Eric W. Gritsch

Kažkuriuo 1517 m. spalio 31 d. metu, Visų Šventųjų dienos išvakarėse, 33 metų Martynas Liuteris iškabino tezes ant Pilies bažnyčios Vitenberge durų. Tos durys tarnavo kaip lenta įvairiems skelbimams, susijusiems su akademiniais ir bažnytiniais reikalais. Tezės buvo parašytos lotyniškai ir ant popieriaus lakšto išspausdintos spaustuvininko Johano Grünenbergo, vieno iš daugelio verslininkų, pasinaudojusių nauju spausdinimo būdu, pirmiausia panaudotu Vokietijoje apie 1450 m. Liuteris kvietė į „disputą apie indulgencijų galią ir veiksmingumą iš meilės ir aistros tiesai bei troškimo iškelti ją į šviesą.“ Jis tai darė kaip ištikimas vienuolis bei kunigas, kuris buvo paskirtas biblinės teologijos profesoriumi Vitenbergo universitete – mažoje, faktiškai nežinomoje institucijoje mažame mieste.

Keli šių tezių egzemplioriai buvo išsiųsti draugams ir Bažnyčios pareigūnams, bet disputas niekad neįvyko. Mainco arkivyskupas Albertas Brandenburgietis nusiuntė šias tezes kai kuriems teologams, kurių nuomonė paskatino jį nusiųsti egzempliorių į Romą ir pareikalauti imtis veiksmų prieš Liuterį. Pirmaisiais 1518 m. mėnesiais šios tezės buvo perspausdintos daugelyje miestų, ir Liuterio vardas imtas sieti su radikalių permainų Bažnyčioje reikalavimais. Jis tapo sensacinga naujiena.

Indulgencijų klausimas

Kodėl? Liuteris reikalavo diskusijos skausmingiausiu savo laiko klausimu: tai santykis tarp pinigų ir religijos. Indulgencijos (iš lotyniško indulgentia – leidimas) buvo tapusios sudėtingu įrankiu suteikiant atleidimą už nuodėmes. Atleidimo suteikimas atgailos sakramente pagal Mt 16, 19 buvo pagrįstas apaštalams suteikta „raktų“ galia ir buvo naudojamas nusidėjėliams drausminti. Atgailaujantys nusidėjėliai buvo prašomi parodyti gailestį dėl savo nuodėmių (atgaila), išpažinti jas kunigui (išpažintis) ir atlikti atgailos darbą, kad gautų už jas atleidimą (atsiteisimas).

Indulgencijos buvo leidžiamos vykdomuoju popiežiaus įsakymu ir raštišku įvairių vyskupijų leidimu. Jos skirtos sušvelninti arba pakeisti atgailaujančio nusidėjėlio atsiteisimą. XI a. pabaigoje tapo įprasta leisti indulgencijas savanoriams, dalyvaujantiems Kryžiaus žygiuose į Šventąją žemę prieš musulmonus – būdavo atleidžiamos visos nuodėmės kiekvienam, dalyvaujančiam tokioje pavojingoje, bet „šventoje“ iniciatyvoje. Po 1300 m. visiškas atsiteisimo pakeitimas („visa indulgencija“) buvo teikiamas visiems piligrimams, lankantiems šventas vietas Romoje jubiliejiniais metais (iš pradžių kas šimtą metų; galiausiai kas dvidešimt penkerius metus).

Netrukus pagausėjo piktnaudžiavimų: „leidimai“ buvo duodami išlaisvinti nuo bet kokios laikinos bausmės – iš tikro nuo bausmės skaistykloje – už tam tikrą Bažnyčios nustatytą mokestį. Kai kurie popiežiai, surinkdami dideles sumas iš indulgencijų pardavimo, vykdė savo „pastato kompleksą“. Pavyzdžiui, popiežius Julijus II 1510 m. suteikė jubiliejaus indulgenciją, kurios įplaukos buvo panaudotos statant naują Šv. Petro baziliką Romoje.

1515 m. popiežius Leonas X įgaliojo Albertą Brandenburgietį panaudoti dominikonų ordiną parduodant šv. Petro indulgencijas jo kraštuose. Albertas buvo skolingas didelę sumą Romai už tai, kad ši suteikė jam specialų leidimą tapti Bažnyčios princu, valdančiu tris teritorijas (Maincą, Magdeburgą ir Halberštatą). Jis pasiskolino pinigų iš Fugerio banko Augsburge, kuris pasamdė patyrusį indulgencijų pardavėją dominikoną Johaną Tecelį prekiauti indulgencijomis; pusė pajamų ėjo Albertui ir Fugeriams, kita pusė – Romai. Tecelio kampanija padėjo atsirasti garsiajam posakiui: „Tik sužvangink pinigais, siela iš ugnies išeis“.

Indulgencijų klausimas buvo susietas su vyraujančiu nerimu dėl mirties ir Paskutiniojo Teismo. Šį nerimą pakurstė sparčiai auganti finansų sistema, pagrįsta spausdintais pinigais ir nauja bankininkystės sistema.

Martyno Liuterio žinia

Piktnaudžiavimą indulgencijų pardavimu Liuteris užsipuolė per pamokslus, patariamuosius užsiėmimus ir galiausiai 95 tezėse, kuriose nuskambėjo revoliucinė Reformacijos tema: „Kai mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus sakė: „Atsiverskite“, Jis norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgailos gyvenimas“ (1-oji tezė).

1520 m. Liuteris paskelbė, kad krikštas yra vienintelė išganymui būtina indulgencija. Visas gyvenimas yra „grįžimas prie krikšto“ ta prasme, kad žmogus laikosi dieviško išgelbėjimo pažado vien per tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu išvadavo žmoniją nuo bet kokios bausmės už nuodėmę. Žmogus gyvena vien pasitikėdamas Kristumi ir taip tapdamas Kristumi stokojančiam artimui, o ne stengdamasis numaldyti Dievą.

Taip šis paprastas pakartotinis senosios krikščioniškos „gerosios naujienos“, t. y. Evangelijos, patvirtinimas katalikų Bažnyčioje paskatino reformų sąjūdį, kuris patraukė daugybę žmonių Vokietijoje ir kitose Europos teritorijose. Sąjūdį išjudino šūkiai, pabrėžiantys krikščionybės esmę: vien tikėjimu (sola fides), vien per malonę (sola gratia), vien Kristus (solus Christus). Daugelis prisijungė todėl, kad Liuteris kritikavo popiežiaus instituciją, kuri tvirtino turinti valdžią kiekvienai sielai. „Kodėl popiežius, kurio turtai šiandien didesni nei turtingiausiojo Kraso (turtingas romėnas, pravarde „Turčius“, miręs 53 m. pr. Kr), stato šią Šv. Petro baziliką ne savo, o vargšų tikinčiųjų pinigais?“ (86-oji tezė).

95 tezės buvo lašas, perpildęs katalikų bažnyčios kantrybės taurę. Kai Liuterio vėliau paklausė, kodėl jis padarė tai, ką padarė, jis atsakė: „Aš niekada nenorėjau to daryti, bet buvau priverstas, kai prieš savo valią turėjau tapti Šventojo Rašto daktaru.“ Nors pasmerktas Bažnyčios ir valstybės, Liuteris laimingai ištvėrė bandymus sudeginti jį kaip eretiką.

Žvilgsnis į praeitį pakiša mintį, kad Liuterio tezės pasėjo ekumeninio dialogo sėklas, tai, kas svarbu krikščionių vienybei, o iš tiesų ir išlikimui tarp Kristaus pirmojo ir antrojo atėjimo. Tas dialogas neš vaisius, kol jis kovoja, kaip tai darė Liuteris, kad nebūtų supainiota Dievo žodžio galia ir žmogaus nuodėmės galia.

Eric W. Gritsch yra Merilendo sinodo Bažnyčios istorijos profesorius

Straipsnis skelbtas Šilutės Martyno Liuterio evangelikų liuteronų parapijos svetainėje