mo vertę, sa­ko: “Die­vas pa­siųs į žemę trum­pą Žodį, ku­ris su­kels tei­su­mą kaip po­tvynį”; tai reiškia: “Tikėji­mas, ku­ris leng­vai ir to­bu­lai įvyk­do įsta­ty­mą, pri­pil­dys ti­ki­nč­iuo­sius to­kiu didžiu tei­su­mu, kad šiems ne­be­reiks nie­ko, kas padėtų tap­ti tei­siais”. Pa­našiai sa­ko ir šven­ta­sis Pau­lius: “Šir­di­mi ti­ki­ma, ir taip įgy­ja­mas tei­su­mas” (Rom 10, 10).

Kaip at­si­tin­ka, kad vien tik tikėji­mas ga­li pa­da­ry­ti pa­maldžiu ir be darbų su­teik­ti be­saikį tur­tą, kai tuo tar­pu Rašte mums duo­ta daug įsta­tymų, įsa­kymų ir nu­ro­dymų? Čia rei­kia pa­stebėti, kad, kaip minėjau anks­čiau, tik tikėji­mas be jo­kių darbų pa­da­ro ta­ve pa­mal­dų, teisų ir lais­vą. Be to, svar­bu žino­ti, kad vi­sas Šven­tasis Raštas yra pa­da­lin­tas į dvi da­lis: Die­vo įsa­ky­mai, ar­ba įsta­ty­mai, ir Die­vo pažadai, ar­ba įsi­pa­rei­go­ji­mai. Įsa­ky­mai mo­ko mus ir pa­ro­do įvai­rius ge­rus dar­bus, ta­č­iau pas­ta­rie­ji dar nėra at­lik­ti. Jie ro­do į ge­ra, ta­č­iau ne­pa­de­da; mo­ko, ką rei­kia da­ry­ti, bet ne­su­tei­kia tam jėgų. Todėl įsa­ky­mai su­kur­ti tam, kad žmo­gus pa­ma­tytų sa­vy­je ne­su­gebėji­mą da­ry­ti ge­ra ir galėtų vi­siškai nu­si­vil­ti sa­vo su­gebėji­mais. Štai kodėl tie įsa­ky­mai va­di­na­mi Se­nuo­ju Tes­ta­mentu. Tai pa­tvir­ti­na įsa­ky­mas: “Ne­geisk pik­to”. Juk mes vi­si esa­me nu­sidėjėliai ir nėra nė vie­no žmo­gaus, ku­ris ne­geistų blo­go, – jis da­ro, ką no­ri. Todėl įsa­ky­mas ve­rč­ia nu­si­vil­ti pa­č­iu sa­vi­mi ir ieško­ti ki­to pa­gal­bos, kad ne­be­geis­tu­me pik­to ir įvyk­dy­tu­me įsa­ky­mą per kažką ki­ta. Ir visų kitų įsa­kymų mums neįma­no­ma įvyk­dy­ti.

Kai įsa­ky­mas žmo­gui ap­reiškia jo ne­su­gebėji­mą ir šis pa­jun­ta baimę, steng­da­ma­sis įvyk­dy­ti įsa­ky­mą, – ar­ba įsa­ky­mas bus įvyk­dy­tas, ar­ba žmo­gus pra­keik­tas, – tuo­met jis tam­pa nuo­lan­kus ir nie­ko ne­reiškian­tis sa­vo aky­se, ne­ran­dan­tis sa­vyje nie­ko, kuo galėtų būti išgelbėtas. Ta­da at­ei­na ki­tas Žodis – Die­vo pažadas, kal­ban­tis: “Jei no­ri įvyk­dy­ti vi­sus įsa­ky­mus, pa­lik­ti sa­vo geis­mus ir nuodėmes, kaip lie­pia įsa­ky­mai, – tikėk Kris­tu­mi, per kurį Aš tau pažadu ma­lonę, tei­su­mą, ra­mybę ir laisvę. Jei ti­ki, tai tu­ri, jei ne­ti­ki, ta­da to ne­tu­ri. Kaip tau neįma­no­ma įvyk­dy­ti visų įsa­ky­mo darbų, ku­rių yra be ga­lo daug, ly­giai taip pat leng­vai ir daug ga­li gau­ti per tikėji­mą. Nes vi­sus da­ly­kus Aš su­tal­pi­nau tikėji­me, kad tas, ku­ris ti­ki, turėtų ir vi­sus juos ir būtų pa­lai­min­tas; kas ne­ti­ki, ne­turės nie­ko. “Nes Die­vas vi­sus įka­li­no ne­pa­klus­nu­me, kad visų pa­si­gailėtų” (Rom 11, 32)”.

Tai­gi Die­vo pažadai su­tei­kia tai, ko rei­ka­lau­ja įsa­ky­mai, ir at­lie­ka tai, ką nu­sa­ko įsa­ky­mai, kad vis­kas pri­klau­sytų Die­vui – tiek įsa­ky­mas, tiek ir jo įvyk­dy­mas. Jis vie­nas lie­pia, Jis vie­nas ir įvyk­do. Todėl Die­vo pažadai yra Nau­jo­jo Tes­ta­mento žodžiai ir pri­klau­so Nau­ja­jam Tes­ta­mentui.

Vi­si Die­vo žodžiai yra šven­ti, tei­sin­gi, teisūs, tai­kūs, lais­vi ir pil­ni ge­ru­mo; to, ku­ris pri­si­riša prie jų ty­ru tikėji­mu, sie­la taip su­si­lies su jais, kad įgaus vi­sas Žodžio do­ry­bes ir per tikėji­mą taps šven­ta, tei­si, tei­sin­ga, tai­ki, lais­va ir pil­na vi­so­kio ge­ru­mo, taps tik­ru Die­vo vai­ku, kaip pa­sa­ky­ta: “Vi­siems, ku­rie Jį priėmė, Jis davė ga­lią tap­ti Die­vo vai­kais, tiems, ku­rie ti­ki Jo var­dą” (Jn 1, 12).

Iš to leng­va su­pras­ti, kodėl tikėji­mas tiek daug ga­li ir kad jo­kie ge­ri dar­bai ne­ga­li jam pri­lyg­ti. Nes joks ge­ras dar­bas ne­pri­si­riša prie Die­vo žodžio taip, kaip tikėji­mas, ir, be to, ne­ga­li būti at­lik­tas sie­lo­je, bet vien tik Žodis ir tikėji­mas, val­do sie­lą. Sie­la su­si­lie­ja su Žodžiu taip, kaip išly­dy­ta ge­ležis su­si­lie­ja su ug­ni­mi. Tai­gi ma­to­me, jog krikščio­niui vis­ko pa­kan­ka tikėji­me; jam ne­rei­kia darbų, kad būtų ištei­sin­tas. Ir jei jam ne­rei­kia darbų, tai, be abe­jo, jis yra lais­vas ir nuo visų įsa­kymų bei įsta­tymų. Jis yra at­leis­tas nuo jų, tai­gi iš tikrųjų lais­vas.

Tai ir yra krikščio­niška laisvė – mūsų tikėji­mas, vei­kian­tis ne tam, kad ska­tintų gy­ven­ti tuščiai ir ne­do­rai, ne tam, kad siek­tu­me tei­su­mo ir pa­lai­mi­nimų ge­rais dar­bais.

Tikėji­mui būdin­ga tai, jog pa­si­ti­ki­ma tuo, ku­ris yra gerb­ti­nas ir tei­sin­gas, ir tai yra didžiau­sia garbė, ku­rią žmo­gus ga­li su­teik­ti ki­tam; an­tra ver­tus, didžiau­sia ne­garbė pa­si­reiškia tuo, kad ki­tas lai­ko­mas leng­vabū­dišku, ne­pa­ti­ki­mu ir me­la­giu. Tai­gi, kai sie­la tvir­tai ti­ki Die­vo žodžiu, lai­ko jį tei­sin­gu, tei­siu ir tai­kiu, ta­da ji su­tei­kia jam pa­č­ią didžiau­sią garbę, ku­rią tik ga­li pa­ro­dy­ti. Sie­la ger­bia Žodį ir leidžia jam keis­ti ją taip, kaip Jis no­ri; nes ji ne­abe­jo­ja, jog Jis yra ro­mus ir tei­sin­gas vi­suo­se sa­vo žodžiuo­se. Ki­ta ver­tus, nėra di­desnės ne­garbės Die­vui, kai Juo ne­ti­ki­ma, kai sie­la lai­ko Jį me­la­giu ir ne­su­ge­ban­čiu ką nors pa­da­ry­ti, kai to­kiu ne­tikėji­mu at­si­sa­ko­ma Jo ir šir­dy­se prieš Die­vą sta­to­mas sta­bas. Kai Die­vas ma­to, kad sie­la pa­ger­bia Jį tikėji­mu, ta­da Jis sa­vo ruožtu pa­ger­bia ją, pa­da­ry­da­mas ro­mia ir tei­sin­ga. Tai, kad Die­vas duo­da tei­su­mą ir ro­mu­mą per tikėji­mą, yra tei­su ir tei­sin­ga, ir to ne­ga­li pa­siek­ti tie, ku­rie ne­ti­ki ir vargs­ta sa­vo gau­siais ge­rais dar­bais. Tikėji­mas įga­li­na sie­lą ne tik su­si­jung­ti su Die­vo žodžiu, pil­nu ma­lonės, bet taip pat su­jun­gia ją su Kris­tu­mi kaip sužadėtinę su sužadėti­niu. Iš to­kių jung­tu­vių se­ka, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius, kad Kris­tus ir sie­la tam­pa vie­nu kūnu; taip abiejų sėkmė, nuo­ty­kiai, kri­ti­mai ir vi­si ki­ti da­ly­kai tam­pa ben­dri; tai, ką tu­ri Kris­tus, yra ir krikščio­nio. Vi­sos gėrybės ir pa­lai­mi­ni­mai, ku­riuos tu­ri Kris­tus, pri­klau­so ir sie­lai, o vi­sas sie­los ydas ir nuodėmes Kris­tus pa­si­i­ma ant savęs. Nes jei Kris­tus – jau­ni­kis, va­di­na­si, Jis tu­ri pa­si­im­ti sau tai, kas pri­klau­so Jo nuo­ta­kai, ir do­va­no­ti jai tai, kas pri­klau­so Jam. Jei­gu Jis ati­duo­da jai sa­vo kūną ir patį sa­ve, tai kaip­gi Jis ne­duos jai vi­so to, kas pri­klau­so Jam? Ir jei­gu Jis pri­ima sa­vo nuo­ta­kos kūną, kaip Jis ne­pri­ims to, kas pri­klau­so jai? Tai pui­kus ap­si­kei­ti­mas ir tuo pa­č­iu ko­va, nes Kris­tus yra ir Die­vas, ir Žmo­gus, – nie­ka­da ne­nu­sidėjęs, ku­rio tei­su­mas yra ne­nu­ga­li­mas, amžinas ir vi­sa­ga­lis. Jung­tu­vių ke­liu Jis pri­si­i­ma vi­sas ti­ki­nč­ios sie­los nuo­dė­mes, tar­si jos būtų Jo nuo­sa­vybė. Nes Jo neįvei­kia­mas tei­su­mas prieš vi­sas nuodėmes yra per stip­rus. To­kiu būdu ti­kin­ti sie­la lais­va Kris­tu­je, sa­vo Jau­ni­ky­je, lais­va nuo visų nuodėmių, ne­pažeidžia­ma mir­ties bei pra­ga­ro ir ap­do­va­no­ta amžinu Kris­taus tei­su­mu, gy­ve­ni­mu ir išgelbėji­mu. Taip Jis ima sau šlo­vin­gą nuo­ta­ką, be dėmės ir raukš­lės, ap­valęs ją van­de­niu per gy­ve­ni­mo Žodį (Ef 5, 26-27), t. y. tikėji­mu gy­ve­ni­mo, tei­su­mo ir išgelbėji­mo Žodžiu. Jis su­si­jun­gia su ja tie­so­je, ge­ru­me, gai­les­tin­gu­me ir išti­ki­mybėje, kaip pa­sa­ky­ta Ozėjo kny­go­je (Oz 2, 19-20). Ar ne pui­ku, kad tur­tin­gas, kil­nus, ro­mus sužadėti­nis Kris­tus ve­da ne­tur­tin­gą, pa­nie­kin­tą, pik­tą kekšę, išlais­vi­na ją iš visų blo­gy­bių ir pa­da­bi­na vi­so­mis sa­vo do­rybėmis? Nuo šiol neįma­no­ma, kad nuodėmės ją nu­teistų, nes jos uždėtos tik ant Kris­taus ir yra Jo su­ger­tos. Ji tu­ri tą puikų tei­su­mą Sužadėti­ny­je, ku­riuo ga­li didžiuo­tis kaip nuo­sa­vu ir kurį mir­ties ir pra­ga­ro aki­vaiz­do­je ga­li tvir­tai iš­kel­­ti kar­tu su sa­vo nuodėmėmis ir pa­sa­ky­ti: “Jei­gu aš nu­si­dėjau, tai ma­no Kris­tus, kurį ti­kiu, ne­nu­sidėjo. Ir vis­kas, kas pri­klau­so Jam, – yra ma­no, o vis­kas, kas ma­no, pri­klau­so Jam”, kaip sa­ko nuo­ta­ka Sa­lia­mo­no Gies­mių gies­mėje: “Ma­no my­li­ma­sis yra ma­no, ir aš Jo” (Gg 2, 16). Apie tai kal­ba ir šven­ta­sis Pau­lius: “Ačiū Die­vui, ku­ris su­teikė mums per­galę Viešpa­ty­je Kris­tu­je Jėzu­je, ku­ria­me su­nai­kin­tos nuodėmė ir mir­tis” (plg 1 Kor 15, 56-57). Todėl ga­li­ma su­pras­ti, kodėl tikėji­mui pri­ski­ria­ma tiek daug, nes tik jis ga­li įvyk­dy­ti vi­sus įsa­ky­mus ir ištei­sin­ti be jo­kių kitų darbų. Aki­vaiz­du, kad tik jis vie­nas įvyk­do pir­mąjį įsa­ky­mą: “Gar­bink tik sa­vo Die­vą”.

Net jei esi pil­nas gerų darbų nuo gal­vos iki kojų, tu dar ne­si tei­sus ir ne­pa­gar­bi­ni Die­vo, ir taip neįvyk­dai pir­mojo įsa­ky­mo, nes Die­vo neįma­no­ma pa­gar­bin­ti ki­taip, kaip tik pri­pažįstant Jam vi­są išti­ki­mybę ir do­ry­bes, ku­rios iš tiesų yra Jo. To neįma­no­ma at­lik­ti dar­bais, bet tik šir­dies tikėji­mu. Tik tikėji­mu, ne dar­bais mes pašlo­vi­na­me Die­vą ir pri­pažįsta­me Jo išti­ki­mybę bei tei­su­mą. Todėl tik tikėji­mas yra žmo­gaus tei­su­mas ir visų įsa­kymų įvyk­dy­mas, nes tas, kas įvyk­do pir­mąjį įsa­ky­mą, tiks­liai ir ne­sun­kiai įvyk­dys ir vi­sus ki­tus. Dar­bai gi yra mirę ir ne­ga­li pa­gar­bin­ti bei pašlo­vin­ti Die­vo, nors, esant tikėji­mui, ga­li būti da­ro­mi Die­vo gar­bei. Bet mums čia rūpi ne tai, ko­kie dar­bai da­ro­mi, o iš ko ky­la tie dar­bai ir gar­bi­na Die­vą. Tai yra nie­kas ki­tas, taip tik šir­dies tikėji­mas, esan­tis mūsų tei­su­mo pa­grin­das ir esmė. Pa­vo­jin­ga ir ak­la, kai mo­ko­ma vyk­dy­ti Die­vo įsa­ky­mus dar­bais. Įsa­ky­mai tu­ri būti įvyk­dy­ti iki tol, kol da­ro­mi bet ko­kie dar­bai, nes dar­bai ky­la iš įsa­kymų vyk­dy­mo, kaip ma­ty­si­me toliau (Rom 13, 10).

No­rint ge­riau suvokti, ką mes tu­ri­me Kris­tu­je ir koks didžiu­lis gėris yra tei­sin­gas tikėji­mas, rei­kia žino­ti, kad Se­na­ja­me Tes­ta­mente Die­vas pašventė sau vi­sus žmo­nių ir gyvūnų vy­riškos ly­ties pirm­gi­mius. Pirm­gi­mystė bu­vo rink­ti­nis da­ly­kas ir turėjo du di­de­lius pra­našumus prieš ki­tus vai­kus – būtent valdžią ir ku­ni­gystę. To­kiu būdu pirm­gi­mis žemėje bu­vo viešpa­­čiu vi­siems sa­vo bro­liams ir ku­ni­gu prieš Die­vą. Šis įvaiz­dis ro­do į Jėzų Kristų, ku­ris bu­vo Die­vo Tėvo ir mer­gelės Ma­ri­jos pirm­gi­mis. Todėl Jis yra ka­ra­lius ir ku­ni­gas, bet ne pa­gal kūną, o pa­gal dva­sią, nes Jo ka­ra­lystė ne iš šio pa­sau­lio (Jn 18, 36). Jo ka­ra­lystė sly­pi ne žemiškuo­se, bet dva­si­niuo­se tur­tuo­se, to­kiuo­se kaip Tie­sa, Išmin­tis, Ra­mybė, Džiaugs­mas, Išgelbėji­mas ir t.t. Tai nėra lai­ki­ni tur­tai; nes Jam pa­val­du vis­kas dan­gu­je, žemėje ir pra­ga­re, nors Jis ir yra ne­ma­to­mas; taip yra todėl, kad Jis val­do dva­siškai, ne­ma­to­mai. Jo ku­ni­gystė pa­si­reiškia ne išori­niuo­se veiks­muo­se ar bažny­ti­niuo­se rūbuo­se, kaip pa­prastų ku­nigų gy­ve­ni­me, bet ne­ma­to­mai, dva­sio­je, kai Jis be pa­lio­vos užta­ria sa­vuo­sius Die­vo aki­vaiz­do­je, au­ko­ja­si ir da­ro vis­ką, ką pa­mal­dus ku­ni­gas tu­ri da­ry­ti, kaip Jį api­būdi­na šven­ta­sis Pau­lius – “ku­ni­gas Mel­chi­ze­de­ko tvar­ka” (Žyd 6, 7 sk.). Jis meldžia­si bei užta­ria mus (Rom 8, 34) ir mo­ko mū­sų šir­dis, – tai ir yra dvi es­minės tei­sin­gos ku­ni­go pa­rei­gos, ku­rių išorinė išraiška ma­to­ma žemiškų ku­nigų tar­na­vi­me – mal­dos ir pa­moks­lai. Kris­tus, būda­mas pirm­gi­mis, įgi­jo šias tei­ses, todėl da­bar Jis da­li­na­si jo­mis su vi­sais krikščio­ni­mis, kad jie per tikėji­mą taip pat galėtų būti ka­ra­liais ir ku­ni­gais su Juo, kaip sa­ko šven­ta­sis Pet­ras: “Jūs esa­te ku­ni­giška ka­ra­lystė ir ka­ra­liška ku­ni­gystė” (1 Pt 2, 9). Tai reiškia, kad krikščio­nis per sa­vo tikėji­mą yra tiek išaukštin­tas virš visų da­lykų, jog dva­siškai yra vi­siems kaip viešpats, nes joks da­ly­kas ne­ga­li pa­kenk­ti jo išgelbėji­mui. Vis­kas jam yra pa­jung­ta ir pa­de­da įgy­ti iš­gelbėji­mą, kaip mo­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Jo pašauk­tie­siems vis­kas išei­na į ge­ra” (Rom 8, 28), t. y. gy­ve­ni­mas, mir­tis, nuodėmės, tei­su­mas, gėris ir blo­gis. “Vis­kas yra jūsų <…> ar gy­ve­ni­mas, ar mir­tis, ar da­bar­tis, ar at­ei­tis” (1 Kor 3, 21-23) ir t.t. Ta­č­iau ne­reiškia, kad mes val­do­me vi­sus da­ly­kus fi­ziškai, nau­do­ja­me ir dis­po­nuo­ja­me jais kaip žmonės žemėje, – tai be­pro­tybė, ku­ri būdin­ga kai ku­riems dva­si­nin­kams, – nes to­kia valdžia žemėje pri­klau­so ka­ra­liams, ku­ni­gaikščiams ir pa­našiems į juos. Mūsų visų kūnas mirs – nie­kas ne­ga­li išveng­ti mir­ties; taip pat teks daug kentėti ir nuo kitų da­lykų, kaip ma­to­me iš Kris­taus ir Jo šventųjų pa­vyzdžio. Kuo bran­des­nis yra krikščio­nis, tuo dau­giau pa­tirs blo­gio, ka­nč­ios ir mir­ties. Mes kal­ba­me apie dva­sinį val­dy­mą, ku­ris vyks­ta kūno su­spau­di­muo­se. Tai reiškia ne ką ki­ta, kaip tai, kas išreikšta žodžiuo­se “ma­no jėga yra sil­pnu­me” (2 Kor 12, 9), ir vis­kas, kas vyks­ta ap­lin­kui, ga­li tar­nau­ti ma­no išgelbėji­mui (Rom 8, 28), kad net mir­tis ir ka­nč­ia tar­nau­ja išgelbėji­mui. Tai tik­rai vi­sa­ga­lis val­dy­mas, dva­sinė ka­ra­lystė, ku­rio­je nėra blogų ar gerų da­lykų, bet vis­kas tar­nau­ja ge­ram, jei aš ti­kiu. Todėl man ne­rei­kia nie­ko, išsky­rus tikėji­mą. Iš tiesų ko­kia bran­gi ir ver­tin­ga yra krikščio­nio jėga ir laisvė!

Tai­gi mes esa­me ku­ni­gai, ir tai yra žymiai dau­giau, nei būti ka­ra­liu­mi, nes būtent ku­ni­gystė pa­da­ro mus ver­tus at­ei­ti Die­vo aki­vaiz­don ir mels­tis už ki­tus. Stovėti Die­vo aki­vaiz­do­je ir mels­tis ga­li tik ku­ni­gas. Kris­tus įga­li­no mus užtar­ti ir mels­tis dva­sio­je vie­nas už ki­tą, kaip ku­ni­gas kūniškai užtar­da­vo ir mels­da­vo­si už tau­tą. To­kiu būdu mes ga­li­me drą­siai įei­ti į Die­vo bu­vi­mą tikėji­mo dva­sio­je (Žyd 10, 19-22) ir su džiaugs­min­gu “Aba, Tėve” mels­tis vie­nas už ki­tą ir da­ry­ti vis­ką, kas at­si­spin­di išori­niuo­se ir ma­to­muo­se ku­nigų dar­buo­se. Ta­č­iau kas ne­ti­ki Kris­tu­mi, tam nie­kas neišei­na į ge­ra, nes jis yra visų da­lykų ver­gas. Jis vis­kuo pik­ti­na­si ir išnau­do­ja vi­sas ap­lin­ky­bes siekdamas sa­vo nau­dos, o ne Die­vo šlovės. To­kio žmo­gaus mal­da Die­vui yra ne­ma­lo­ni ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia Jo bu­vi­mo, nes Die­vas neišklau­so nu­sidėjėlių (Jn 9, 31).

Kas ga­li su­vok­ti krikščio­nio garbę ir išaukšti­ni­mą? Nau­do­da­ma­sis sa­vo ka­ra­liška valdžia jis val­do vis­ką, o per sa­vo ku­ni­gystę yra vi­sa­ga­lis kar­tu su Die­vu, nes Die­vas da­ro tai, ko jis no­ri ir prašo, kaip pa­rašyta psal­mėse: “Jis su­tei­kia, ko trokšta Jo bi­jan­tys, išgirs­ta jų šauks­mą ir pa­de­da jiems” (Ps 145, 19). Į šią šlovę žmo­gus įei­na tik per tikėji­mą, ne per dar­bus. Iš vi­so to aišku, kodėl krikščio­nis yra nuo vis­ko lais­vas ir yra virš vis­ko, nes jam ne­rei­kia jo­kių gerų darbų, kad būtų tei­sus ir išgelbėtas, – tik tikėji­mas jam tai suteikia. Jei jis ap­si­gau­na ir ima ma­ny­ti, jog krikščio­ni­mi taps per ge­rą dar­bą, tai jis pra­ran­da tikėji­mą kar­tu su vis­kuo, ką šis duoda. Tai pa­našu į šunį, ku­ris, bėgda­mas šalia upe­lio su mėsos ga­ba­lu dan­ty­se, pa­ma­to tos mėsos at­vaiz­dą van­de­ny­je ir pa­kvaišęs puo­la jį, pra­ras­da­mas ir mėsą, ir jos at­vaiz­dą.

Tu pa­klau­si: “Koks ta­da skir­tu­mas bažny­č­io­je tarp ku­nigų ir pa­sau­lie­čių*, jei­gu vi­si yra ku­ni­gai?” At­sa­kau: “Ne­tei­sin­ga žodžius “ku­ni­gas”, “dva­si­nin­kas” ir pa­našius į juos sie­ti ne su vi­sais krikščio­ni­mis, o tik su ne­di­de­le gru­pe žmo­nių, ku­rie šian­dien va­di­na­mi dva­si­niu luo­mu”. Šven­ta­sis Raštas ne­duo­da jo­kio ki­to skirs­ty­mo, kaip tik pa­va­din­da­mas kai ku­riuos “tar­nau­to­jais” (mi­nist­res), “tar­nais” (ser­vos), “val­dy­to­jais” (oeco­no­mus), ku­rie tu­ri pa­moks­lau­ti ki­tiems Kristų, tikėji­mą ir krikščio­nišką laisvę. Nors mes vi­si esa­me ku­ni­gai, ta­č­iau ne­ga­li­me vi­si viešai tar­nau­ti, ad­mi­nist­ruo­ti ir pa­moks­lau­ti. Apie tai rašo šven­ta­sis Pau­lius: “Todėl bet ku­ris žmo­gus te­lai­ko mus Kris­taus tar­nais ir Die­vo pa­sla­pčių prie­vaiz­dais” (1 Kor 4, 1). Ta­č­iau da­bar ši ad­mi­nist­ra­vi­mo tar­nystė išsi­vystė į žemišką, išorinę, pra­ban­gią ir ti­ro­nišką valdžią ir jėgą. Šios tar­nystės jo­kiu būdu ne­ga­li­ma pri­ly­gin­ti pa­sau­lie­ti­nei valdžiai, o pa­sau­lie­čių – krikščio­nims. Dėl to iškry­po vi­sas su­pra­ti­mas apie krikščio­nišką ma­lonę, laisvę, tikėji­mą, apie tai, ką mes tu­ri­me Kris­tu­je, ir apie patį Kristų taip pat; visa tai pa­keitė žmo­nių su­gal­voti prie­sakai ir darbai, at­ve­dę iki to, kad mes ta­po­me pa­našūs į žmo­nes, apie ku­riuos kal­ba Je­re­mi­jas Raudų kny­go­je (Rd 1 sk.), – ne­do­riau­sių ir blo­giau­sių žmo­nių žemėje ver­gai.

Iš vi­so to ga­li­me pa­si­mo­ky­ti, jog ne­pa­kan­ka pa­moks­lau­ti apie Kris­taus gy­ve­ni­mą ir dar­bus tik kaip apie is­to­ri­ją ar met­raščių įvy­kius, ne­mi­nint to, kad dažnas žmo­gus iš vi­so apie Kristų nekalba ir vie­toj Jo pa­moks­lau­ja kitų žmo­nių įsa­ky­mus, mo­ky­mą ar ka­nonų teisę*. Tarp jų ne­mažai to­kių, ku­rie pa­moks­lau­da­mi ir pri­sta­ty­da­mi Kristų, su­ke­lia žmonėse užuo­jau­tą Jam, pyktį prieš žydus (už tai, kad jie nu­kryžia­vo Jį) ir pa­našius vai­kiškus įsi­vaiz­da­vi­mus. Kris­tus pri­va­lo būti pa­moks­lau­ja­mas visapusiškai, kad ma­no ir ta­vo tikėji­mas Juo būtų išsau­go­tas ir au­gi­na­mas.

Tikėji­mas išsau­go­mas ir stip­ri­na­mas ta­da, kai kal­ba­ma, dėl ko Kris­tus atėjo, ką Jis at­nešė ir su­teikė, ko­kia nau­da iš vi­so to. Tai įvyks­ta, kai tei­sin­gai aiški­na­ma apie krikščio­nišką laisvę, ku­rią mes Ja­me tu­ri­me, apie tai, jog mes, krikščio­nys, esa­me ka­ra­liai ir ku­ni­gai ir ga­li­me tvir­tai tikėti, kad vis­kas, ką mes da­ro­me, yra Die­vo išklau­so­ma ir pri­im­ti­na Jo aki­vaiz­do­je, kaip aš minėjau ank­s­čiau. Kai šir­dis gir­di apie tokį Kristų, ji pra­linksmėja, pri­ima pa­guo­dą ir džiau­gia­si Juo, pa­mil­da­ma Jį. To nie­kuo­met ne­pa­siek­si vyk­dy­da­mas įsta­ty­mus ar da­ry­da­mas dar­bus. Kas ga­li pa­kenk­ti to­kiai širdžiai ar ją išgąs­din­ti? Kai nuodėmė ir mir­tis įsi­veržia į ją, ji ti­ki, jog yra Kris­taus tei­su­mas, ir nie­kuo­met ne­si­ta­pa­ti­na su nuodėme, bet su Kris­tu­mi. Kai nuodėmės at­si­du­ria prieš Kris­taus tei­su­mą, jos išnyks­ta. Taip šir­dis mo­ko­si duo­ti at­kirtį mi­rč­iai ir nuodėmei ir sa­ko kar­tu su apašta­lu: “Mir­tie, kur ta­vo per­galė? Mir­tie, kur ta­vo ge­luo­nis? Ta­vo ge­luo­nis yra nuodėmė. Ta­č­iau, ačiū Die­vui, su­tei­ku­siam mums per­galę per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Mir­tis pa­skan­din­ta Jo per­galėje ir t. t.” (pgl. 1 Kor 15, 55-57). Turbūt pa­kaks kalbėti apie vi­dinį žmogų, apie jo laisvę ir jos šal­tinį – tei­su­mą, ku­riam ne­rei­kia jo­kio įsta­ty­mo, nei gerų darbų, nes šie jam ken­kia – jis ap­si­gau­na, jei per juos no­ri pa­si­da­ry­ti tei­sus.

Per­ei­ki­me prie ant­ro­sios da­lies – prie išori­nio žmo­gaus. Čia norėčiau at­sa­ky­ti vi­siems, ku­rie jau pik­ti­na­si tuo, kas bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau, ir klau­sia: “Jei tikėji­mas vis­ką ku­ria ir jo vie­no užten­ka, kad būtum ištei­sin­tas, kodėl yra įsa­ky­mai apie ge­rus dar­bus? Tai­gi ne­be­da­ry­ki­me gerų darbų ir pa­si­ten­kin­ki­me tikėji­mu”. Ne, my­li­mas žmo­gau, ne taip! Tai tiktų, jei tu būtum tik vi­di­nis žmo­gus, to­bu­lai dva­si­nis, ta­č­iau to­kiu tap­si tik pas­ku­tinę die­ną. Čia, žemėje, vyks­ta tik au­gi­mas ir to­bu­li­ni­mas to, kas bus to­bu­lai at­lik­ta ki­ta­me gy­ve­ni­me. Vi­sa tai apašta­las va­di­na pir­mai­siais dva­sios vai­siais (pri­mi­tias spi­ri­tus) (pgl. Rom 8, 23), ir mes iš tiesų at­ei­ty­je gau­si­me dau­giau, – net­gi dva­sios pil­natvę. Tai pa­tvir­ti­na, kas bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau: krikščio­nis yra pa­klus­nus tar­nas ir vis­kam pa­val­dus; ka­dan­gi jis yra lais­vas – nie­ko ne­da­ro, ka­dan­gi yra tar­nas – pri­va­lo da­ry­ti vis­ką. Kaip tai pa­vyks­ta, pa­ma­ty­si­me vėliau.

Nors žmo­gus per tikėji­mą yra visiškai ištei­sin­tas sa­vo dva­sio­je ir tu­ri vis­ką, ko rei­kia, vis dėl to, kol kas jis pa­si­lie­ka šia­me mir­tin­ga­me gy­ve­ni­me žemėje ir tu­ri val­dy­ti sa­vo pa­ties kūną, taip pat ben­drau­ti su ki­tais žmo­nė­mis. Čia pra­si­de­da dar­bai. Žmo­gus ne­ga­li be­tiks­liai ir tuš­čiai gy­ven­ti; jis tu­ri rūpin­tis sa­vo kūno la­vi­ni­mu pas­nin­kais, budėji­mais, dar­bais ir ki­to­kiais nuo­sai­kios draus­mės me­to­dais, kad būtų pa­našus į vi­dinį žmogų ir pak­lus­nus tikėji­mui bei jam nekliudytų ir nesipriešintų. Nes vi­di­nis žmo­gus yra vie­na su Die­vu, links­mas ir lai­min­gas dėl Kris­taus, ku­ris tiek daug dėl jo pa­darė, todėl jo vie­nin­te­lis užsiėmi­mas yra džiaugs­min­gas ir ne­sa­va­nau­diškas tar­na­vi­mas Die­vui, my­lint laisvėje. Bet tuo patme­tu jis at­ran­da sa­vo kūne priešin­gą no­rą – no­rą tar­nau­ti pa­sau­liui ir ieško­ti pa­si­ten­ki­ni­mo sau. To tikėji­mas ne­ga­li pak­ęsti ir su džiaugs­mu spaudžia kūną, siek­da­mas jį slo­pin­ti ir ge­sin­ti, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Ma­no vi­di­nis žmo­gus su džiaugs­mu pri­ta­ria Die­vo įsta­ty­mui, bet sa­vo kūno na­riuo­se pa­ste­biu ki­tą įsta­ty­mą, priešta­rau­jantį ma­no pro­to įsta­ty­mui, no­rintį įka­lin­ti ma­ne nuodėmėje” (Rom 7, 22-23); ir “aš nu­ga­liu sa­vo kūną ir su­tram­dau jį, kad aš, pa­moks­lau­da­mas ki­tiems, pats ne­pa­si­da­ry­č­iau at­mes­ti­nas” (1 Kor 9, 27); taip pat: “ku­rie pri­klau­so Kris­tui Jėzui, tie nu­kryžia­vo kūną su jo aist­ro­mis ir gei­du­liais” (Gal 5, 24). Ta­č­iau to­kie dar­bai ne­reiškia, kad per juos žmo­gus tam­pa tei­sus prieš Die­vą. Tikėji­mas, ku­ris vie­nin­te­lis ištei­si­na prieš Die­vą, ne­ga­li pak­ęsti to­kio me­lo. Rei­kia siek­ti, kad kūnas būtų pa­klus­nus ir ap­va­ly­tas nuo piktų įgeidžių. Ka­dan­gi sie­la ap­va­ly­ta ir my­li Die­vą per tikėji­mą, ji no­ri, kad vi­si da­ly­kai būtų ty­ri, pir­miau­sia jos kūnas, ir kad kiek­vie­nas kar­tu su ja mylėtų ir šlo­vintų Die­vą. Va­di­na­si, žmo­gus dėl sa­vo kūno dvi­ly­pu­mo ne­ga­li pa­lai­dai gy­ven­ti ir tu­ri da­ry­ti daug gerų darbų tam, kad pažabotų kūną. Tai­gi dar­bai nėra ge­ri tuo, kad jie ištei­si­na prieš Die­vą, bet žmo­gus juos da­ro ne­sa­va­nau­diškai, iš lais­vos meilės, norėda­mas pa­tik­ti Die­vui. Jis neieško nie­ko ki­to, kaip tik pa­tik­ti Die­vui, ku­rio no­rus jis trokšta to­bu­lai įvyk­dy­ti. Čia kiek­vie­nas ga­li nu­sta­ty­ti sau kūno ma­ri­ni­mo mas­tą ir sai­ką, nes jis pas­nin­kau­ja, bu­di ir dir­ba tiek, kiek ma­no esant rei­ka­lin­ga kūno gei­du­liams su­tram­dy­ti. Bet ki­ti, ku­rie gal­vo­ja tap­ti teisūs per dar­bus, ne­si­do­mi kūno ma­ri­ni­mu, žiū­ri tik į dar­bus ir gal­vo­ja, kad jei­gu jie at­liks tiek gerų darbų, kiek tik įma­no­ma, tai juos ištei­sins. Jie vel­tui eik­vo­ja fi­zi­nes jėgas sa­vo be­ve­rč­iams dar­bams. Ma­ny­mas, jog ištei­sin­tu ir pa­lai­min­tu ga­li­ma tap­ti be tikėji­mo ir per dar­bus, yra didžiulė kvai­lystė ir vi­siškas krikščio­niško gy­ve­ni­mo ir tikėji­mo ne­su­vo­ki­mas.

Kad leng­viau su­pras­tu­me, kas pa­sa­ky­ta, pa­nag­rinėki­me ke­le­tą pa­ly­gi­nimų. Į krikščio­nio, ku­ris ištei­sin­tas per sa­vo tikėji­mą ir di­delę Die­vo ma­lonę, dar­bus reiktų žiūrėti kaip į Ado­mo ir Ie­vos dar­bus Ede­no so­de. Pradžios kny­gos 2 sky­riu­je, 15 ei­lutėje, skai­to­me, kad Die­vas su­kur­tą žmogų ap­gy­ven­di­no Ede­no so­de, kurį šis turėjo įdirb­ti ir sau­go­ti. Die­vas sukūrė Ado­mą teisų, svei­ką ir be nuodėmės, ir jam ne­reikėjo būti ištei­sin­tam so­do įdir­bi­mo ir sau­go­ji­mo dar­bais; ta­č­iau jis ne­galėjo leis­ti lai­ko tuščiai, todėl Die­vas davė jam užduotį – įdirb­ti ir sau­go­ti so­dą. Šis dar­bas turėjo būti vi­siškai sa­va­no­riškas, at­lie­ka­mas tik sie­kiant pa­tik­ti Die­vui, o ne gau­ti ištei­si­ni­mą, kurį Ado­mas jau bu­vo įgijęs ir ku­ris yra pri­ei­na­mas vi­siems mums per pirm­gi­mystę. Ti­ki­nč­ia­jam rei­kia tik vie­no dar­bo, ku­ris jį at­sta­tytų Ede­no so­de ir at­gim­dytų iš nau­jo, – jam ne­rei­kia kitų darbų, ku­riais pats galėtų pa­siek­ti ir išlai­ky­ti ištei­si­ni­mą; bet tam, kad ne­veltėdžiautų ir įvyk­dytų sa­vo kūno po­rei­kius, ti­ki­nč­ia­jam skir­ta tuos dar­bus da­ry­ti lais­vai ir vien tik tam, kad pa­tiktų Die­vui. Ka­dan­gi ne­sa­me vi­siškai išgelbėti ir mūsų tikėji­mas bei meilė kol kas nėra to­bu­li, todėl jie tu­ri stiprėti bei aug­ti – bet ne išori­niais dar­bais, o pa­tys.

Pa­našiai kaip įšven­tin­tas vys­ku­pas – jis šven­ti­na bažny­č­ią, at­lie­ka vaikų kon­fir­ma­ci­ją ar ki­tas sa­vo pa­rei­gas, bet šie dar­bai jo ne­da­ro vys­ku­pu. Jei prieš tai jis nebūtų įšven­tin­tas į vys­ku­pus, tai vi­si šie jo at­lie­ka­mi dar­bai būtų ne­tik­ri. Taip pat ir krikščio­nis, pašven­tin­tas per tikėji­mą, da­ro ge­rus dar­bus, bet šie ne­da­ro jo ge­res­niu ir dau­giau ne­pašven­ti­na, nes tai at­lie­ka tik tikėji­mas. Jei žmo­gus pir­miau ne­pa­ti­ki ir ne­tam­pa krikščio­ni­mi, vi­si jo dar­bai yra ne­tikę – tie­siog kvai­los, baus­ti­nos, vel­niškos nuodėmės.

Todėl tei­sin­gi šie du tvir­ti­ni­mai: “Ge­ri, die­vo­bai­min­gi dar­bai nie­kuo­met ne­pa­da­ro žmo­gaus ge­ru ir die­vo­bai­min­gu, bet ge­ras, pa­mal­dus žmo­gus da­ro to­kius dar­bus”. “Blo­gi dar­bai nie­ka­da ne­da­ro žmo­gaus blogu, bet blogas žmo­gus da­ro blogus dar­bus”. Būti­na, jog, prieš da­ry­da­mas ge­rus dar­bus, as­muo visų pir­ma būtų ge­ras ir pa­mal­dus, o šie ge­ri dar­bai ky­la iš žmo­gaus jau ta­pu­sio ge­ru, kaip pa­sakė Kris­tus: “Ge­ras me­dis ne­ga­li nešti blogų vai­sių, nei blo­gas me­dis – gerų” (Mt, 7, 18). Aki­vaiz­du, jog ne vai­siai “neša” medį, kad medžiai ne­au­ga ant vai­sių, bet medžiai neša vai­sius ir vai­siai au­ga ant medžių. Todėl kaip yra būti­na, kad medžiai būtų ank­sč­iau už vai­sius, ir kaip vai­siai ne­da­ro medžių nei ge­rais, nei blo­gais, taip ir žmo­gus, kaip as­muo, pir­miau­sia tu­ri būtų ge­ras ar­ba blo­gas, kad galėtų da­ry­ti ge­rus ar­ba pik­tus dar­bus. Ir tie dar­bai ne­pa­da­ro jo ge­ru ar blo­gu, bet būtent jis da­ro ge­rus ar­ba blo­gus dar­bus.

Tai mes ma­to­me vi­suo­se kūri­niuo­se: ge­ras ar­ba blo­gas na­mas ne­su­ku­ria ge­ro ar­ba blo­go dai­lidės, bet ge­ras ar­ba blo­gas dai­lidė pa­sta­to ge­rą ar­ba blo­gą na­mą. Joks dar­bas ne­pa­da­ro meist­ro pa­gal sa­vo pa­vi­da­lą, priešin­gai – jis yra toks, koks yra meist­ras. Taip yra ir su žmo­gaus dar­bais. Jis ti­ki ar­ba ne­ti­ki, todėl ir jo dar­bai yra ge­ri ar­ba pik­ti. Ir ne at­virkščiai – lyg jo dar­bai nuspręstų, ar žmo­gus tei­sus ir ti­kin­tis. Kaip dar­bai žmo­gaus ne­pa­da­ro ti­ki­nč­io, taip ne­pa­da­ro jo ir tei­saus. Bet kaip tikėji­mas pa­da­ro tei­siu, taip tikėji­mas da­ro ir ge­rus dar­bus.

Ka­dan­gi dar­bai nie­ko neištei­si­na, ir žmo­gus tu­ri būti tei­sus prieš tai, kol im­sis ge­ro dar­bo, aki­vaiz­du, kad vien tikėji­mas iš ma­lonės per Kristų ir Jo žodį pa­kan­ka­mai žmogų ištei­si­na ir išgelbs­ti. Kad įgytų išgelbėji­mą, krikščio­niui ne­rei­ka­lin­gi jo­kie dar­bai, jo­kie įsta­ty­mai, nes jis lais­vas nuo visų įsta­tymų ir todėl laisvėje da­ro vis­ką, neieško­da­mas sa­vo nau­dos ar išgelbėji­mo, nes jis jau yra išgelbėtas ir vis­ko tu­ri dėl sa­vo tikėji­mo ir Die­vo ma­lonės; da­bar jis tik sten­gia­si pa­tik­ti Die­vui. Ki­ta ver­tus, ne­ti­kin­č­io­jo joks ge­ras dar­bas ne­ve­da į ištei­si­ni­mą ir išgelbėji­mą. Bet ir jo­kie blo­gi dar­bai ne­ga­li pa­da­ry­ti jo blogu ir pra­keik­tu, – tik ne­tikėji­mas, ku­ris as­menį pa­da­ro blogu ir da­ra­nč­iu blogus dar­bus. Žmo­gus yra ge­ras ar­ba blo­gas, ir tai ky­la ne iš darbų, bet iš tikėji­mo ar­ba ne­tikėji­mo, kaip sa­ko vie­nas išmin­tin­gas vy­ras: “Visų nuodėmių pradžia yra pa­si­trau­ki­mas nuo Die­vo ir ne­pa­si­tikėji­mas Juo”. Ir šven­ta­sis Pau­lius sa­ko: “Nes at­ei­nan­tis pas Die­vą tu­ri tikėti” (Žyd 11, 6). Taip pat mo­ko ir Kris­tus: “Jei me­dis yra ge­ras, tai ir jo vai­sius bus ge­ras; jei me­dis blo­gas, tai ir jo vai­sius bus blo­gas”, lyg norėda­mas pa­sa­ky­ti: “Kas no­ri turėti ge­rus vai­sius, pir­miau­sia te­gu pa­so­di­na ir išau­gi­na ge­rą medį”. Tai­gi kas no­ri da­ry­ti ge­rus dar­bus, tu­ri pradėti ne nuo darbų, bet nuo as­mens, ku­ris da­rys tuos dar­bus. As­mens gi nie­kas ne­pa­da­ro ge­ru, vien tik tikėji­mas, ir nie­kas ne­pa­da­ro blo­gu, kaip vien ne­tikėji­mas. Tai tie­sa, jog žmo­nių aky­se dar­bai da­ro žmogų ge­ru ar­ba blo­gu, jie išskir­ti­nai pa­ro­do, kas yra ge­ras ar blo­gas, kaip sa­ko Kris­tus Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą: “Iš jų vai­sių pažin­si­te juos” (Mt 7, 20). Bet vi­sa tai yra pa­viršuti­niška, ir dau­ge­lis žmo­nių klys­ta, pa­si­kliau­da­mi šia išore; rašyda­mi, mo­ky­da­mi, kaip rei­kia da­ry­ti ge­rus dar­bus ir jais būti ištei­sin­tam, nie­ka­da taip ir ne­su­si­mąs­ty­da­mi apie tikėji­mą. Jie ei­na ke­liu, ku­riuo ak­las ve­da ak­lą, kan­ki­na­si dėl dau­ge­lio da­lykų ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia tik­ro ištei­si­ni­mo; apie to­kius šven­ta­sis Pau­lius kal­ba: “Jie lai­ko pa­mal­du­mo išorę, bet išsižada jo jėgos <…> vi­suo­met mo­ko­si, bet nie­ka­da taip ir ne­pa­sie­kia tie­sos pažini­mo” (2 Tim 3, 5.7).

Tas, ku­ris ne­no­ri nu­klys­ti su to­kiais ak­lai­siais, tu­ri žvelg­ti to­liau nei tik į dar­bus, įsa­ky­mus ir mo­ky­mus apie dar­bus. Jis tu­ri pažvelg­ti į žmogų ir pa­klaus­ti – kaip jis ištei­si­na­mas? Nes žmogų ištei­si­na ne įsa­ky­mai ar dar­bai, bet tik Die­vo žodis (tai yra Jo ma­lonės pažadas) ir tikėji­mas, jog vi­sa garbė pri­klau­so Die­vui, jog Jis ištei­si­na mus ne dėl mūsų darbų, bet dėl sa­vo ma­lo­nin­go Žo­džio, do­va­nai ir iš di­de­lio gai­les­tin­gu­mo (1 Kor 1, 21). Vien iš to leng­va su­pras­ti, kodėl ge­ri dar­bai yra at­me­ta­mi ar­ba pri­pažįsta­mi, ir kaip rei­kia ver­tin­ti vi­sus mo­ky­mus, mo­ka­nč­ius apie ge­rus dar­bus. Nes iškrypę aiški­ni­mai ir klai­din­gos nuo­monės apie tai, jog esa­me ištei­sin­ti ir išgelbėti per dar­bus, yra ne­ge­ri ir vi­siškai pa­smerk­ti, – to­kie mo­ky­mai neneša laisvės ir ne­ger­bia Die­vo ma­lonės, ku­ri vie­nin­telė per tikėji­mą ištei­si­na ir gelbs­ti. Dar­bai neįsten­gia to at­lik­ti, nors to ir sie­kia, pri­skir­da­mi sau vi­są garbę ir ma­lonę.

Mes ne­at­me­ta­me gerų darbų dėl jų pa­čių, o tik dėl iškreip­to aiški­ni­mo ir klai­dingų su­vedžio­ja­nčių nuo­mo­nių, ku­rios nėra ge­ros ir kiek­vie­ną ap­gau­dinėja lyg plėšrūs vil­kai avių kai­liuo­se (Mt 7, 15). Ta­č­iau šio klai­din­go aiški­ni­mo apie dar­bus neįma­no­ma nu­galėti ten, kur nėra tikėji­mo. Tie “šven­tie­ji pa­gal dar­bus” klys­ta tol, kol atėjęs tikėji­mas ne­su­griau­na to ap­si­ga­vi­mo. Kūnas ne­pajėgia pats iš savęs nei jo išva­ry­ti, nei at­pažin­ti, bet lai­ko jį bran­giu, pa­lai­min­tu da­ly­ku; dėl to tiek daug žmo­nių yra su­klai­din­ti. Rašyti ir pa­moks­lau­ti apie at­gai­lą, išpažintį ir nuodėmių at­lei­di­mą yra ge­rai, bet jei tai ne­ve­da į tikėji­mą, tai vi­so la­bo tėra vel­niškas, su­vedžio­jan­tis mo­ky­mas. Kris­tus, kaip ir Jo­nas Krikšty­to­jas, tarė ne tik­tai “At­gai­lau­ki­te” (Mt 3, 2; 4, 17), bet ir pridėjo tikėji­mo žodį: “Pri­siar­ti­no Die­vo ka­ra­lystė”. Rei­kia pa­moks­lau­ti ne tik pir­mąjį, bet abu Die­vo žodžius. Tu­ri­me skelb­ti ir se­na, ir nau­ja iš sa­vo šir­dies lo­by­no: kaip įsta­ty­mo bal­są, ly­giai taip ir ma­lonės žodį (Mt 13, 52). Įsta­ty­mą rei­kia pa­moks­lau­ti, kad nu­sidėjėlius apimtų baimė ir jie su­voktų sa­vo nuodėmes, kad jie imtų gailėtis ir at­si­verstų. Ta­č­iau to ne­pa­kan­ka, tu­ri­me skelb­ti ir ki­tą žodį – ma­lonės pažadą, mo­ky­ti tikėji­mo, be ku­rio įsta­ty­mas, at­gai­la ir vi­sa ki­ta yra be­reikšmiai. Daug pa­moks­li­ninkų pa­moks­lau­ja apie at­gai­lą dėl nuodėmių ir ma­lonę, bet jie ne­aiški­na Die­vo įsta­ty­mo, ku­ris mo­ko, iš kur ir kaip at­ei­na at­gai­la ir ma­lonė. Nes at­gai­la ky­la iš įsta­ty­mo, tikėji­mas – iš Die­vo pažadų (Rom 10, 17), ir taip žmo­gus tikėda­mas die­viškais žodžiais yra ištei­si­na­mas ir išaukšti­na­mas po to, kai jis per Die­vo įsta­ty­mo baimę bu­vo at­ves­tas į Jo pažini­mą. “Va­ka­re būna verks­mas, bet ry­te džiaugs­mas” (Ps 30, 6). Tai pa­sa­ky­ta apie vi­sus dar­bus ap­skri­tai ir apie dar­bus, ku­riuos krikščio­nis da­ro sa­vo nau­dai.

Da­bar pa­kalbėki­me dau­giau apie dar­bus, ku­riuos jis da­ro ki­tiems žmonėms. Nes žmo­gus gy­ve­na ne tik sau vie­nam ir ne tik sa­vo mir­tin­gam kūnui, bet ir vi­siems žmonėms. Krikščio­nis pažabo­ja sa­vo kūną, kad galėtų nuoširdžiau ir lais­viau tar­nau­ti ki­tiems, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Nie­kas iš mūsų ne­gy­ve­na sau, ir nie­kas ne­miršta sau. Jei gy­ve­na­me – gy­ve­na­me Viešpa­č­iui, jei miršta­me – miršta­me Viešpa­č­iui” (Rom 14, 7-8). Todėl krikščio­nis ne­ga­li gy­ven­ti be darbų ki­tiems; jis tu­ri su jais kalbėti, kur­ti, nors šie dar­bai ne­at­neša jo­kios nau­dos jo tei­su­mui ir išgelbėji­mui. Todėl jo nuo­sta­ta – tar­nau­ti ir būti nau­din­gam ki­tiems žmonėms ir ne­si­im­ti nie­ko, išsky­rus tai, kas at­neša nau­dą ar­ti­mui.

Apašta­las ra­gi­na mus dar­buo­tis taip, kad su­gebėtu­me duo­ti sto­ko­ja­nč­iam, nors jis taip pat galėtų pa­sa­ky­ti, jog mums rei­kia dirb­ti tam, kad apr­ūpin­tu­me pa­tys sa­ve. Vis dėlto jis sa­ko: “<…> kad galėtų duo­ti sto­ko­ja­nč­iam” (Ef 4, 28). Tai yra krikščio­niškų darbų pa­grin­das – turėda­mi pa­guo­dą, ga­li­me dar­buo­tis, įgy­ti ir atidėti lėšas, padėda­mi tiems, kas sto­ko­ja, kad to­kiu būdu stip­rie­ji na­riai galėtų tar­nau­ti sil­pnie­siems ir galėtu­me būti Die­vo sūnu­mis, kiek­vie­nas rūpin­da­ma­sis ki­tu ir dar­buo­da­ma­sis dėl ki­to, nešda­mi vie­ni kitų naštas ir tuo įvyk­dy­da­mi Kris­taus įsta­ty­mą (Gal 6, 2). Tai yra tik­ras krikščio­niškas gy­ve­ni­mas. Taip tikėji­mas iš tiesų vei­kia kar­tu su mei­le ir džiaugs­mu, kaip mo­ko šven­ta­sis Pau­lius ga­la­tus (Gal 5, 6). Todėl jis, mokęs fi­li­pie­č­ius apie tai, kiek jie tur­tin­gi per tikėji­mą Kris­tu­mi, sa­ko: “Tai­gi, jei yra pas jus koks pa­ra­gi­ni­mas Kris­tu­je, jei ko­kia meilės pa­guo­da, jei koks ben­dra­vi­mas dva­sio­je, jei nuošir­di meilė ir gai­les­tin­gu­mas, tai pa­da­ry­ki­te ma­no džiaugs­mą to­bu­lą, būda­mi vie­nos min­ties, turėda­mi to­kią pat meilę, būda­mi vie­nin­gi ir darnūs. Ne­da­ry­ki­te nie­ko iš sa­va­nau­dišku­mo ar dėl tuščios garbės, bet nuo­lan­kiai lai­ky­ki­te vie­nas ki­tą aukštes­niu už sa­ve; ir kiek­vie­nas težiū­ri ne sa­vo, bet to, kas tar­nau­ja ki­tam” (Fil 2, 1-4). Ma­tosi, jog šven­ta­sis Pau­lius tai pa­tei­kia kaip krikščio­niško gy­ve­ni­mo tai­syklę, teig­da­mas, kad vi­si dar­bai tu­ri būti nu­kreip­ti ki­to gerbū­viui, nes kiek­vie­no tikėji­me yra to­kie di­de­li tur­tai, kad vi­si ki­ti jo dar­bai ir vi­sas gy­ve­ni­mas pa­pra­sč­iau­siai yra li­ku­tis ar­ba per­tek­lius, ku­riuo jis lais­va va­lia ir tau­riai da­li­na­si su sa­vo ar­ti­mu, – t.y. da­ro jam ge­ra ir tar­nau­ja iš lais­vos meilės. To pa­vyz­dys Pau­liui yra Kris­tus: “Kiek­vie­nas te­mąs­to kaip Kris­tus: Jis, būda­mas Die­vo at­vaiz­das, ne­lai­ky­da­mas apiplėšimu būti ly­giu Die­vui, at­si­sakė to ir pri­siėmė tar­no pa­vi­da­lą, pa­si­darė pa­našus į žmo­nes ir ta­po išvaiz­da kaip žmo­gus. Jis nu­sižemi­no ir ta­po klus­nus iki mir­ties” (Fil 2, 5-8). Šį ma­lo­nin­gą apašta­lo žodį mums bu­vo užtemdę tie, ku­rie vi­siškai ne­su­pran­ta to­kių jo žodžių, kaip “Die­vo at­vaiz­das”, “tar­no pa­vi­da­las”, “pa­našus į žmo­nes”, “išvaiz­da tapęs kaip žmo­gus”. Štai ką šven­ta­sis Pau­lius tu­ri ome­ny: nors Kris­tus bu­vo pil­nas Die­vo at­vaiz­das, turėjo to­bu­las do­ry­bes ir Jam ne­reikėjo nei darbų, nei ka­nč­ios tam, kad įgytų tei­su­mą ir išgelbėji­mą, vis dėlto Jis tuo ne­pa­si­didžia­vo ir prieš mus ne­si­aukšti­no, nors teisėtai galėjo taip elg­tis. Bet, priešin­gai, Jis gy­ve­no, dir­bo, kentėjo ir mirė taip, kad būtų pa­našus į ki­tus žmo­nes, – ir išvaiz­da, ir po­el­giais būtų žmo­gu­mi – taip, lyg Jam vi­so to reikėtų ir Jis nebūtų Die­vo at­vaiz­das. Bet vi­sa tai Jis darė dėl mūsų, kad pa­tar­nautų mums, ir kad vis­kas, ko Jis pa­si­ekė, būda­mas tar­nu, galėtų pri­klau­sy­ti mums.

Krikščio­nis, kaip ir jo gal­va Kris­tus, tu­ri būti pil­nas tikėji­mo ir pa­si­ten­kinęs sa­vo tikėji­mu, pas­ta­rąjį stip­rin­da­mas, nes tikėji­mas yra krikščio­nio gy­ve­ni­mas, tei­su­mas ir išgelbėji­mas, tikėji­mas duo­da jam vis­ką, ką tu­ri Kris­tus ir Die­vas, kaip bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau ir kaip kal­ba šven­ta­sis Pau­lius: “Nes da­bar, gy­ven­da­mas kūne, gy­ve­nu tikėji­mu į Die­vo Sūnų” (Gal 2, 20). Ir nors krikščio­nis yra vi­siškai lais­vas, ta­č­iau, ki­ta ver­tus, tu­ri sa­va­no­riškai tap­ti tar­nu, padėti sa­vo ar­ti­mui, ben­drau­ti ir elg­tis su juo taip, kaip Die­vas per Kristų pa­si­elgė ir te­be­siel­gia su juo. Tai jis tu­ri da­ry­ti lais­vai, ne­siek­da­mas nie­ko, išsky­rus Die­vo pa­lan­ku­mo, ir gal­vo­da­mas: “Man, ne­do­ram ir pra­keik­tam žmo­gui, ma­no Die­vas be jo­kių nuo­pelnų, vi­siškai vel­tui ir vien iš gai­les­tin­gu­mo per Kristų ir Ja­me su­teikė vi­siško tei­su­mo ir išgelbėji­mo tur­tus, todėl nuo šiol dau­giau nie­ko ne­be­rei­kia, tik tikėti, ir vis­kas. Kodėl gi man tuo­met su džiaugs­mu ir no­riai, iš vi­sos šir­dies ne­da­ry­ti to, kas to­kiam Tėvui, ku­ris išlie­jo man sa­vo neįkai­no­ja­mas gėry­bes, pa­tin­ka ir yra pri­im­ti­na? Todėl aš pa­sišvęsiu sa­vo ar­ti­mui, kaip ir Kris­tus man, ne­da­ry­siu šia­me gy­ve­ni­me nie­ko, išsky­rus tai, kas, ma­no aki­mis žiū­rint, yra būti­na, nau­din­ga ir ge­ra ma­no ar­ti­mui, ka­dan­gi per tikėji­mą tu­riu Kris­tu­je visų gėry­bių per­tek­lių”. Su­pras­ki­te, kad iš tikėji­mo ky­la meilė ir džiaugs­mas Viešpa­ty­je, o iš meilės – lais­vas ir džiaugs­min­gas gy­ve­ni­mas, ku­rio esmė – tar­nau­ti ar­ti­mui, ne­sie­kiant at­ly­gi­ni­mo. Nes žmo­gus tar­nau­ja ne tam, kad kuo nors įpa­rei­gotų ki­tus. Jis neišski­ria draugų ir priešų ir ne­mąs­to apie tai, ar šie liks jam dėkin­gi, ar ne, bet no­riai ati­duo­da sa­ve ir vis­ką, ką tu­ri, ne­pai­sant to, ar jis tuo nu­si­pel­no at­ly­gio, ar at­lie­ka ne­pel­nin­gą dar­bą. Kaip Tėvas vi­sas gėry­bes skirs­to gau­siai ir be at­ly­gio, įsa­ky­da­mas “sau­lei pa­tekėti virš piktų ir gerų” (Mt 5, 45), taip ir Sūnus vyk­do ir pa­ke­lia vis­ką su ne­sa­va­naudišku džiaugs­mu, ku­ris su­tei­kia Jam pa­si­ten­ki­ni­mą. Jei mes pri­pažįsta­me mums duo­tas didžias ir bran­gias do­va­nas, mūsų šir­dys, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius, per Šven­tą­ją Dva­sią bus pil­nos meilės (Rom 5, 5), ku­ri da­ro mus lais­vus, džiaugs­min­gus, vi­sa ga­lin­čius dar­bi­nin­kus ir nu­galėto­jus vi­suo­se siel­var­tuo­se, mūsų ar­timųjų tar­nus ir, be to, viešpa­č­ius virš vis­ko. Ta­č­iau tiems, ku­rie ne­pri­pažįsta do­vanų, at­ei­na­nčių per Kristų, Kris­tus gimė vel­tui; jie ei­na sa­vo ke­liu, vyk­dy­da­mi sa­vo dar­bus, ir nie­ka­da ne­pa­ti­ria ko nors aukštes­nio. Kaip mūsų ar­ti­mas sto­ko­ja, ko mes esa­me per­tekę, taip ir mes sto­ko­jo­me prieš Die­vą, ne­turėda­mi Jo ma­lonės. Va­di­na­si, mes tu­ri­me ne­sa­va­nau­diškai padėti sa­vo ar­ti­mui, pa­nau­do­da­mi sa­vo kūną ir jo dar­bus, nes dan­giška­sis Tėvas Kris­tu­je ne­sa­va­nau­diškai atėjo mums į pa­gal­bą. Kiek­vie­nas tu­ri tap­ti ki­tam lyg Kris­tus, kad galėtu­me būti Kris­tu­mi vie­nas ki­tam ir Kris­tus galėtų būti tas pats vi­suo­se, t. y. kad galėtu­me tap­ti tik­rais krikščio­ni­mis.

Kas gi tuo­met ga­li sa­vo pro­tu aprėpti krikščio­niško gy­ve­ni­mo tur­tus ir šlovę? Šis gy­ve­ni­mas ga­li vis­ką ir vis­ką tu­ri, ir jam nie­ko ne­trūksta. Jis viešpa­tau­ja virš nuo­dė­mės, mir­ties ir pra­ga­ro ir tuo pat me­tu tar­nau­ja ir at­neša nau­dą vi­siems žmonėms. Bet, de­ja, mūsų die­no­mis toks gy­ve­ni­mas pa­sau­ly­je yra re­te­nybė. Apie jį ne­pa­moks­lau­ja­ma ir jo ne­sie­kia­ma. Mes nie­ko nežino­me apie sa­vąjį var­dą, nežino­me, kodėl esa­me krikščio­nys ir nešio­ja­me šį var­dą. Žino­ma, Kris­taus gar­bei mus va­di­na ne todėl, kad Jo nėra tarp mūsų, bet todėl, kad Jis gy­ve­na mu­my­se, – mes ti­ki­me Juo ir esa­me lyg kristūs vie­nas ki­tam, elg­da­mie­si ar­ti­mo atžvil­giu taip, kaip el­gia­si su mu­mis Kris­tus. Bet šiais lai­kais žmo­giškos dok­tri­nos ne­mo­ko mus siek­ti ko nors ki­to, išsky­rus as­me­ninę nau­dą ir nuo­pel­nus. Iš Kris­taus gi mes pa­darėme “prižiūrėto­ją”, rūstesnį nei Mozė.

Evan­ge­li­jo­je pa­gal Lu­ką (Lk 2, 22) skai­to­me, kad mer­gelė Ma­ri­ja, elg­da­ma­si kaip vi­sos ki­tos mo­te­rys, atėjo į šven­tyk­lą po šešių sa­vai­čių, kai baigėsi Įsta­ty­mo nu­sta­ty­tos ap­si­va­ly­mo die­nos, nors ji ne­bu­vo su­rišta to Įsta­ty­mo ir jai, ly­gi­nant su ki­to­mis, ne­reikėjo ap­si­va­ly­mo. Bet ji tai at­li­ko iš ne­sa­va­nau­diškos meilės, nes ji ne­nie­ki­no kitų mo­terų, todėl ir pa­si­li­ko su jo­mis kar­tu. Ji ne­bu­vo ištei­sin­ta šiuo dar­bu, bet, būda­ma tei­si, at­li­ko jį no­riai ir ne­sa­va­nau­diškai. Taip tu­ri būti at­lie­ka­mi ir mūsų dar­bai, – ne tam, kad per juos būtu­me ištei­sin­ti. Dar prieš juos at­lik­da­mi esa­me teisūs per tikėji­mą, todėl tu­ri­me vis­ką da­ry­ti ne­sa­va­nau­diškai ir su džiaugs­mu kitų la­bui.

Šventasis Pau­lius lei­do api­pjaus­ty­ti Ti­mo­tiejų ne dėl to, kad tai bu­vo būti­na, bet, kad sil­pno tikėji­mo judėjams ne­duotų priežas­ties pa­si­pik­tin­ti. Ki­ta ver­tus, jis ne­norėjo leis­ti api­pjaus­ty­ti Ti­to, nes im­ta aiškin­ti, jog tas api­pjaus­ty­mas rei­ka­lin­gas išgelbėji­mui gau­ti. Šven­ta­sis Pau­lius ne­norėjo įžeis­ti ar pa­nie­kin­ti kie­no nors sil­pną tikėji­mą ir lai­ki­nai nu­si­leis­da­vo to žmo­gaus va­liai, ly­giai taip pat jis troško, kad žmonės, gi­nan­tys gerų darbų būti­nu­mą įgy­jant tei­su­mą, ne­nie­kintų tikėji­mo laisvės. Tam, kad vi­sus at­verstų į tikėji­mo laisvę, jis pa­si­rin­ko kom­pro­mi­so ke­lią: at­sar­giai elgėsi su sil­pnai­siais, bet vi­sa­da išsto­da­vo prieš užsis­pyrėlius. Mes ir­gi tu­ri­me uo­liai pa­lai­ky­ti pa­sil­pu­siuo­sius tikėji­me, kaip pa­sa­ky­ta laiške Ro­mie­čiams (Rom 14, 1), bet tu­ri­me tvir­tai pa­si­priešin­ti mo­ky­to­jams, tei­gian­tiems, jog ge­ri dar­bai at­neša išgelbėji­mą.

Taip ir Kris­tus Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą (Mt 17, 24-27), kai iš Jo mo­ki­nių bu­vo pa­rei­ka­lau­tas mo­kes­tis už šven­tyk­lą, pa­klausė Pet­ro, ar ka­ra­liaus vai­kai yra lais­vi nuo šio mo­ke­sč­io, Pet­ras at­sakė, jog taip. Bet vėliau Jėzus liepė Pet­rui ei­ti prie ežero, sa­ky­da­mas: “Kad mes jų ne­pa­pik­tin­tu­me, eik, iš pir­mos su­gau­tos žuvies išimk pi­ni­gą ir duok jį už ma­ne ir už sa­ve”. Tai pui­kus šio mo­ky­mo pa­vyz­dys, nes Kris­tus sa­ve ir sa­vuo­sius va­di­na ka­ra­liaus vai­kais, tais, ku­rie nie­ko ne­sto­ko­ja, ta­č­iau sa­va­no­riškai pa­klūsta ki­tiems, tar­nau­ja ir mo­ka mo­ke­sč­ius. Šis Kris­taus dar­bas bu­vo rei­ka­lin­gas ir pa­si­tar­na­vo Jo tei­su­mui ir išgelbėji­mui, taip ir vi­si ki­ti Jo ir Jo krikščio­nių dar­bai yra nau­din­gi išgelbėji­mui, nes vi­si jie yra tar­na­vi­mas lais­va va­lia kitų no­rams ir la­bui. Taip pat vi­si pa­moks­li­ninkų, vie­nuo­lynų ir se­ne­lių prie­glaudų at­lie­ka­mi dar­bai tu­ri būti nu­kreip­ti kitų no­rams įgy­ven­din­ti, pažabo­ti sa­vo kūną, duo­ti ki­tiems pa­vyzdį. Ta­č­iau vi­suo­met rei­kia at­si­min­ti, kad per tai neįgy­ja­mas tei­su­mas ir išgelbėji­mas, – tai pa­sie­kia­ma tik tikėji­mu.

To mo­ko ir šven­ta­sis Pau­lius (Rom 13, 1-7, Tit 3, 1); krikščio­nys tu­ri pa­klus­ti pa­sau­lie­ti­nei valdžiai ne todėl, kad per tai būtų ištei­sin­ti, bet kad jie ki­tiems ir vy­res­ny­bei tar­nautų sa­vo no­ru ir da­rytų sa­vo dar­bus iš meilės ir lais­va va­lia.

Kiek­vie­nas, ku­ris tai su­pran­ta, ga­li leng­vai įvyk­dy­ti ne­su­skai­č­iuo­ja­mus po­piežiaus, vys­kupų, vie­nuo­lynų, ku­ni­gaikščių ir val­di­ninkų įsa­ky­mus ir įsta­ty­mus, ku­riuos kai ku­rie pa­mišę ga­ny­to­jai vyk­do, lyg jie būtų rei­ka­lin­gi išgelbėji­mui, ir va­di­na juos “bažny­č­ios įsa­ky­mais”, nors tai ne­tei­sin­ga. Nes lais­vas krikš­čio­nis kal­ba taip: “No­riu pas­nin­kau­ti, mels­tis, da­ry­ti tai ir tai, kaip pa­rašyta, ne to­dėl, kad taip rei­kia ar kad per tai at­ei­na tei­su­mas ir išgelbėji­mas, bet todėl, kad no­riu gerb­ti po­piežiaus, vys­ku­­po, ben­druo­menės, ma­no po­no ar ma­no bro­lio no­rus, tar­nau­ti jiems ir pa­ro­dy­ti pa­vyzdį, – taip, kaip Kris­tus, ku­ris pa­darė ir at­li­ko daug di­des­nių da­lykų, nors Jam to daug mažiau reikėjo. Ir nors ti­ro­nai da­ro ne­tei­sy­bes, prie­šin­tis tam man ne­nau­din­ga tol, kol tai ne­su­ky­la prieš Die­vą”. Iš to kiek­vie­nas ga­li su­si­da­ry­ti aiškią nuo­monę apie vi­sus dar­bus ir įsa­ky­mus, apie skir­tu­mus tarp jų ir taip ga­li at­skir­ti ak­lus ir blo­gus ga­ny­to­jus nuo tei­singų. Nes bet koks dar­bas, ku­ris nėra da­ro­mas, kad pa­tar­nautų ki­tam, ar­ba ku­ris su­ky­la prieš Die­vą, nėra ge­ras krikščio­niškas dar­bas. Dėl to aš bai­mi­nuo­si, jog mūsų lai­kais yra la­bai mažai bažny­čių, prie­glaudų, vie­nuo­lynų, pa­maldų, su­da­rytų tes­ta­mentų, ku­rie būtų iš tiesų krikščio­niški, taip pat tikrų pas­ninkų ir maldų, prak­ti­kuo­jamų kai ku­rių šventųjų die­no­mis. Bi­jau, kad vi­sa­me ta­me dažnas žmo­gus ieško tik sa­vo nau­dos, veng­da­mas at­gai­lau­ti už sa­vo nuodėmes ir tap­ti pa­lai­min­tu. Vi­sa tai ky­la dėl to, kad ne­­pažįsta­ma tikėji­mo ir krikščio­niškos laisvės. Taip pat dėl to, kad kai ku­rie ak­li ga­ny­to­jai ga­no žmo­nes ir pa­moks­lau­ja, su­gal­vo­da­mi įvai­riau­sių bažny­ti­nių at­lei­dimų* ir ne­pa­moks­lau­ja tikėji­mo. Todėl krikščio­niška laisvė žūsta. Bet aš tau pa­ta­riu: jei no­ri šelp­ti, mels­tis, pas­nin­kau­ti – da­ryk tai ne­mąs­ty­da­mas, jog da­rai kažką ge­ro, ir turėsi iš to nau­dą. Būk lais­vas, kad ki­ti žmonės galėtų mėgau­tis ta­vo ge­ru­mu ir tai išeitų jiems į ge­ra, – tuo­met būsi ge­ras krikščio­nis. Ką tau ga­li duo­ti ta­vo ge­ri dar­bai, ku­rie rei­ka­lin­gi kūnui pažabo­ti? Tau užten­ka tik tikėti, nes per tai Die­vas tau su­teikė vi­sus da­ly­kus. Žiūrėk, vi­sos Die­vo gėrybės te­ka nuo vie­no žmo­gaus prie ki­to ir yra tos pa­č­ios vi­siems, kad kiekvienas galėtų pri­im­ti jas iš sa­vo ar­ti­mo. Iš Kris­taus vi­sos gėrybės te­ka į mus, nes Jis priėmė mus, lyg būtų kaip mes. Iš mūsų jos tu­ri tekėti į tuos, ku­riems jų rei­kia, ir taip aš tar­si ga­liu pa­teik­ti Die­vui sa­vo ti­kėji­mą ir tei­su­mą, kad pri­den­gč­iau sa­vo ar­ti­mo nuo­dė­mes, pa­si­im­da­mas jas ant savęs, ir ne­da­ry­ti nie­ko ki­to dau­giau, kaip ir Kris­tus pa­si­elgė mūsų atžvil­giu. Tai yra meilės esmė ir tik­ro­ji pri­gim­tis. Todėl apašta­las kal­ba, kad meilė ieško ne sa­vo, bet ar­ti­mo nau­dos (1 Kor 13, 5). Tad ga­li­ma pa­da­ry­ti išva­dą, jog krikščio­nis ne­gy­ve­na sa­vy­je, bet gy­ve­na Kris­tu­je ir sa­vo ar­ti­ma­ja­me: Kris­tu­je gy­ve­na tikėji­mu, ar­ti­ma­ja­me – mei­le. Tikėji­mu jis ky­la į Die­vą, to­liau vėl grįžta mei­le iš Die­vo ir pa­si­lie­ka Die­ve ir Jo meilėje, kaip pa­sakė Kris­tus: “Jūs ma­ty­si­te at­vi­rą dangų ir an­ge­lus, nužen­gia­nč­ius ir užžen­gia­nč­ius ant Žmo­gaus Sūnaus” (Jn 1, 51). Kaip ma­to­me ir kaip šven­ta­sis Pau­lius sa­ko, tai yra tik­ra dva­sinė krikščio­niška laisvė, ku­ri išlais­vi­na širdį nuo visų nuodėmių, įsta­tymų ir įsa­kymų (1 Tim 1, 9). Ji pra­noks­ta vi­sas ki­tas lais­ves taip, kaip dan­gus pra­našes­nis už žemę. Te­su­tei­kia mums Die­vas to­kią laisvę, kad galėtu­me ją su­pras­ti ir išsau­go­ti! Amen.

Pa­ga­liau reikėtų pri­dur­ti dar šį tą dėl tų, ku­riems neįma­no­ma pa­sa­ky­ti taip ge­rai, kad jie su­prastų tai tei­sin­gai. Abe­jo­ju, ar jie su­pras net tai, kas čia bus pa­sa­ky­ta. Dau­ge­lis, išgirdę apie tikėji­mo laisvę, kaip­mat pa­da­ro ją pre­teks­tu kūno dar­bams, ma­ny­da­mi, jog da­bar jiems vis­kas leis­ta. Jie sie­kia pa­ro­dy­ti, kad da­bar esą lais­vi žmonės ir krikščio­nys, nes nie­ki­na ir ne­vyk­do ri­tu­alų, tra­di­cijų ir žmo­giškų įsta­tymų. Lyg jie būtų krikščio­nys todėl, kad ne­pas­nin­kau­ja, kai ki­ti pas­nin­kau­ja, ar ne­val­go mėsos nu­sta­ty­to­mis die­no­mis, ar­ba todėl, kad ne­si­meldžia tra­di­cinėmis mal­do­mis ir ty­č­io­ja­si iš žmo­giškų prie­sakų, nors tuo pa­č­iu vis dėlto nie­ki­na ir vi­sa ki­ta, kas yra krikščio­nybėje. Jų priešin­gybė yra tie, ku­rie pa­si­kliau­ja ri­tu­alų vyk­dy­mu, lyg jie būtų išgelbėti dėl to, jog nu­sta­ty­to­mis die­no­mis pas­nin­kau­ja ar­ba su­si­lai­ko nuo mėsos, ar­ba meldžia­si tam tik­ro­mis mal­do­mis. To­kie žmonės bažny­č­ios ar jos tėvų įsa­kus pa­ve­rč­ia pa­si­didžia­vi­mo da­ly­ku ir vi­siškai ne­sirū­pi­na tikėji­mo es­me. Aki­vaiz­du, jog ir vie­ni, ir ki­ti klys­ta, nes ne­su­pran­ta pa­grin­di­nių išgelbėji­mo da­lykų ir su­ke­lia daug triukšmo dėl ant­ra­ei­lių ir ne­reikšmingų da­lykų. Bet daug pui­kes­nis apašta­lo Pau­liaus mo­ky­mas, ku­ris ra­gi­na pa­si­rink­ti “auk­so vi­durį” ir smer­kia abu kraštu­ti­nu­mus, sa­ky­da­mas: “Kas val­go, te­ne­nie­ki­na to, ku­ris ne­val­go; kas ne­val­go, te­ne­tei­sia val­ga­nč­io­jo” (Rom 14, 3). Matosi, kad tie, ku­rie ne­ger­bia apeigų ne iš tikėji­mo ir įsi­ti­ki­ni­mo, o vien iš nie­ki­ni­mo, ap­si­gau­na, nes apašta­las ne­mo­ko jų nie­kin­ti. To­kie žmonės pu­č­ia­si prieš ki­tus, ro­dy­da­mi sa­vo pažini­mą. An­tra ver­tus, tuos, ku­rie lai­ko­si apeigų, šven­ta­sis Pau­lius mo­ko ne­teis­ti kitų, nes nė vie­nos tų pu­sių veiks­mai vie­na ki­tos atžvil­giu ne­ky­la iš meilės, ku­ri sta­ty­di­na. Dėl šios priežas­ties ver­ta klau­sy­ti Rašto, ku­ris mo­ko, jog ne­tu­ri­me pa­suk­ti nei į dešinę, nei į kairę (Įst 28, 14), bet vyk­dy­ti įsa­ky­mus Vieš­pa­ties, ku­ris yra tei­sus, – įsa­ky­mus, ku­rie “džiu­gi­na širdį” (Ps 18, 9). Kaip žmo­gus ne­tam­pa tei­sus todėl, kad da­ro ge­rus dar­bus ir at­lie­ka apei­gas, ly­giai taip pat jis ne­tam­pa tei­sus vien todėl, kad jų ne­vyk­do ir nie­ki­na.

Mūsų tikėji­mas Kris­tu­mi išlais­vi­na mus ne iš darbų, bet iš klai­din­go požiū­rio į juos – iš kvai­lo manymo, jog ištei­si­ni­mas pa­sie­kia­mas dar­bais. Tikėji­mas gelbs­ti, tai­so ir sau­go mūsų mąs­ty­mą, todėl mes žino­me, kad tei­su­mas ky­la ne iš darbų. Ta­č­iau be darbų ne­ga­li­me ir ne­tu­ri­me ap­si­ei­ti, ly­giai kaip mūsų mir­tin­gas kūnas ne­ga­li ap­si­ei­ti be mais­to ir gėri­mo, nors mūsų tei­su­mas pagrįstas ne jais, bet tikėji­mu. Ne­pai­sant to, šių kūno darbų ne­derėtų at­mes­ti. Šia­me pa­sau­ly­je mes tar­nau­ja­me kūniško gy­ve­ni­mo po­rei­kiams, bet vis dėlto ne­tam­pa­me teisūs dėl jų. “Ma­no ka­ra­lystė ne iš šio pa­sau­lio” (Jn 18, 36), – sa­ko Kris­tus. Vie­nok, Jis ne­sa­ko, kad “ma­no ka­ra­lystė ne čia, t. y. ne šia­me pa­sau­ly­je”. Ir šven­ta­sis Pau­lius sa­ko: “Nors mes esa­me kūne, bet ne­ko­vo­ja­me kūniškai” (2 Kor 10, 3); taip pat: “O da­bar, gy­ven­da­mas kūne, gy­ve­nu tikėji­mu į Die­vo Sūnų” (Gal 2, 20). Tai, ką da­ro­me, – vi­sas mūsų gy­ve­ni­mas, dar­bai ir apei­gos, – yra šio gy­ve­ni­mo po­rei­kiai, są­ly­go­ti mėgi­ni­mo pažabo­ti kūną. Ne­pai­sant to, esa­me teisūs ne dėl darbų ir apeigų vyk­dy­mo, bet dėl tikėji­mo į Die­vo Sūnų.

Tai­gi krikščio­nis tu­ri pa­si­rink­ti ba­lan­so ke­lią ir pasi­priešin­ti tų dviejų kraštu­ti­numų šali­ninkams. Pradžio­je jis su­tiks ne­kal­bius ir užsis­py­ru­sius apeigų vyk­dy­to­jus, ku­rie, pa­našiai kaip “ku­rč­ios gy­vatės”, ne­no­ri klau­sy­ti išlais­vi­na­nč­ios tie­sos (Ps 58, 5) ir ne­turėda­mi tikėji­mo gi­ria­si sa­vo ce­re­mo­ni­jo­mis, pri­me­ta jas ki­tiems ir sie­kia, kad jos būtų vyk­do­mos, ma­ny­da­mi, jog jos ištei­si­na. To­kie bu­vo pra­ei­ty­je gy­venę judėjai, ne­norėję klau­sy­tis, kaip tei­sin­gai elg­tis. To­kiems krikščio­nis tu­ri priešin­tis, elg­da­ma­sis ne taip, kaip jie rei­ka­lau­ja, bet at­virkščiai, – ašt­riai bei at­vi­rai juos kri­ti­kuo­ti, nes ki­taip jie sa­vo be­die­viš­ko­mis pažiū­ro­mis dau­gelį įtrauks į pa­kly­di­mą. To­kių žmo­nių aki­vaiz­do­je net­gi nau­din­ga val­gy­ti mėsą, pa­žei­džiant pas­nin­kus, ir dėlei tikėji­mo laisvės da­ry­ti tai, ką jie lai­ko didžiulėmis nuodėmėmis. Apie to­kius pa­sa­ky­čiau: “Pa­li­ki­te juos, jie ak­li va­dai”. Būtent taip mąs­ty­da­mas šven­ta­sis Pau­lius ne­apip­jaustė Ti­to, kai judėjai to rei­ka­la­vo. Taip ir Kris­tus pa­tei­si­no sa­vo mo­ki­nius, kai jie sa­ba­to die­ną “išal­ko ir ėmė skin­ti var­pas bei val­gy­ti” (Mt 12, 1-8). Pa­našių pa­vyzdžių yra ir dau­giau.

Ki­ta žmo­nių ka­te­go­ri­ja, su ku­ria su­si­du­ria krikščio­nis, tai neišmin­tin­gi, tamsūs žmonės, sil­pni tikėji­me, – kaip juos va­di­na apašta­las, – ku­rie kol kas ne­ga­li su­vok­ti tikėji­mo laisvės, net jei­gu to ir pa­norėtų (Rom 14, 1). Su to­kiais rei­kia elg­tis at­sar­giai, kad neįžeis­tum jų jaus­mų. Rei­kia nu­si­leis­ti jų sil­pnybėms, kol ga­liau­siai jie įsit­vir­tins tikėji­me. Ka­dan­gi jie mąs­to ir el­gia­si sa­vaip ne dėl užsis­py­ri­mo, bet dėl sil­pno tikėji­mo, tai pas­nin­kai ir vi­sa ki­ta, ką jie lai­ko būti­nais da­ly­kais, te­būna at­lie­ka­mi, kad jų neįžeistų. Tai meilės įsa­ky­mas – meilės, ku­ri nie­kam ne­pa­kenks, bet galės tar­nau­ti vi­siems. Tie žmonės sil­pni ne dėl sa­vo kaltės, bet dėl kaltės sa­vo ga­ny­tojų, ku­rie juos įkinkė į apeigų jun­gą. Jie tu­ri būti išlais­vin­ti nuo to­kių ga­ny­tojų tik vie­nu būdu – pa­moks­lau­jant jiems tikėji­mą ir laisvę. Taip ir šven­ta­sis Pau­lius mo­ko: “Ge­riau ne­val­gy­ti mėsos, ne­ger­ti vy­no ir ne­da­ry­ti nie­ko, dėl ko su­kluptų ta­vo bro­lis” (Rom 14, 21; 1 Kor 8, 13). Ir dar: “Aš žinau, ir esu įsi­ti­kinęs Viešpa­ty­je Jėzu­je, jog nėra nie­ko ne­ty­ro pa­č­io sa­vy­je; tik tam, ku­ris lai­ko tai ne­ty­ra, yra tai ne­ty­ra” (Rom 14, 14). Dėl šios priežas­ties – nors mes ir tu­ri­me ryžtin­gai pa­si­priešin­ti “ri­tu­alų mo­ky­to­jams” ir kruopščiai peržiūrėti po­piežių įsta­ty­mus, ku­riais jie plėšia Die­vo tau­tą – tu­ri­me gailėtis tos ne­di­delės mažumos žmo­­nių, ku­riuos tie be­die­viai ti­ro­nai lai­ko ver­gi­jo­je, – gailėtis jų tol, kol jie išsi­lais­vins. Uo­liai ko­vo­ki­te prieš vil­kus, ta­č­iau gin­ki­te kai­menę. Taip da­ry­si­te, jei aršiai pul­si­te tuos įsta­ty­mus ir jų su­da­ry­to­jus ir tuo pat me­tu vyk­dy­si­te įsta­ty­mus kar­tu su sil­pnai­siais, kol šie at­pažins ti­ro­ni­ją ir su­voks sa­vo laisvę. Jei no­ri­te nau­do­tis sa­vo lais­ve, da­ry­ki­te tai slap­to­je, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Tikėji­mą, kurį tu­ri, išlai­kyk sa­vy­je prieš Die­vą” (Rom 14, 22). Bet būki­te atidūs, kad ne­nau­do­tumėte sa­vo laisvės prieš sil­pnuo­sius. Ki­ta ver­tus, nau­do­kitės sa­vo lais­ve nuo­la­tos ir at­kak­liai prieš ti­ro­nus ir užsis­pyrėlius, kad jie taip pat galėtų pažin­ti, jog yra ne­teisūs, jog jų įsta­ty­mai nie­ko ne­duo­da tei­su­mui ir jie ne­tu­ri teisės tų įsta­tymų nu­sta­tinėti.

Ka­dan­gi mes ne­ga­li­me pra­gy­ven­ti gy­ve­ni­mo be jo­kių apeigų ir darbų, o kap­ri­zin­gam, su­ge­du­siam ir neišsi­la­vi­nu­siam jau­ni­mui rei­kia šių varžtų, kad būtų ap­sau­go­ti nuo ydų, ir ka­dan­gi kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri pažabo­ti sa­vo kūną to­kiais dar­bais, tai būti­na, kad Kris­taus tar­nas būtų įžval­gus ir išti­ki­mas. Jam de­ra taip val­dy­ti krikščio­nis ir taip mo­ky­ti juos vis­ko, kad neįžeistų jų mąs­ty­mo ir tikėji­mo ir kad juo­se neišaugtų kar­ti įta­ri­mo šak­nis, ir kad vi­sa tai jų ne­su­teptų, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius (Žyd 12, 15). Kad jie ne­pra­rastų tikėji­mo ir nebūtų su­klai­din­ti klai­din­go su­pra­ti­mo apie dar­bus, – gal­vo­jant, kad šie ištei­si­na. Jei apie tikėji­mą ne­mo­ko­ma nuo­la­tos, la­bai leng­vai tai išsik­rei­pia ir su­teršia dau­gelį; būtent tai vy­ko iki šios die­nos per žuda­nč­ias, be­die­viškas, sie­lą griau­na­nč­ias mūsų po­piežių ir te­ologų pažiū­ras. Per tai ne­su­skai­č­iuo­ja­ma dau­gybė sielų nuėjo į pra­ga­rą, ir ta­me ga­li­me įžvelg­ti an­ti­kris­to vei­ki­mą.

Trum­piau sa­kant, kaip tur­tas išmėgi­na skur­dą, sėk­min­gas sandėris – išti­ki­mybę, pa­gar­ba – pažemi­ni­mą, iš­kil­mės – sai­kin­gu­mą, ma­lo­nu­mai – išmintį, taip apei­gos ir ce­re­mo­ni­jos išmėgi­na tikėji­mo tei­su­mą. “Ar kas nors ga­li, – klau­sia Sa­lia­mo­nas, – pa­im­ti į užantį ugnį, kad ne­su­degtų jo dra­bužis?” Taip, kaip žmo­gus gy­ve­na tur­te, pa­gar­bo­je, ma­lo­nu­muo­se, taip jis tu­ri gy­ven­ti ir tarp apei­gų, t. y. pa­vojų. Iš tiesų kūdi­kiai, kad nežūtų, tu­ri būti iš­nešio­ti įsč­io­se ir pa­mai­tin­ti auk­lių ran­ko­se, bet jų gy­ve­ni­mui gre­sia pa­vo­jus, jei po to, kai jie pa­au­ga, yra pa­lie­ka­mi tų pa­čių auk­lių priežiū­rai. Ly­giai taip pat ne­pa­tyręs ir užsis­pyręs jau­ni­mas tu­ri būti su­lai­ko­mas ir ap­mo­ko­mas “ge­ležiniais apeigų pa­nč­iais”, nes, priešin­gu at­ve­ju, ne­su­val­dy­ta ener­gi­ja ves juos nuo vie­nos ydos prie ki­tos. Ki­ta ver­tus, jei nuo­lat juos lai­ky­si­me apeigų ver­gi­jo­je, tvir­tin­da­mi, kad tai at­neš ištei­si­ni­mą – pražudy­si­me juos. Ve­rč­iau juos rei­kia mo­ky­ti taip, kad vyk­dytų apei­gas ne tam, kad taptų teisūs, bet kad tos apei­gos su­lai­kytų juos nuo blo­gio, kad būtų ga­li­ma leng­viau juos įtvir­tin­ti tikėji­mo tei­su­me. To neįma­no­ma pa­da­ry­ti, ne­ap­ri­bo­jant jau­nat­viško cha­rak­te­rio karštu­mo.

Apei­gos krikščio­nio gy­ve­ni­me tu­ri užim­ti to­kią vie­tą, ko­kią sta­ty­bi­ninkų ir ama­ti­ninkų gy­ve­ni­me užima mo­de­liai ir brėžiniai. Jie ku­ria­mi ne kaip pa­sto­vi ir ga­lu­tinė kon­struk­ci­ja, bet tik todėl, kad be jų neįma­no­ma nie­ko pa­sta­ty­ti ar su­kur­ti. Kai pa­grin­dinės kon­struk­ci­jos sta­ty­ba baig­ta, mo­de­liai ir brėžiniai ati­de­da­mi į šalį. Ne­pai­sant to, jie nėra nie­ki­na­mi, tie­siog jie ne­be­svarbūs; jei­gu juos nie­ki­na­me, va­di­na­si, ne­tei­sin­gai ver­ti­na­me jų vaid­menį, nes nie­kas ne­lai­ko jų tik­rą­ja ir ga­lu­ti­ne kon­struk­ci­ja. Jei koks nors žmo­gus yra toks kvai­las, kad vi­są gy­ve­ni­mą ne­sirū­pi­na nie­kuo, o tik at­kak­liai ruošia bran­giai kai­nuo­ja­nč­ius pla­nus, mo­de­lius ir sche­mas ir nie­ka­da ne­su­si­mąs­to apie pa­č­ią kon­struk­ci­ją, yra pa­ten­kin­tas to­kiu sa­vo dar­bu, didžiuo­ja­si ir gi­ria­si tuo, tai ne­gi žmo­nės ne­jaus jo atžvil­giu gai­le­sč­io, lai­ky­da­mi jį sie­los li­go­niu? Į apei­gas ir dar­bus mes nežiū­ri­me at­sai­niai, at­virkščiai, tei­kia­me jiems didžiulę reikšmę. Ta­č­iau mes nie­ki­na­me klai­din­gą darbų ver­ti­ni­mą, kad nie­kas ne­gal­votų, jog tai yra tik­ra­sis tei­su­mas, kaip tei­gia tie veid­mai­niai, ku­rie išti­sus gy­ve­ni­mus pašve­nč­ia, kad vyk­dytų uo­lius dar­bus, ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia tiks­lo, dėl ku­rio tie dar­bai tu­ri būti at­lie­ka­mi. Apie juos apašta­las kal­ba, kaip apie “vi­sa­da be­si­mo­ka­nč­ius ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia­nč­ius tie­sos pažini­mo” (2 Tim 3, 7). Tai da­ry­da­mi, jie pa­si­ten­ki­na sa­vo pa­stan­go­mis ir net drįsta teis­ti ki­tus – tuos, iš ku­rių, kaip jie ma­no, “ne­ky­la pa­našus gerų darbų spin­de­sys”. Bet tos Die­vo do­va­nos, ku­rias jie tuščiai eik­vo­ja, jei būtų pri­pil­dy­tos tikėji­mu, galėtų būti pa­nau­do­tos dau­ge­liui di­de­lių pa­sie­kimų – sa­vo ir kitų išgelbėji­mui. Ka­dan­gi žmo­giška pri­gim­tis ir pro­tas linkę tikėti prie­ta­rais, žmonės yra ska­ti­na­mi vyk­dy­ti ge­rus dar­bus ir įsta­ty­mus ir leng­vai pa­ti­ki, kad tik taip pa­sie­kia­mas tei­su­mas. Ka­dan­gi že­miš­ki įsta­tym­da­viai mo­ko juos to pa­ties, jiems tam­pa ne­beįma­no­ma išsi­gelbėti iš darbų ver­gi­jos sa­vo jėgo­mis, ir jie ne­ga­li pa­tys pa­siek­ti tikėji­mo laisvės pažini­mo. To­kiu būdu rei­kia mels­ti, kad Die­vas pa­da­rytų mus the­o­di­dac­ti, t. y. “išmo­ky­tais Die­vo” (Jn 6, 45), ir kad Jis pa­gal sa­vo pažadą įrašytų sa­vo įsta­ty­mą mūsų šir­dy­se, – ki­taip mes ­ne­tu­ri­me vil­ties. Jei Jis pats ne­mo­ko mūsų tos bran­gios išmin­ties (1 Kor 2, 7), tai kūnas ga­li tik teis­ti ir lai­ky­ti ją ere­tiška, nes kūną ji įžeidžia ir todėl jis lai­ko ją kvai­lys­te. Ma­to­me, kad taip ank­sč­iau vy­ko ir su apašta­lais bei pra­našais, kad be­die­viai ir ak­li po­piežiai, kar­tu su sa­vo pad­laižiais taip pat elgėsi ma­no ir pa­našių į ma­ne žmo­nių atžvil­giu. Te­būna Die­vas ma­lo­nin­gas jiems ir mums ir te­apšvie­č­ia mus sa­vo vei­du, kad pažin­tu­me žemėje Jo ke­lią, Jo išgelbėji­mą vi­so­se tau­to­se (Ps 67, 2-3). Te­būna Jis pa­lai­min­tas per amžius (2 Kor 11, 31). Amen.

* *T.y. ne­pro­fe­sio­na­lių dva­si­ninkų
* * Bažny­č­ios tėvų mo­ky­mą
* *Tu­ri­mos ome­ny in­dul­gen­ci­jos.

Iš vokiečių kalbos vertė dr. Deimantas Karvelis