Čekų husitų veikėjas Jeronimas Prahiškis (ček. Jeroným Pražský , lenk. Hieronim z Pragi) gimė apie 1378 m., sudegintas 1416 m. gegužės 30 d. Konstance (dab. Vokietija).
Jeronimas iš Prahos, baigęs vietos universitetą (Prahos universitetas buvo įsteigtas 1348 m.), nuo 1399 m. studijavo Oksforde. Ten buvo paveiktas Džono Viklifo, Anglijos teologo, vieno iš pirmųjų Romos katalikybės kritiko, idėjų. Grįžęs į žemyną, 1405–1412 m. dėstė Paryžiaus, Heidelbergo, Vienos ir Kelno universitetuose ir visur buvo kaltinamas erezijų skleidimu. Jis, kaip ir Janas Husas – Prahos Betliejaus koplyčios pamokslininkas, sakė pamokslus čekų kalba, kritikavo katalikų dvasininkiją, smerkė už prabangą, reikalavo reformuoti katalikų bažnyčią.
1412 m. Jeronimas buvo pakviestas į Lenkijos karaliaus Jogailos dvarą, gyveno Krokuvoje, sakė pamokslus ir diskutavo su katalikų dvasininkais. 1413 m. atvyko į Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto dvarą. Jeronimo Prahiškio mokymas paveikė LDK kunigaikštį Vytautą. Su juo lankėsi Vitebske ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietose, sakė pamokslus, kviesdamas klausytojus gyventi tikėjime, pasitikėti Dievo Žodžiu, nevengdamas demonstruoti savo priešiškumo popiežiaus kurijai. Ypač dėmesingai jo kalbų buvo klausomasi Pskove, ir Jeronimas ten praleido net porą mėnesių, sakydamas pamokslus, skleisdamas Jano Huso idėjas.
Jeronimas, prieš atsisveikindamas su popiežiaus iškviestu į Romą Janu Husu, ragino šį būti vyrišku ir tvirtu, žadėdamas pavojaus atveju ateiti jam į pagalbą. Išgirdęs apie reformatoriaus suėmimą, Jeronimas iš Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, be jokių apsauginių raštų, lydimas tik vieno draugo, 1415 m. balandžio mėn. išvyko jo ginti į Konstanco susirinkimą. Atvykęs suprato, jog negalės Huso išlaisvinti, todėl pabėgo iš miesto. Tačiau pakeliui į namus buvo sugautas, surakintas grandinėmis ir būrio kareivių pristatytas į Konstancą. Kai jam teko gintis pirmą kartą bažnyčios hierarchų akivaizdoje, buvo sutiktas šauksmais: Ant laužo jį, ant laužo! Kelis mėnesius kalinamas baisiose sąlygose Jeronimas susirgo. Popiežininkai, baimindamiesi, kad nenumirtų pirma, nei jie galės jį teisti, ėmė švelniau su juo elgtis. Vis dėlto Jeronimas kalėjo beveik metus. Tik absoliučiai išsižadėdamas savo mokymo, Jeronimas galėjo išgelbėti sau gyvybę. Bet jis ryžosi atvirai išpažinti savo tikėjimą ir sekti bendražygio Jano Huso pėdomis net iki mirties ant laužo.
Konstanco bažnytinis teismas paskelbė mirties nuosprendį, ir Jeronimas Prahiškis buvo sudegintas gyvas ant laužo 1416 m. gegužės 30 d., toje pat vietoje, kur 1415 m. liepos 6 d. buvo sudegintas Janas Husas. Jeronimo pelenai, kaip ir Huso, buvo išberti į Reiną.
Net priešai buvo sukrėsti didvyriškos jo mirties.
Vienas amžininkas, uolus popiežiaus šalininkas, aprašydamas Jano Huso ir Jeronimo Prahiškio kankinių mirtis, rašė: Jie vyriškai sutiko savo paskutinę valandą. Jie paruošė save laužui taip, tarsi ruoštųsi vestuvių pokyliui. Jie nešaukė iš skausmo. Lauže užgiedojo psalmes, ir net ugnis neįstengė nutraukti jų giedojimo.
Taip žuvo pirmieji Dievo Šviesos nešėjai Bohemijoje. Jų sudeginimas davė pradžią husitų judėjimui.
Ištikimi Evangelijos tiesoms čekai net didžiausių persekiojimų metu turėjo vilties, kad užtekės rytmečio aušra. Jų daliai teko sunkus metas, tačiau jie prisiminė žodžius, pasakytus Jano Huso, o vėliau pakartotus Jeronimo Prahiškio, kad turi praeiti šimtmetis, kol patekės skaisti saulė: iki Reformacijos užgimimo buvo likę lygiai šimtas metų…
Pagal http://www.spauda.lt/bible/history/jeronim.htm
Nuotraukos:
- Praha_Nove_Mesto_Jeronim_Prazskij
2. Atminimo lenta Jeronimui Prahiškiui Prahos Naujamiestyje