Švietimo sistema yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis visuomenės kultūrinę būklę. Kultūros raidos intensyvumas konkrečioje tautoje ar valstybėje visada tampriai susijęs su švietimo sistemos kūrimosi eiga. Šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsuose reikšmingas švietimo sistemos formavimosi etapas vyko XVI a. – tai amžius, bylojantis apie bendrą visuomeninio būvio pakylėjimą. Šiuos ryškius lokalinės kultūrinės panoramos pokyčius istorikai sieja su Reformacijos banga, tuo laiku atkeliavusia iš Europos.

Pirmoji Lietuvos Reformacijos banga 

Istorikai Lietuvos Reformacijos laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga – tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų bendražygių pirmieji bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija“, nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių LDK diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.

Pirmosios lietuvių reformatorių bangos atstovai nuo pat savo veiklos pradžios siekė sukurti Lietuvoje visą Vidurio ir Vakarų Europos švietimo modelio sistemą. Jie pirmieji rodė iniciatyvą steigti aukštesnės pakopos mokyklas, kuriose būtų mokoma modernizuoto to meto mokymo turinio[1]. Reformacijos išvakarėse švietimo būklė Lietuvoje toli gražu netenkino tuometinės visuomenės poreikių. Švietimo sistemą sudarė tik pradinės mokyklos. Net ir pradinis švietimas buvo menkai išvystytas, mokymo turinys atsilikęs nuo laikmečio. Apie vidurines mokyklas (II pakopos), skirtas pasauliečiams (nekalbant apie aukštąsias) iki pat 1539 m. istoriniuose šaltiniuose nėra jokių užuominų. Filoprotestantas Mykolas Lietuvis (arba V. Mikolojaitis) XVI a. viduryje užrašytame žymiajame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ („De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum“) išreiškė nusivylimą ir apgailestavimą kad „mes neturime mokslui eiti gimnazijų“[2].

Pirmųjų LDK protestantų švietėjišką entuziazmą skatino Reformacijos idėjos. M. Liuteris (vienas iš Reformacijos pradininkų) tikėjimo mokymą glaudžiai susiejo su raštingumu gimtąja kalba. Jis, vadovaudamasis sola fide (išteisinimo tik tikėjimu) principu, mokė, kad kiekvienas krikščionis turi gebėti pagrįsti savo tikėjimą, todėl kiekvienam reikėtų pažinti Biblijos tiesas. Tam kad Šventojo Rašto tekstas taptų asmeniškai pažinus, reikia mokėti jį skaityti gimtąja kalba. Šio tikslo įgyvendinimui reformatoriai siūlė skatinti visų visuomenės sluoksnių (taip pat ir liaudies) visuotinį raštingumą. Tokios idėjos pakeitė visuomenės požiūrį į švietimą, lėmė europinės pedagogikos pakilimą[3].

Minėtoji Reformacijos švietėjiškoji programa paliko reikšmingą ir neišdildomą pėdsaką Lietuvos istorijoje – įkvėpė M. Mažvydą išleisti pirmąją lietuvišką knygą Katekizmas. Šio projekto tikslas buvo supažindinti kiekvieną lietuvį su Šventojo Rašto tiesomis gimtąja kalba. Knygos prakalboje kreipiamasi į bažnyčių ganytojus tokiais žodžiais:

„Kai kurie asmenys Šventojo Rašto turėjimą gan griežtai laiko išskirtine kunigų luomo, o ne liaudies privilegija. <…> Todėl jie budriai saugo, kad joks žmogus, šnekąs prastuomenės kalba, neperžengtų apaštalų ir pranašų šventovės slenksčio. Tačiau tokia neteisybė yra nepakenčiama. <…> Turbūt niekas negalėtų to paneigti: Dievas trokšta, kad visi būtų išganyti. Kodėl tada Šventasis Raštas, kuris, kaip sakiau, yra ypatinga priemonė arba tarpininkas tam išganymui įsigyti, negalėtų tapti bendru, visiems prieinamu turtu? Tad duokite, o kilmingieji, liaudžiai prieiti ir prie tų šventenybių, kurios jiems priklauso ir kurios, be abejonės, yra bendros ir jums ir jiems“[4].

Katekizmo autorius troško, kad raštingumas būtų ir valstiečių ateitis, kad ir jie galėtų „prieitų prie šventenybių“ – biblinių tiesų pažinimo. Pasak istorikės I. Lukšaitės[5], paprastų žmonių raštingumui gimtąja kalba diegti M. Mažvydas projektavo naują instituciją – ūkininko sodyboje veikiančią namų mokyklą:

„Štai eina jusump žodis Dangaus Karalystos.

Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,

O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit. <…>

Jei kunigai tingėtų tą mokslą patys sakyti,

Jūs galėsit ūkiuose žmones mokyti”[6].

 

Atvirai protestantizmą išpažįstantieji ir filoprotestanatai (slaptai prijaučiantys naujam judėjimui) visuomenės veikėjai pirmieji pradėjo viešai aptarinėti švietimo būklę Lietuvoje, inicijavo diskusiją apie reformų būtinumą šioje srityje. Šalia M. Mažvydo, A. Kulviečio ir M. Lietuvio galima būtų paminėti J. Zablockį, L. Diskordiją, J. Kozminietį, J. Viliamovskį, J. Eišiškietį ir kt.

Gimnazijos tipo mokyklą (II pakopos) pirmieji pabandė įkurti J. Viliamovskis ir J. Eišiškietis. Jie 1539 m. kreipėsi į Vilniaus vyskupo kapitulą, prašydami leisti atidaryti privačiuose namuose mokyklą bajorų vaikams. Kapitula leidimo nedavė, motyvuodama tuo, kad jaunuolių negali mokyti tie, kurie studijavo protestantų universitetuose, taip pat ir dėl mažo mokinių skaičiaus Vilniaus katalikiškose mokyklose[7].

Kulvietis ėmėsi tokio pat bandymo apsisprendęs nepaisyti kapitulos nuomonės. Jį drąsino karaliaus Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforcos palankumas. Jis pirmasis įkūrė aukštesnės pakopos mokymo įstaigą, kuri tuo pačiu tapo ir pirmąja protestantiška institucija LDK. A. Kulvietis savo Confessio fidei rašė, kad dauguma mokyklos lankytojų buvo bajorų vaikai; pagrindinis finansinis šaltinis buvo tėvų mokestis už mokslą (laiške minima, kad mokyklą uždarius, kai kurie tėvai liko skolingi). Kiti šaltiniai teigia, kad šioje įstaigoje lavinosi apie 60 mokinių[8]. Mūsų laikų istorikai sutaria, kad A. Kulviečio mokykla buvo II pakopos lygio. J. Jurginis[9] teigia, kad mokykla buvo analogiška užsienio gimnazijoms. J. Račkauskas[10] rašo, kad joje buvo mokoma pagal ,,naujausią dėstymo programą”, t. y. joje buvo dėstomi visi septyni laisvieji mokslai, todėl ji laikytina aukštesniąja mokykla. I. Lukšaitės nuomone[11], pats A. Kulvietis buvo trijų klasikinių kalbų humanitaras, todėl galėjo kurti trijų kalbų mokyklą, o daktaro laipsnį turintis asmuo nebūtų steigęs žemesnės nei vidurinė mokymo įstaigos.

Nors vilniškė A. Kulviečio mokykla gyvavo labai trumpai, tačiau jos atsiradimas yra reikšmingas faktas Lietuvos istorijoje. Pasak istorikės D. Pociūtės, mokyklos įkūrėjo vienas pagrindinių kultūrinės veiklos tikslų buvo paskatinti intelektualių žmonių generacijos susikūrimą[12]. Anot I. Lukšaitės, naujo tipo mokyklos įkūrimas buvo vienas pirmųjų ryškių naujovių švietimo srityje, atėjusių į Lietuvą per Reformaciją. Ji formavo ir stiprino visuomenėje mokymosi ir raštingumo vertės supratimą. Tai buvo pirmasis sąmoningas bandymas sulaužyti Katalikų bažnyčios monopoliją steigti mokyklas, kadangi jos konservatyvumas stabdė švietimo sistemos raidą[13].

Antroji Lietuvos Reformacijos banga 

Antrosios LDK Reformacijos bangos pradžią žymėjo to meto visuomenės elito atstovų atsigręžimas į protestantizmą. Didikų reformacijos judėjimo vienas pagrindinių veiklos prioritetų taip pat buvo visuotinis žmonių lavinimas, švietimo būklės gerinimas.

Šio sąjūdžio ryškiausi atstovai ir vėliavnešiai – pusbroliai Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis, pasak I. Lukšaitės, buvo vieni pirmųjų LDK didikų tarpe, pakeitę požiūrį į išsilavinimą. Tarp didikų, besilaikančių senų konservatyvių nuostatų, vyravo nuomonė, kad universitetinis išsilavinimas yra neturtingo bajoro ar prasčioko užsiėmimas[14]. Reformacijos laikotarpiu išplito nauja tendencija elito tarpe – šalia mokymosi namuose pridėti ir studijas universitete. Pusbrolių Radvilų veikla rodė, kad jie vertino visapusišką išsilavinimą: skatino knygų įsigijimą bei leidybą, finansiškai remdavo gabių jaunuolių studijas ir naujų mokymo įstaigų veiklą, kviesdavo savo dvaruose intelektualų sambūrius diskutuoti teologiniais ar kitais klausimais. Radvilos demonstravo aukštuomenei naujoviškos elgsenos pavyzdį – savo turtais remti švietėjiškus projektus. I. Lukšaitės teigimu, lėšų skyrimas knygoms, mokykloms, spaustuvėms evangelikų reformatų bažnyčia traktavo kaip deramą tarnavimą Dievui[15]. Reformų rėmėjai siekė sudaryti palankias sąlygas kuo didesnei žmonių auditorijai pažinti Šv. Rašto tiesas. Švietimo skatinimas buvo neatsiejama šio siekio dalis. Tai patvirtina ir istorikas D. Karvelis:

„Švietimo veiksnys lokalinėje visuomenėje, pretendavusioje tapti protestantiška, buvo nepaprastai svarbus, pripažįstant protestantizmui būdingą interesą teikti didžiulį dėmesį visuotiniam tikinčiųjų ir apskritai žmonių lavinimui. Kad pajaustų tikybinę reformacijos trauką ir realiai taptų protestantiškos mąstysenos žmogumi, valstiečiui, miestiečiui ir bajorui reikėjo – jei jau skaityti ne visą Bibliją, tai bent būti gabiam išklausyti ir suprasti jos tekstų komentarus bei dalyvauti konfesinėje bendruomenės saviraiškoje”[16].

Tam kad visuomenė taptų pasiruošusi priimti minėtąjį iššūkį, buvo reikalingas nemažas švietėjiškas įdirbis keičiant bendrąjį religinį mentalitetą bei išsilavinimo lygį. Šį uždavinį galėjo įgyvendinti bažnyčių tarnai, turintys pakankamą teologinį ir humanistinį išsilavinimą; kitas svarbus instrumentas buvo prie bažnyčių veikiančios mokyklos.

Protestantiškos švietimo sistemos kūrimo procesas prasidėjo nuo žemiausios pakopos – pradinių mokyklų. Radvilos Juodojo iniciatyva 1557 m. įsteigta Lietuvos reformatų (arba kalvinistų) bažnyčia, ėmėsi aktyvių veiksmų įkuriant pradines mokyklas. Reformatoriškų mokyklų pradžia – 1558 m. pradėjusi veikti pradinė (netrukus tapusi vidurine) mokykla Vilniuje, Radvilos Juodojo dvare Lukiškėse. Nuo XVI a. vidurio sparčiai kuriamas parapinių mokyklų tinklas visoje LDK. Yra žinių, kad vyravo nuostata steigti mokyklas prie kiekvienos parapinės bažnyčios[17]. Išlikusioje Radvilos Kristupo II (Radvilos Rudojo anūko) instrukcijoje nurodoma: „Prie kiekvienos bažnyčios turi būti mokykla ir bakalauras, mokantis vaikelius mokslų ir pamaldumo“[18]. Dar reikėtų paminėti, kad didikai reformatai kūrė mokyklas ir savo dvaruose, naudodamiesi imuniteto teise, patvirtinta Lietuvos statuto[19].

Reformatų mokyklos buvo aiškaus konfesinio pobūdžio – šalia rašybos bei skaitymo didelis dėmesys skirtas religinių pagrindų dėstymui, būsimųjų dvasininkų ugdymui. Reikšminga buvo tai, kad pradinis mokslas buvo prieinamas bet kurio socialinio sluoksnio atstovams[20]. Kitas reikšmingas aspektas, anot A. Bumblausko, buvo tas, kad reformatų mokyklos buvo pirmosios LDK, pradėjusios skirti dėmesį lietuvių kalbai – nuo XVII a. pradžios jose buvo skaitoma iš lietuviškų katekizmų[21]. Taigi, svarbiausios reformatų mokyklų funkcijos buvo kelios: pirmoji tikėjimo skleidimo pakopa; institucija, ugdanti bendruomenę; raštingų žmonių parengimas tolimesniam darbui, ypač pamokslininkų pareigoms[22].

Antros švietimo pakopos mokyklų kūrimo procesas vyko lėčiau ir ne taip sklandžiai kaip tikėtasi. Pirmoji tokio tipo įstaiga turėjo būti Vilniaus evangelikų reformatų mokykla. Taip pat yra žinių, kad sekanti panaši mokykla buvo kuriama Šiluvoje (fundacija suteikta 1592 m.). XVII a. pradžioje dar kelios reformatų pradinės mokyklos išaugo iki gimnazijų lygio – Biržuose, Slucke, Kėdainiuose. Labiausiai tarp šių mokyklų savo mokymo lygiu ir kokybe išsiskyrė Kėdainių „Šviesiausioji gimnazija“ (Gymnasium Illiustre).

Didžiausio Lietuvos reformacijos rėmėjų dėmesio ir rūpesčio susilaukė jau minėtoji Vilniaus mokykla. Nors istorinių duomenų išlikę nedaug, tačiau istorikai atsekė bent tris rimtus evangelikų reformatų bandymus performuoti šią mokyklą į aukštesniojo ir aukštojo lygio švietimo įstaigą. Manoma, kad dar Radvilai Juodajam esant gyvam (jis mirė 1565 m.) planuota mokyklą išplėsti iki vidurinės, o gal ir iki aukštosios. Radvilos Juodojo pasiuntinys 1561 m. vyko į Ženevą ir Ciūrichą susitikti su šveicariškosios reformacijos šulais – J. Kalvinu ir H. Bulingeriu. Pagrindinis pasiuntinio M. Czechowico vizito tikslas buvo aptarti antitrinitorizmo idėjų sklidimo LDK problemą, tačiau jis turėjo dar ir kitą užduotį – susipažinti su Ciuricho gimnazijos veikla. Tenykštės mokyklos profesorius J. Wolfas geranoriškai išpildė Radvilos prašymą – surašė gimnazijos nuostatus, pagal kuriuos turėjo būti projektuojama ir vilniškė mokykla. Taigi, pirmasis bandymas plėsti Vilniaus mokyklą vyko dairantis į Ciūricho gimnazijos pavyzdį[23]. Yra žinių, kad Radvila Juodasis savo testamente dalį turto užrašė mokyklai ir jos plėtrai. Istoriografijoje užfiksuota, kad katalikų vyskupas Valerijonas Protasevičius disponavo informacija apie šio testamento turinį; nerimas dėl protestantų planų plėsti mokyklą sostinėje, pastūmėjo jį imtis aktyvių iniciatyvų steigiant alternatyvią katalikiškąją švietimo instituciją[24].

Po Radvilos Juodojo mirties Vilniaus mokyklos globėju tapo Radvila Rudasis, kuris ėmėsi naujo (antrojo) bandymo ją plėsti. 1567 m. jis davė nurodymus italui G. Biandratai (ital. Biandrate, lot. Blandrata) organizuoti aukštąją mokyklą, parinkti ir kviesti dėstytojus iš užsienio. Yra išlikę duomenų, kad 1568 m. Gardino seime didikai prašė valdovo suteikti leidimą steigti kolegiją. Manoma, kad Žygimanto Augusto patvirtintas leidimas buvo suteiktas būtent Vilniaus reformatų kolegijai[25].

Po XVI a. nuosmukio laikotarpio aštuntajame dešimtmetyje, amžiaus gale Vilniaus mokykla vėl tapo reformatų bažnyčios sinodo ir reformacijos globėjų didžiausiu rūpesčiu. 1588 m. buvo inicijuotas dar vienas bandymas – Vilniuje reformatų sinode nuspręsta kurti aukštąją evangelikų reformatų mokyklą. Ji turėjo būti kuriama kolegijos lygio, o vėliau auginama iki universiteto. Neabejojama, kad amžių sandūroje ji jau buvo pasiekusi vidurinės lygį. Vienas lenkų liuteronas L. Vorbek-Lettowas savo raštuose mini, kad studijavo šioje „šlovingoje mokykloje“ retoriką, fiziką, etiką, logiką ir teologiją[26]. Duomenų apie mėginimą kurti protestantišką universitetą atrandama ir netiesioginiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, katalikų kardinolo Jurgio Radvilos 1588 m. laiške valdovui Zigmantui Vazai[27]. Kardinolas perspėjo valdovą apie gresianti pavojų ir ragino „sustabdyti tokią didelę blogybę“. Tais pačiais metais karalius Zigmantas atsakė kardinolui, kad tikrai neleisiąs steigti „ereziškos kolegijos“. Nepaisant labai griežto vyskupų ir valdovo nusiteikimo prieš evangelikų reformatų mokyklą ir nurodymo uždaryti visas eretikų mokyklas ji išaugo iki gimnazijos. Vilniaus vaivados Radvilos Perkūno įtakos dėka pavyko ją išsaugoti bet neužteko galios pasiekti, kad ši mokykla gautų teisę tapti universitetu. Per laikotarpį nuo 1558 iki 1610 m. Vilniaus evangelikų reformatų gimnazija išlavino didelį būrį reformatų ir liuteronų vaikų, joje dėstė nemažai žinomų to meto šviesuomenės atstovų. 1611 m. sukurstyta religinių fanatikų minia sudegino šią gimnaziją kartu su reformatų biblioteka.

XVI a. vid. – XVII a. evangelikų švietimo sistema buvo tokia: pradinės mokyklos, aukštesniosios mokyklos, po to studijos užsienio protestantiškuose universitetuose. Intensyvus protestantų jaunuolių siuntimas į Europos universitetus istorikų įvertintas kaip pozityvus reiškinys, davęs naudą kultūros vystymui. I. Lukšaitės teigimu, reformacija sugriovė monopolinę Krokuvos universiteto įtaką; atsivėrė įvairesni kultūrinės komunikacijos kanalai (išvengiant Lenkijos tarpininkavimo); Lietuvos raštingųjų sluoksnis kur kas giliau susipažino su įvairių Europos universitetų mokymo turiniu; ženkliai padidėjęs sąlytis su Europos kraštų kultūromis padėjo lietuvių tautos kultūrai įžengti į aktyvios raidos laikotarpį[28].

Nuoseklus reformatų švietimo sistemos kūrimas suteikė postūmį ir konkuruojančiai RKB konfesijai[29]. XVI a. Lietuvos visuomenėje subrendo aktualus poreikis turėti lietuviškas aukštesnių pakopų mokyklas. Dėl teisės kurti tokias mokyklas ir įgyti didesnę įtaką visuomenėje katalikai pradėjo varžytis su protestantai. Reformatorių mokyklos plėtros planai suvaidino labai svarbų istorinį vaidmenį – jie tapo postūmiu katalikų bažnyčiai pradėti savo aukštosios mokyklos organizavimą. Žinomi Lietuvos istorikai (pvz., E. Gudavičius[30], I. Lukšaitė[31], J. Jurginis[32], A. Bumblauskas[33]) Vilniaus universiteto įkūrimą apibūdina kaip katalikų bažnyčios atsaką į Reformacijos plitimą Lietuvoje. Šio universiteto įsteigimas buvo vienas reikšmingiausių LDK XVI a. pabaigos kultūrinio gyvenimo įvykių. Katalikiškoji aukštuomenė pasiekė puoselėtą tikslą – turėti aukščiausios švietimo pakopos instituciją.

Reformacijos išvakarėse Lietuvos švietimo sistema buvo išsivysčiusi vien tik iki pradinės pakopos lygmens, tačiau dėl aktyvios vietinių reformatorių švietėjiškos veiklos vos per kelis dešimtmečius susiformavo visa švietimo sistema: pradinė mokykla (I pakopa), gimnazijos ir kolegijos (II pakopa), Vilniaus universitetas (III pakopa). Anot I. Lukšaitės, Reformacijos vaidmuo buvo dvejopas: palaikė iniciatyvas įvesti naujoves ir kartu tapo kultūrą skatinančiu įtampos poliumi[34]. Reformacija sukūrė konkurencinę situaciją, o Lietuvos visuomenė daug laimėjo vykstant tokiai rungčiai švietimo ir kitose kultūros srityse.

Parengė: Tomas Kristijonas Dičius, BTh.

[1] Lukšaitė I., „Reformacija Lietuvoje (II)“ [interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. gruodžio mėn.]. Prieiga per internetą: <http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-552.htm>

[2] Jurginis J., Lukšaitė I., Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 146.

[3] Schröter G., „M. Lutheris ir pedagogika“ [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario mėn.]. Prieiga per internetą: <http://www.prizme.lt/zurnalas/?p=423>

[4] Mažvydas M., Katekizmas. Vilnius: Tikėjimo žodis, 1993, p. 21, 22.

[5] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 1999, 554 p.

[6] Mažvydas M., Katekizmas, p. 27, 30.

[7] Jurginis J., Lukšaitė I., Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 146.

[8] Wengerscius A., Libri quattuor Slavoniae reformatae, Amsterdam, 1679.

[9] Jurginis J., Lietuvos kultūros istorijos bruožai,  p. 147.

[10] Račkauskas J., Švietimo reforma Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII a. Vilnius, 1994, p. 21.

[11] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos…, p. 136.

[12] Pociūtė D., Maištinikų katedros. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 97.

[13] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos…, p. 138.

[14] Ten pat, p. 560.

[15] Ten pat, p. 561.

[16] Karvelis D., „Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 1589-1655 m.“: daktaro disertacija, 2009, VDU, p. 421.

[17] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos … p. 302-307.

[18] Karvelis D., „Radvilų Biržų…“, p. 421.

[19] Jurginis J. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 147.

[20] Karvelis D., „Radvilų Biržų…“, p. 435.

[21] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p.  354.

[22] Karvelis D., „Radvilų Biržų…“, p. 435.

[23] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos … p. 304.

[24] Gudavičius E., Lietuvos istorija. Vilnius:  RŠSL, 2001, p. 594.

[25] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos … p. 306.

[26] Sud. Ališauskas V., Baronas D., Černius R. ir kt., Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006, p. 180.

[27] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos … p. 468-469.

[28] Ten pat, p. 579.

[29] Ten pat, p. 466.

[30] Gudavičius E., Lietuvos istorija. p. 594-597.

[31] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos … p. 552–554.

[32] Jurginis J. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 147.

[33] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija, p. 286

[34] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos… p. 557.