Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis interviu Bernardinai.lt trumpai pristato Martyno Liuterio įžvalgas apie Jėzaus Kristaus mirties reikšmę, kuri, deja, buvo gerokai pritemusi jo gyvenamuoju laikotarpiu.
Didžiojo reformatoriaus dvasinė patirtis ir vėliau išplėtotas mokymas istorijos eigoje tapo vienu iš reikšmingų postūmių atsigręžti į Dievo Žodį ir jame perteikiamą Dievo paveikslą.
Martyno Liuterio teologija ir dvasinis mokymas yra neatsiejamas nuo jo asmeninės krikščioniškojo gyvenimo patirties. Ar galite plačiau papasakoti apie tai, kas tradiciškai vadinama „Bokšto išgyvenimu“?
Tikriausiai daugelio teologų vienokios ar kitokios išvados arba pagrindiniai mokymo akcentai yra susiję su asmenine patirtimi. Šiuo atveju tikrai Martyno Liuterio „Bokšto išgyvenimą“ galime laikyti vienu svarbiausių momentų jo krikščioniškoje patirtyje, nulėmusių ir visą tolesnę jo veiklą bei teologiją.
Apie šią vienuolio, kunigo, teologijos daktaro Martyno Liuterio patirtį jis pats liudija 1545 m. rašytame tekste. Nors jis pats įvardija įvykio datą kaip 1519-uosius, daugelis teologijos istorikų yra linkę šį įvykį ankstinti 5–6 metais. Pasak paties Liuterio, vienuolyno bokšte jis studijavo Laišką romiečiams. Viena konkreti vieta apaštalo Pauliaus laiške buvo lemtinga: „Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu (Rom 3, 17).
Liuteriui, kaip ir daugeliui jo amžininkų, kaip ir daugeliui kelis šimtmečius iki jo gyvenusių uolių krikščionių, „Dievo teisumas“ nieko gero nereiškė, greičiau priešingai. Tai reiškė teisųjį Dievą, kuris tokio paties teisumo reikalauja iš žmonių, bet kurio netgi toks uolus vienuolis, kaip pats Liuteris, neturėjo. Vadinasi, Dievo teisumas reiškė tik Dievo rūstybę už netobulumą ir neišvengiamą bausmę. Kaip mylėti tokį Dievą, kuris stebi žmogaus žodžius, darbus bei mintis ir yra pasiryžęs bausti už kiekvieną net menkiausią neteisumą. Verta priminti, kad Liuterio, kaip to meto krikščionio ir vienuolio, dvasinis gyvenimas ir troškimas patikti Dievui buvo ypatingas. Maldos, pasninkai, kai kada net keletą kartų per dieną atliekamos išpažintys ir dėl to kilęs jo brolių vienuolių nepasitenkinimas liudija jo intencijų santykyje su Dievu rimtumą.
Po daugelio dienų ir naktų vykusių apmąstymų, maldų bei kančios jis atrado ir minėtos eilutės pabaigą: „Teisusis gyvens tikėjimu“. Tai buvo įvykis, kai visas Šventasis Raštas nušvito visiškai kita šviesa, ir tai, kas jam atrodė tiesiausias kelias į pragarą, pasirodė vartai į dangų. Tai yra, ką drąsiai galime vadinti Evangelija, Gerąja Naujiena, kad Dievo teisumas žmogui yra dovanojamas, per tikėjimą Kristumi. Jo garbė, Jo išmintis, Jo darbai per Dievo veikimą mumyse, tampa mūsų.
Šiuolaikiniam žmogui tikriausiai nėra lengva suprasti jaunojo Martyno sielvartą. Kaip jūs šiandien paaiškintumėt žmogui, kas yra išganymas ar nuteisinimas? Kodėl tai svarbu žmogui? O gal tai svarbu tik konkrečios epochos žmonėms?
Manyčiau, tai svarbu visų epochų žmonėms, juolab visų epochų krikščionims. Tiek man, tiek jums nėra svarbesnės temos, nei išteisinimas ar išganymas. Ir jei mums atrodo, kad turime svarbesnių reikalų, tai tėra pasaulio, mūsų kūno ir piktojo apgaulė. Gal tos apgaulės nesame linkę matyti dėl žymiai pailgėjusios gyvenimo trukmės, nepalyginamai pagerėjusio pragyvenimo lygio, iliuzijų, kad šį tą pakeitus, rojų galima sukurti šioje žemėje.
Man regis, viena iš didesnių bėdų ir pagundų, su kuriomis susiduriame ,yra mūsų vengimas į Dievą, Jo Žodį žiūrėti rimtai bei su visa derama pagarba ir net drebėjimu priimti Jo Įstatymą, o su džiaugsmu – Viešpaties meilę, išganymo žinią ir nuodėmių atleidimą. Neretai mūsų dievas tėra mūsų vaizduotės susikurtas, bet ne Dievas, kuris apsireiškia mums per savąjį Žodį ir kurį išpažįstame Apaštališkuoju ar Nikėniškuoju tikėjimo išpažinimu. Bet atėjus laikui kiekvienam mūsų reikės stoti gyvojo Dievo akivaizdon. Ką iš šio gyvenimo pas Jį atsinešime? Kuo savo mirties akivaizdoje galėsime pasikliauti? Manau, tai svarbu kiekvienam ir šiandien. Ir visiškai nesvarbu, apie tai daug ar mažai kalbama visuomenėje, visiškai nesvarbios bus nuomonės apie pasaulį, Dievą ir gyvenimą.
Panašiai kaip jau 13 amžiaus pranciškonų teologas Bonaventūra, Liuteris pabrėžė, kad Nukryžiuotasis yra visos teologijos šaltinis. Atkartodamas apaštalą Paulių, teigė, jos Jis – vienintelis Mokytojas: „tik Jėzus, ir tas pats Nukryžiuotas“. Praktiniame laikmečio Bažnyčios gyvenime ši tiesa buvo gerokai pritemusi. Įvairūs dvasingumai menkai tebuvo susiję su Dievo Žodžiu, Bažnyčios Tėvų mokymu. Kodėl ši perspektyva buvo ir yra tokia svarbi?
Keliais sakiniais sudėtinga apsakyti visą kryžiaus gelmę, galybę ir prasmę. Visiškai, tikiuosi, mums tai bus atskleista jau ne šiame laike. Keliais žodžiais ir labai netobulai galima gal apie tai svarstyti tokiu būdu.
Dievas į mus prabilo savo Įsikūnijusiu Žodžiu, Sūnumi. Nukryžiuotas Dievo Sūnus yra Dievo kalba. Kaip atsaką į visus mūsų klausimus, nuogąstavimus, baimes, nuodėmes Dievas rodo į kryžių. Tai tarytum Dievo tariamas „Štai!“, kaip atsakymas į visus mūsų klausimus. Apie Jį Edeno istorijoje buvo pasakyta gyvatei, Abraomas su aukojimui paruoštu Izaoku veda į Jį, Dovydo psalmės kalba apie Jį ir nuostabiausia per pranašą Izaiją tautai ir pasauliui duota žinia:
Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.
O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu.
Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu,
o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.
(Iz 53, 4–6)
Mes Dievo niekaip kitaip negalime nei suprasti, nei priimti, kaip tiktai per Jėzų Nukryžiuotąjį. Ir jokios kitos vilties mes neturime, kaip tiktai Kristaus kryžiuje. Tik dėl Kristaus kryžiaus aukos esame sutaikyti su Dievu ir Jį galime vadinti Tėvu. Tik dėl Jėzaus Kristaus nuolankumo, paklusnumo, įvykdyto darbo mes esame Dievui priimtini su savo netobulu gyvenimu ir darbais.
Kryžius yra ir krikščionio kelias. Mes esame krikštijami Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Mes esame pašaukti mirti šiam pasauliui ir gyventi Kristui. Galų gale mūsų kančia, kad ir kokia ji būtų, mus visuomet primena apie Dievo artumą kančioje, apie Jo paties buvimą skausme ir begalinę tikrą paguodą kenčiantiems. Tą ypač patiriame, kai mums labai skauda dėl savęs, dėl savo artimųjų, dėl Bažnyčios ar visuomenės. Taip pat, kai mūsų kūnas pažeidžiamas ir mirtis labiau primena apie save. Žinome, kad Viešpats save atiduoda ir kenčia drauge su mumis.
Save atiduodantis kasdien tarnauja savo tautai – Bažnyčiai, maitindamas ją savo kūnu ir krauju. Nuplaudamas kaltes ir dovanodamas išteisinimą.
Kryžius mums primena ir tai, jog pats kryžius nėra pabaiga, bet veda į tuščią kapą, į prisikėlimą.
O kad žinia apie Kristaus kryžių kone reguliariai nustumiama į šalį, tai liudija mūsų, visos krikščionijos, silpnumą ir nuolankumo stoką ir pasaulio įtaką, kur viskas matuojama sėkme, rezultatais, pasiekimais. Žemišku mąstymu, kryžius yra visiško pralaimėjimo, nesėkmės ir gėdos ženklas. Tokiu būdu ir mes norime savo jėgomis padaryti ką nors įspūdingo, netgi dvasingo, kas ir gražiai atrodytų ir mus išlaikytų iliuzijoje, kad kažką gero galime pasiekti patys.
Bet Dievas mums parodo gailestingumą, kai mūsų kaip asmenų, o ir Bažnyčios puikybę paverčia niekais. Taip mes mokomės branginti Kritų ir tai, ką Jis dėl mūsų padarė, atiduodamas gyvybę ir netgi dėl to pavadindamas mus draugais.
Su M. Liuterio vardu siejamas lotyniškas posakis „Sub contraria specie“, tai yra – „priešingu pavidalu“. Dievas apsireiškia visiškai kitaip ir visiškai kitoks, nei žmogus yra linkęs tikėtis. Ar galite plačiau paaiškinti šią Reformatoriaus mintį? Kur jos šaknys?
„Sub contrario“ nusako Dievo veikimą, kuris yra visiškai priešingas mūsų žmogiškiems lūkesčiams ir įsivaizdavimui. Jėzus, lauktasis karalius, įjoja į Jeruzalę ant asilaičio, karūnuojamas erškėčių vainiku, Jo sostas – kryžius. Ir ką Jis kviečia pas save? Dievo žmogus turėtų surinkti teisiuosius. Jis kviečia nusidėjėlius. Pasauliui patinka jėga – Jis kviečia silpnuosius, ligonius, prislėgtus. Pažvelkime į mokinius – apaštalus. Be vėliau pašaukto Pauliaus, paprasti žmonės, gal tik Matas iš labiau prakutusių. Dievas Kristuje aplanko, pagydo, pašventina tai, kas pasaulio dažnai nurašyta arba neverta dėmesio. Toks Dievo veikimas yra neapsakoma paguoda kiekvienam žmogui, nes taip Jis parodo, kad Jo meilė galioja kiekvienam.
Ką ši – gelbstinčios Dievo meilės – žinia šiandien reiškia mums, kiekvienam Kristų tikinčiam žmogui? Kiek Liuterio įžvalgos aktualios lig šiol? Apie kokius religingumo spąstus įspėja?
Jūsų klausimas „apie religingumo spąstus“ ir būtų pats trumpiausias atsakymas į ankstesnius klausimus. Ir tai aktualu visų be išimties konfesijų krikščionims. Akimirka, kai mes įsivaizduojame, kad dėl kokio nors mūsų darbo, veiklos, aukojimo, vienokio ar kitokio Dievo garbinimo, Dievas mus pamilsta labiau, esame ties riba, kai rizikuojame pasikliauti ne tuo, ką Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – dėl mūsų padarė ir daro, bet savimi. Tuomet nejučiomis auga manasis „aš“ (aš meldžiuosi, aš pasninkauju, aš garbinu Jėzų, aš būnu bažnyčioje), o mažėja Kristaus svarba mūsų gyvenime, tarytum Dievas turėtų mums būti dėkingas, kad Jam kažką darome. Todėl verta prisiminti, kad Dievas mus myli ne todėl, kad kažką gero padarome, bet kaip tik – Jis mūsų baisiai menkus ir netobulus darbus bei gyvenimą myli dėl to, kad myli savo Sūnų ir visus, kurie tikėjime Kristumi prie Jo artinasi.
Kalbėjosi Saulena Žiugždaitė