Kun. Tomas Šernas
Žodis „reformacija“ reiškia pertvarką ir atsinaujinimą. Kai galvoje turimas Vakarų Europoje XVI amžiuje kilęs platus sąjūdis, palietęs ir sudrebinęs daugelį šalių bei jų visuomenių gyvenimo sričių, visa tai pristatoma ne nuo „pradžios“, bet maždaug „nuo vidurio“. Kaip palyginimą galima naudoti knygas ir straipsnius apie sodininkystę – dažniausiai juose pasakojama apie ką nors, ką reikėtų suprasti ir padaryti, lyg numanant, jog iki tos vietos, nuo kur prasideda pasakojimas, skaitytojas apie agronomiją ir sodininkystę viską žino. Apie Reformaciją rašoma panašiai – „nuo vidurio“, visai nesirūpinant, jog mažai kas žino apie jos priežastis ir pradžią.
Apie priežastis aiškinama įvairiai – tai priklauso nuo aiškintojo įsitikinimų ir žinių. Dažnai pasitaikantys aiškinimai yra maždaug tokie: viduramžiškoje visuomenėje brendo socialinės permainos, nuskurdo valstiečiai ir smulkūs bajorai, miestai kovojo už savo teises, žmonių netenkino aklas tikėjimas, universitetuose kūrėsi humanistų grupelės, smuko Romos autoritetas ir įtaka, pradėtos spausdinti knygos. Prekyba atlaidais rodė, kad tikėjimas virto komerciniu sandėriu, – į Romą plūdo nuolatos didėjantys pinigų srautai iš Vokietijos bei kitų šalių, o tai sukėlė ir turtingų bei galingų valdovų nepasitenkinimą…
Tačiau toks aiškinimas nurodo tik simptomus, tik aplinkybes, bet ne priežastis. Reformacijos pradžios priežasčių neįmanoma suprasti, jeigu yra ignoruojama ir nesuvokiama pati krikščionybė. Panašiai atrodytų, jeigu ekonomistai ekonominėmis prielaidomis aiškintų apie meną ir jo atsiradimo priežastis.
Kur slypi Reformacijos priežastys ir pradžia?
Mūsų eros pradžioje, t. y. netrukus po Kristaus gimimo, Romos imperijos užkampyje atsitiko keistas dalykas, pakeitęs Europos ir pasaulio istoriją. Tai aprašyta Evangelijose ir kituose Jėzaus Kristaus pasekėjų raštuose. Juose aprašomi, iš esmės, du svarbiausi dalykai: Jėzaus nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas bei Jo mokymas apie žmogaus išganymą. Jėzus pasiaukojo už tave. Tik Jo auka ant kryžiaus yra tavo viltis.
Evangelijos ir apaštalų laiškai nėra legendos ir mitai – tai užrašyti pasakojimai apie nesenus įvykius, kurie keitė žmonių pasaulėžiūrą. Jie pernelyg įtaigūs, kad būtų mitai. Jie pernelyg veiksmingi legendoms, nes tie pasakojimai keitė ir dabar keičia šalis. Krikščionių išpažįstama bei skelbiama Evangelija, Geroji Naujiena, buvo visai kas kita, nei žydų monoteizmas ar pasaulyje paplitę pagoniški tikėjimai ir mistiniai rytų kultai. Visi artimi Jėzaus mokiniai (išskyrus apaštalą Joną?) žuvo kankinių mirtimi. Tai – kažkas visai neįprasta, to negalėjo sugalvoti žmogus. Tai – tarsi sausoje, nevaisingoje žemėje netikėtai su jėga išsiveržęs šaltinis, gyva viltis gyvenimo rūstume ir beprasmybėje.
Laikui bėgant, krikščionybė įgavo valstybines galias, nuo Jėzaus Kristaus gimimo buvo pradėtas skaičiuoti laikas. Ilgainiui tą gyvą šaltinį pasistengta nukreipti „tvarkinga“ kryptimi ir net užtvenkti „plytų užtvanka“. Šaltinis prasiveržė. Iš pradžių neatlaikė pirmoji bei silpniausioji „plyta“ – Romos bažnyčios doktrina, jog Dievo akyse svarbiausia ne tiek Dievo Sūnaus auka už tave, kiek tavo paties darbai ir paaukoti pinigai. Tačiau Martynas Liuteris staiga aiškiai suprato Biblijos eilutę: Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų (Rom 3, 28).
Nuo šio „mažo fakto“, nuo vienos vienintelės eilutės suvokimo ir pritaikymo ir prasidėjo Reformacija – didingas ir skausmingas istorinis atsinaujinimo procesas, lėmęs begalę iki šiol tebevykstančių permainų pasaulyje. Čia, Biblijoje ir tikėjime, yra istorinio Reformacijos proceso priežastys ir pradžia. Be abejo, buvo atrasta ir kitų svarbių požiūrio akcentų ir naujų doktrinų, bet visi pokyčiai prasidėjo suvokus minėtą Biblijos eilutę.
Ar Reformacija jau pasibaigė?
Dauguma mokslininkų teigia, jog Reformacija kaip procesas baigėsi XVII amžiuje. Pasibaigė vienuolynų turtų nusavinimai, liturgijos permainos, baigėsi karai dėl tikėjimo, nusistovėjo protestantiška dogmatika, įvyko švietimo permainos ir panašiai. Tai teisingas požiūris, bet tik tuomet, jeigu apie Reformaciją galvojama „nuo vidurio“. Be abejo, nuo XVI amžiaus Vakarų visuomenė patyrė nemažą transformaciją, pasikeitė aplinkybės ir sąlygos… Tačiau jeigu apie Reformaciją galvosime „nuo pradžios“, ir gilinsimės į jos ištakas, su tokia išvada nesutiksime.
Reformacijos šaltinis neišdžiūvo. Požymių, kad Reformacija tęsiasi, yra daugiau nei pakankamai.
Kunigas Tomas Šernas yra Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas