K. Donelaitis – lietuvių poezijos pradininkas
K. Donelaičio vardas šiandien visiems žinomas. Jis laikomas pasaulietinės lietuvių poezijos pradininku, klasiku. Kita vertus, iki šiol kur kas mažiau dėmesio sulaukia faktas, kad K. Donelaitis buvo evangelikų liuteronų kunigas ir kad „Metuose“ taip pat atsispindi jo tikėjimas.
K. Donelaitis gimė 1714 m. Mažosios Lietuvos valstiečių šeimoje Lazdynėliuose (Rytų Prūsijoje). Mirus tėvui, persikėlė į Karaliaučių, kur 1736–1740 studijavo universitete. Baigęs teologijos fakultetą, buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos kantoriumi (giedojimo mokytoju), vėliau rektoriumi. 1743 m. įšventintas evangelikų liuteronų kunigu iki pat gyvenimo pabaigos klebonavo Tolminkiemyje. Ten perstatė bažnyčią, kleboniją, pastatė naują mokyklą ir našlių namus. Pamokslus sakė lietuvių ir vokiečių kalbomis. Jam buvo labai svarbu, kad parapijiečiai nuoširdžiai tikėtų ir „šventai sektų Jėzumi“. K. Donelaičio pamokslai buvo labai praktiški, pritaikyti eilinio žmogaus kasdienybei. Donelaitis buvo pietistinių pažiūrų (pietizmas – reformistinė evangelikų liuteronų bažnyčios XVII–XVIII a. srovė, orientuota į religinių išgyvenimų gilinimą, asketizmą, filosofinę mistiką, pabrėžianti praktinių gyvenimo pertvarkymų svarbą), geras sielovadininkas, uolus parapijiečių ganytojas. Kunigas visomis išgalėmis kovojo su tikinčiųjų ydomis, ragino juos nuoširdžiai atgailauti ir stiprėti tikėjimu. Jis ir pats siekė kunigo idealo. K. Donelaitis mirė 1780 m., palaidotas Tolminkiemio bažnyčios rūsyje.
Literatūrinę veiklą K. Donelaitis pradėjo apie 1740–1743. Svarbiausią savo kūrinį „Metai“ jis rašė 1765–1775 m. Pats autorius savo kūrybos nespausdino. Pirmasis jo raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza („Metus“ jis išleido 1818 m.). Iki šiol K. Donelaitis – daugiausiai į kitas kalbas verstas lietuvių poetas. 1977 m. UNESCO įtraukė „Metus“ į Europos literatūros šedevrų biblioteką.
K. Donelaičio kūriniai parašyti hegzametru kaip ir didžiųjų antikos poetų. „Metuose“ poetas sukūrė ryškių lietuvininkų būrų (baudžiauninkų) paveikslų, kaimo buities, darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino lietuvių valstiečių tautinę savimonę. Kita vertus, poemoje randama ir nemažai biblinių bei teologinių motyvų – „Metuose“ nuolatos skamba Tolminkiemio poeto ir kunigo evangeliko balsas. Donelaitis pateikė ištraukas iš Kristaus Kalno pamokslo ir Psalmyno. Reikšmingą vietą poemoje užima žmogaus nuopuolio istorija. Kalbama apie gimtąją nuodėmę, kituose posmuose pabrėžiamas įgimtas žmogaus polinkis į blogį. Poetas akcentuoja pasaulio pabaigą ir artėjantį Dievo teismą: atėjęs Kristus nubaus tuos, kurie neteisingai kėlė kardą prieš vargšus, bet žemėje nesulaukė atpildo. Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios kunigas D. Petkūnas taip apibendrino „Metų“ teologiją: „Metų“ teologiniai motyvai rodo, kad K. Donelaičiui svarbios tos doktrinos, kurios tiesiogiai siejasi su jo parapijiečiams aktualiais gyvenimo klausimais: iš kur kyla blogis, kodėl žmogus turi kentėti šiame pasaulyje, kodėl Dievas leidžia pasaulyje viešpatauti neteisybei, ar galima priešintis priespaudai?“
Parengė Holger Lahayne