„Čia aš stoviu. Aš negaliu kitaip. Tepadeda man Dievas.“
Martynas Liuteris (Martin Luther, 1483–1546 m.) – Vokietijos teologas, Bažnyčios reformatorius. Jo idėjos įžiebė Reformaciją, padarė didelę įtaką protestantizmo mokymui, suformavo naujas krikščionybės tradicijas. Liuterio atliktas Biblijos vertimas į vokiečių kalbą skatino bendrinės kalbos ir vertimo mokslo vystymąsi. 46-os psalmės motyvais sukurta jo giesmė „Tvirčiausia apsaugos pilis“ tapo Reformacijos himnu. Visuotinai sutariama, kad Liuterio įnašas į Vakarų civilizacijos vystymąsi neapsiriboja vien tik Bažnyčios vidaus reformomis.
Iš valstiečių kilęs Martyno Liuterio tėvas Hansas Liuteris stengėsi suteikti savo sūnui išsilavinimą ir norėjo, kad jis taptų teisininku. Tėvo paskatintas Martynas Liuteris 1501 m. įstojo į Erfurto universitetą ir 1505 m. gavo teisės magistro laipsnį. Tačiau tais pačiais metais išgąsdintas audros Liuteris pasižadėjo pasišvęsti Dievui ir tapo vienuoliu augustijonu.
Nors Martynas Liuteris skrupulingai vykdė visas vienuolio pareigas, jam nepavyko rasti ramybės su Dievu ir atsikratyti savo nuodėmingumo naštos. Tai matydamas Liuterio vyresnysis Johanas fon Štaupicas (Johann von Staupitz) paskatino jaunąjį vienuolį siekti akademinės karjeros, taigi 1512 m. Liuteris tapo teologijos mokslų (Biblijos) daktaru ir Vitenbergo universiteto teologijos fakulteto senato nariu. Kruopščiai studijuodamas Bibliją Liuteris suprato, kad to meto Bažnyčia pametė iš akių krikščionybės tiesas, kurios Šventajame Rašte pabrėžiamos kaip esminės. Tai suvokęs jis pradėjo mokyti, kad išganymas yra tik Dievo malonės dovana, gaunama vien tik tikėjimu į Jėzų Kristų.
Liuteris ne tik ėjo profesoriaus pareigas, bet ir tarnavo pamokslininku, klausė išpažinčių Saksonijos kurfiursto Frydricho pilies bažnyčioje. Čia jis susidūrė su prekyba indulgencijomis – nuodėmių atleidimo patvirtinimo raštais, už kuriuos gautos pajamos buvo skiriamos Šv. Petro bazilikai Romoje atnaujinti. Rūpindamasis savo parapijiečių sielomis, Liuteris 1516 m. pradėjo pamokslauti prieš šią praktiką, teigdamas, kad ji neskatina žmonių nuoširdžiai atgailauti. Pasak tradicijos, 1517 m. spalio 31 d. Liuteris prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes, kuriomis skatino pradėti atvirą diskusiją šia tema – ši data laikoma Reformacijos pradžia.
Greitai Liuterio tezės buvo išverstos į vokiečių kalbą ir vos per dvi savaites pasklido po Vokietiją, o per porą mėnesių ir po visą Europą. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų istorijoje, kai tokį greitą informacijos sklidimą paskatino neseniai išrasta spauda.
Popiežius Leonas X, kuris pradžioje rimtai nevertino „girto vokiečio, kuris tikriausiai greit persigalvos“, 1518 m. pavedė teologijos profesoriui, dominikonui Silvestrui Macoliniui (Sylvester Mazzolini) ištirti šį klausimą. Pastarasis parašė scholastinį tezių paneigimą. Liuteriui atsakius, prasidėjo kontroversija. Toliau svarstant indulgencijų pagrįstumą buvo suabejota absoliučia popiežiaus valdžia, ir netrukus Liuteris ėmė drąsiai ją neigti tvirtindamas, kad Bažnyčia yra visų tikinčiųjų bendruomenė, kaip jau anksčiau teigė Džonas Viklifas (John Wycliffe) ir Janas Husas (Jan Hus). Atsakydamas į popiežiaus grasinimą jį atskirti nuo Bažnyčios, Liuteris nusiuntė popiežiui garsųjį savo veikalą „Apie krikščionio laisvę“. 1521 m. sausio 3 d. Leonas X savo bule Decet Romanum Pontificem Liuterį ekskomunikavo.
Iškviestas į imperatoriaus Karolio V 1521 m. Vormse sušauktą reichstagą, M. Liuteris drąsiai ir atvirai gynė savo įsitikinimus ir už tai imperatoriaus ediktu buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Pasak tradicijos, Vormse Liuteris ištarė garsiąją frazę: „Čia aš stoviu (kiti vertimai – „To aš laikausi“). Aš negaliu kitaip. Tepadeda man Dievas.“
Persekiojamą Liuterį priglaudė Saksonijos kurfiurstas Frydrichas savo pilyje Vartburge. Čia jis pradėjo versti Bibliją iš graikų kalbos į vokiečių kalbą, kad ji taptų plačiau prieinama tikintiesiems, ir taip jie būtų mažiau priklausomi nuo dvasininkų. Naujojo Testamento vertimas buvo išleistas 1522 m., o visos Biblijos – 1534 m.
1525 m. Liuteris vedė Katariną fon Borą (Katharina von Bora), kuri Reformacijos idėjų įkvėpta paliko vienuolyną. Pareigos paskatinta santuoka (to meto visuomenėje moterys galėjo rinktis tik šeimą arba vienuolystę) tapo tvirta sąjunga, o Katarina – ištikima vyro pagalbininke, atrama, netgi ūkvede iki pat jo mirties. Martynas ir Katarina Liuteriai susilaukė šešių vaikų. Liuterio santuoka daugelyje krikščioniškųjų tradicijų pradėjo judėjimą už dvasininkų santuokas.
Liuteris siekė pertvarkyti institucinę bažnyčios struktūrą ir pamaldų tvarką. 1525–1529 m. jis įsteigė priežiūros instituciją, padėjo naujos liturgijos pagrindus ir pateikė aiškią mokymo suvestinę sudaręs du katekizmus. Stengdamasis nesutrikdyti ir nenuvilti žmonių, Liuteris vengė kraštutinių pokyčių ir nenorėjo atsisakyti visų senesnės pamaldų tvarkos elementų. 1526 m. jis parengė liturgiją vokiečių kalba, kurią siūlė paprastiems žmonėms kaip alternatyvą jo paties 1523 m. pasiūlytai lotyniškajai liturgijai. Liuteris įvedė bendruomeninį giedojimą vokiečių kalba, bendrai kartojamą tikėjimo išpažinimą, katekizmo skaitymą, supaprastino krikšto ir santuokos apeigas.
Liuteris manė, kad katekizmo mokymas – tinkamas būdas perduoti bendruomenei krikščionybės pagrindus, todėl 1529 m. parengė ganytojams ir mokytojams Didįjį katekizmą bei jo santrauką – Mažąjį katekizmą, kuriuo remdamiesi tėvai galėjo mokyti savo vaikus ir dvasines tiesas įsiminti patys. Katekizmuose klausimų ir atsakymų forma suprantamai išdėstytas mokymas apie Dešimt Dievo įsakymų, Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą, krikštą ir Viešpaties Vakarienę. Mažasis katekizmas laikomas aiškaus religinio mokymo pavyzdžiu ir naudojamas iki šiol, kaip ir Liuterio giesmės bei Biblijos vertimas.
1530 m. Liuteris pritarė savo bendražygio Pilypo Melanchtono sukurtam „Augsburgo išpažinimui“. 1537 m. jis parašė „Šmalkaldeno straipsnius“, kuriuose išdėstė savo mokymą – šį dokumentą pasirašė didžioji liuteronų teologų dalis.
Liuteris mirė 1546 m. vasario 18 d., sulaukęs vos 62 metų. Jis palaidotas Vitenbergo pilies bažnyčioje.
Parengė Dalia Janušaitienė