Kun. Remigijus Šemeklis

Svarbiausios liuteroniškosios krikšto teologijos ypatybės

Visos protestantiškos bažnyčios vieningai sutaria, kad Šventasis Raštas joms yra pats didžiausias autoritetas, kuriuo turi remtis visas bažnyčios mokymas, teologija bei tikinčiųjų gyvenimas. Įvairios protestantiškos bažnyčios taip pat sutaria ir dėl biblinės nuteisinimo per tikėjimą doktrinos (paremtos apaštalo Pauliaus mokymu), kurią reformatoriai Augsburgo tikėjimo išpažinime (1530 m.) įtvirtino kaip vieną iš svarbiausių evangeliškos teologijos aspektų, kuriuo remiantis formuojama visa protestantiška pasaulėžiūra bei svarbiausios teologinės ypatybės. Tačiau liuteroniškoje teologijoje ne mažiau svarbi ir sakramentinė teologija, ypatingai, krikšto teologija. Apie krikštą dr. Martynas Liuteris yra pasakęs: „Nėra žemėje didesnės paguodos už krikštą.“

Žinau, kad tai girdėdami daugelio protestantiškų bažnyčių atstovai gali sutrikti: kaip sakramentinė teologija gali derėti su nuteisinimo per tikėjimą doktrina ir jai neprieštarauti? Nes vien išganymo bei nuteisinimo per tikėjimą galimybė, vien iš Dievo malonės, prieštarauja mokymui, kad ir sakramentai gali būti naudingi ar reikalingi žmogaus išganymui. Todėl šiame pranešime siekiama perteikti svarbiausių liuteroniškų Šventojo Rašto interpretavimo ir krikšto teologijos ypatybių apžvalgą ir jų ryšį su nuteisinimo doktrina.

Pastabos dėl terminologijos

Pateisinimas, išteisinimas ar nuteisinimas?

  • Dievas negali pakęsti, o juo labiau pateisinti nuodėmės, nes Šventajame Rašte sakoma: Visi, kurie nusidėjo neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą (Rom 2, 12).
  • Dievas negalėtų išlikti teisus, jei pasirinktų vienus prasčiausiai išteisinti, o kitus – pasmerkti, kadangi visi žmonės yra nusidėjėliai, Dievo akyse verti pasmerkimo: Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12).
  • Dievas gali tik nuteisinti. Nuteisinimas per tikėjimą Kristumi reiškia, kad Dievas dabar gali pasigailėti atgailaujančio nusidėjėlio ir tuo pat metu išlikti teisus, kadangi Kristus prisiėmė žmonijos kaltes ir savo mirtimi bei krauju sumokėjo už mūsų kaltes. Dar daugiau – Kristus iš didelės savo meilės ir gerumo suteikia tikintiesiems visišką atleidimą ir nuteisinimą, už tai iš anksto nereikalaudamas jokių darbų, atsiteisimų ar pasikeitimų: Mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų (Rom 3, 28). Žinoma, po nuteisinimo Viešpats tikisi, kad mes pradėsime siekti šventumo, su Dievo pagalba pagerinsime savo gyvenimą, tapsime dvasingesni ir neprarasime išganymo vilties. Ir tai yra Evangelijos ir nuteisinimo per tikėjimą, vien iš Dievo malonės, esmė!

Ir jei yra galimybė būti išganytiems vien per tikėjimą, gal krikštas nėra toks būtinas ir reikalingas išganymui? Ar neturėtume krikšto priskirti prie „Įstatymo darbų“, t. y. ką žmogus turi padaryti, kad paliudytų apie savo įtikėjimą ar gyvą tikėjimą?

Tai, kad krikštas nepriklauso prie vadinamųjų „Įstatymo darbų“, rodo, jog prisikėlęs Kristus  įsakyme apjungia krikštą bei Evangelijos skelbimą į vieną įsakymą (Mt 28, 16–20), tačiau krikštas turi būti labiau siejamas su Evangelija, o ne su Įstatymo darbais (Mk 16, 15–16), kuriuos mes privalome daryti ir atlikti, kad įtiktume Dievui. Evangelija liudija ir skelbia, ką Dievas dėl mūsų atliko ir nori mums suteikti. Krikštas perteikia tai, ką Kristus pelnė ant kryžiaus. Žmogus yra kviečiamas tikėti ir patikėti Evangelijos skelbimu – kad Dievas nori ir jį išganyti, bei pasikliauti Dievu.

Liuteris kalba apie Įstatymą ir Evangeliją: Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu. Bet, matai, kokie tie žmonės: tai, ko negali daryti, jie nori daryti, o antruoju – tuo, ką turėtų priimti, – jie nenori tikėti. (M. Liuteris, Užstalės pokalbiai, p. 110)

Antra, reikia pripažinti, kad Šventajame Rašte apie krikštą rašoma nedaug. Mokymas apie tai,  kas yra krikštas, ką jis duoda, juo labiau – kaip krikštas turi būti teisingai atliekamas, remiasi negausiomis Evangelijų ir Šventojo Rašto eilutėmis apie tai. Nagrinėdami vieną ar kitą problemą, apaštalai kartkartėmis užsimena ir apie krikštą, norėdami priminti klausytojams, ką reiškia ir ką jiems turėtų priminti krikštas, tačiau tai nėra sisteminiai ar dogmatiniai veikalai, kuriuose išsamiai nagrinėjama, kas yra krikštas ir kaip jis turi būti atliekamas. Todėl dėl skirtingų Šventojo Rašto eilučių interpretavimo, dėl skirtingai sudėtų akcentų, ir tarp protestantiškų bažnyčių, vertinant, kas yra ir ką teikia krikštas, kaip ir kada jis turėtų būti atliekamas, atsiranda esminių skirtumų. Vienos bažnyčios laikosi tik suaugusiųjų krikšto, kitos – krikštija ir kūdikius. Vienos bažnyčios sako, kad krikštas teisingai atliekamas tik visiškai panardinant, o kitose manoma, kad užtenka užpilti ar apšlakstyti vandeniu. Vienose yra akcentuojama, kad krikštijamasis turi būtų įtikėjęs, o kitose to nereikalaujama, nes į krikštą žiūrima kaip į Dievo malonę, teikiamą nepriklausomai nuo žmogaus vertumo ar nevertumo priimti krikštą.

 

Pirmasis klausimas: ar Liuteris matė krikšto teologijoje trūkumų ar reformuotinų dalykų?

Pasirodo, kad ne. 1520 m. veikale De Captivitate („Babilonijos vergijoje“) Liuteris liaupsina krikštą: „Palaimintas teesie Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris dėl savo malonės turtų bent vieną šį sakramentą sugebėjo išsaugoti savo Bažnyčioje nepažeistą ir nesuterštą.“

Kartais yra sakoma, kad „jaunasis Liuteris“[1] buvo pasirengęs eiti toliau ir reformuoti daugiau dalykų, tačiau „senasis Liuteris“ praranda tą veržlumą ir pasidaro konservatyvesnis. Tad nei „jaunasis Liuteris“, nemano, kad krikštą ar krikšto tradiciją buvo būtina reformuoti, juo labiau „senasis Liuteris“. Jis nemano, kad ši tradicija yra ne biblinė ar kaip nors per laiką iškreipta. Žinoma, bėgant metams, Liuterio pagarba krikštui auga, kaip ir jo įsitikinimas dėl krikšto svarbos žmogaus išganymui.

1519 m. pamokslą „Apie šventą ir palaimintą Krikšto Sakramentą“ (kuris savo turiniu labiau primena ne pamokslą, bet disputą krikšto klausimu) Liuteris pradeda teigdamas, kad „krikštas (vok. Taufe) graikų kalboje vadinamas [žodžiu] „baptismos“, lotyniškai „mersio“, kuris reiškia ką nors visą panardinti į vandenį tokiu būdu, kad jis visiškai panardinamas vandenyje. Nors daugelyje vietų paprotys visiškai panardinti kūdikius į vandenį yra išnykęs ir krikštijama tik užpilant vandens iš krikštyklos. […] Žodžio Taufe reikšmė, kad vaikas ar krikštijamasis būtų pilnai panardintas į vandenį ir vėl ištrauktas iš jo. […] kaip, kad staiga krikšto metu [krikštijamasis] yra iškeliamas, tačiau dalykai, kuriuos [toks pakėlimas] simbolizuoja, kaip dvasinis atgimimas, malonės ir teisumo padidėjimas, tik prasideda per krikštą ir tęsiasi iki mirties, net sakyčiau – iki Paskutinės Dienos. […] iš visų dalykų tikėjimas yra pats reikalingiausias, nes jis yra visos paguodos pagrindas. Tas, kuris neturi tikėjimo, patirs neviltį dėl savo nuodėmių“.

Vėliau Katekizme Liuteris pastebi, kad vandens kiekis krikštui neturi reikšmės (ar žmogus bus pilnai panardintas, ar tik apšlakstytas vandeniu), kadangi Krikšto esmė – Dievo pažadai ir sutaikymas su Dievu.

1520 metų veikale Liuteris liaupsina kūdikių krikštą, nes šie dar neturi jokio godumo ar prietarų, teigdamas, kad jei krikštas būtų paliktas tik suaugusiesiems ir pilnamečiams, tai jis taip pat būtų iškraipytas dėl įvairių išankstinių pasiruošimų ir svarstymų, kas yra vertas būti pakrikštytu, o kas – ne,  įvairių apribojimų arba taptų būdu pasipinigauti.

Kai kada Liuterio sakramentinės teologijos nuostatų formavimasis gali būti siejamas su radikaliosios reformacijos, kuriai atstovavo anabaptistų judėjimas bei valstiečių maištai, idėjomis, tačiau, lyginant „ankstyvojo Liuterio“ ir „vėlyvojo Liuterio“ pasisakymus, galima matyti labai nuoseklią mintį, paremtą Šventojo Rašto interpretavimu, kuri vis labiau išgryninama vėlesniuose raštuose.

 

„Malonės priemonės“

Liuterio krikšto teologijos ir bendrai vis stiprėjančio sakramentinės teologijos akcentavimo negalėtume suvokti, nesuvokdami platesnio Liuterio teologijos konteksto. Vienas tokių teologinių akcentų – malonės priemonės.

Pradžios knygos paskaitose Liuteris nemažai dėmesio skiria ir „malonės priemonėms“. Malonės priemonėmis jis vadina krikštą, altoriaus sakramentą ir Dievo Žodį, kuriais Dievas perteikia savo malonę. Kartais prie šio sąrašo pridedama dar ir „raktų galia“.[2]

Liuteris Pradžios knygos komentaruose pabrėžia, kad malonės priemonės yra vieta, laikas ir būdai, per kuriuos maloningasis Dievas nusprendė būti atrandamas, per kuriuos suteikiama Dievo malonė ir atleidimas. Nors Liuteris vienu atsikvėpimu dažniausiai išberia, kad malonės priemonės yra „žodis ir sakramentai“, tačiau komentuodamas Pradžios knygą jis užsimena, kad „malonės priemonių“ skaičius gali būti ir didesnis. Pats Dievas renkasi, kaip ir kokiais būdais parodyti savo malonę žmonėms, tačiau dėl keleto iš jų, kurie vadinami sakramentais, mes esame tikri ir užtikrinti.

Skaitydamas Pradžios knygą Liuteris prisimena Senojo Testamento malonės priemones: vaivorykštę, apipjaustymą, nustatytas aukas, aukojamas ant altorių, ugnies ir dūmų stulpą, susitikimo palapinę – visa tai Dievo paskirti ženklai, susieti su konkrečiais pažadais, kurie rodo, kur gali būti randamas Dievas: „Kartu su savo Žodžiu Dievas visada duoda ir kokį nors išorinį ar regimą savo malonės ženklą tam, kad žmonės, regėdami šį išorinį ženklą ar veiksmą, arba sakramentą, galėtų su dar didesniu užtikrinimu tikėti, kad Dievas yra jiems geras ir malonus. […] Mums Naujajame Testamente, krikšte ir eucharistijoje yra duoti regimi malonės ženklai, kad galėtume tvirtai tikėti, kad mūsų nuodėmės buvo atleistos per Kristaus kančią ir kad mes buvome atpirkti Jo mirtimi.“ (p. 21)

Liuteris teigia:

Todėl dabar pats [Dievo] Žodis, krikštas ir Viešpaties Vakarienė yra mūsų rytinės žvaigždės, į kurias krypsta mūsų akys kaip į malonės Saulės ženklus. Todėl mes galime drąsiai teigti, kad kur yra Viešpaties Vakarienė, Krikštas ir [Dievo] Žodis, yra randamas Kristus, nuodėmių atleidimas ir amžinasis gyvenimas. (What Luther says, p. 914)

Jei pabandytume atrasti Dievą už Jo numatytų malonės priemonių ribų, arba visai nerastume Dievo, arba, geriausiu atveju, atrastume Dievą, alsuojantį rūstybe ir pasmerkimu. Maloningą Dievą padeda atrasti tik Jo paliktos malonės priemonės „Evangelijos ir Sakramentai“.

Kita nekintanti Liuterio nuostata: pats Dievas dalyvauja krikšte, kadangi krikštas vyksta pagal Kristaus paliepimą ir pažadą. Krikšte dalyvauja visa Trejybė. Be to, Liuteris dažnai teigia, kad krikštija pats Dievas. Trejybės vardo ištarimas – nėra koks burtažodis ar Dievo šaukimasis, tai pripažinimas, kas iš tiesų atlieka bei pašventina krikštą.

Kaip Senajame Testamente Dievo didybę pridengdavo ugnies ir debesų stulpas, taip Dievo didybė sakramentuose yra pridengiama išoriniais ženklais: „mes turėtume matyti ne tik kūniškomis akimis; nei manyti, kad žodis yra tik tuščias garsas; krikšto vanduo yra tik paprastas vanduo. Akys mato tik vandenį, tik paprastą duoną, tik vyną, tik juodą žemę, ant kurios miegojo Jokūbas, bet dvasia turi išvysti vandenį, ranką, Dievo Žodį ir Dievą tame vandenyje.“

Kristus yra pati Krikšto esmė, ne tik viena iš krikšto sudedamųjų dalių. Liuteris teigia: „Kas atmeta krikštą, atmeta Dievo Žodį, tikėjimą ir Kristų, kuris nukreipia mus ir ragina mus pasikrikštyti“ (Scaer, p. 13). Tai ypač aiškiai matoma Mato evangelijos pabaigoje (Mt 28, 18–20):

  1. Konstatuojamas įvykęs faktas: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.
  2. 2. Duodamas detalus paliepimas, ką mokiniai turi daryti: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.
  3. Duodamas pažadas tikintiesiems ir Bažnyčiai: Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Ką duoda krikštas?

Šioje vietoje verta prisiminti Katekizmo žodžius: Ką duoda ir gelbėja krikštas? Jis savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą, išgelbėja nuo mirties ir nuo velnio ir dovanoja amžinąjį išgelbėjimą visiems, kurie tiki, ką skelbia Dievo Žodis ir pažadas. Liuteronų teologas Davidas Scaeris pastebi: „Krikštui, kad įvyktų nuteisinimas, reikalingas tikėjimas, tačiau pats krikštas, o ne tikėjimas, suteikia užtikrinimą dėl išganymo.“

Antra, prisiminkime ir vaizdžius apaštalo Pauliaus žodžius: Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi (Gal 3, 27). Dėl įgimtosios nuodėmės mokoma, kad krikštas neištrina įgimtosios nuodėmės, nepakeičia sugadintos prigimties, tačiau pašalina kaltę (Scaer, p. 15). Per krikštą apsivilkti Kristumi reiškia, kad Kristus savo šventumu ir teisumu pridengė mūsų gėdą, nuogumą ir neteisumą.

Liuteronų teologai atsisakė požiūrio, kad krikšto metu pasikeičia žmogaus charakteris (habitus) ar savybės. Vietoje to teigiama, kad per krikštą keičiasi žmogaus santykis su Dievu. Krikšto metu nebūtinai iš karto pasikeičia žmogaus požiūris į Dievą, bet keičiasi Dievo požiūris į pakrikštytąjį žmogų. Dėl krikšto ir suteiktos Dievo malonės pakrikštytasis visą gyvenimą yra kviečiamas ir raginamas keisti savo požiūrį į Dievą, Dievo Žodį, dvasinius dalykus, t. y. atsiversti.

Neigiantys, kad krikštas reikalingas kūdikių ar vaikų išganymui, dažniausiai tai daro, nes nežiūri rimtai į įgimtosios nuodėmės doktriną. Jie mano, kad nekrikštyti kūdikiai ar vaikai Dievo akyse dar nėra nusidėjėliai, kad jie yra teisūs ir nekalti, todėl gali būti išganyti ir be krikšto, kuris jiems dar yra visai nereikalingas. Tuo tarpu liuteronų teologai sutartinai moko, kad krikštas (kūdikiai ir vaikai nėra išimtis) yra reikalingas ir būtinas išganymui, antraip Kristus nebūtų jo įsakęs.

Liuterio pozicija krikšto klausimu kategoriška: Jei Dievas būtų panorėjęs, Jis būtų išgelbėjęs be Kristaus, be krikšto, be Evangelijos, be Dievo Žodžio, tačiau Jis to nepanoro.

1520 m. veikale De Captivitate Liuteris, pabrėždamas pažadą ir viltį, cituoja Mk 16, 16: kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Liuteris šiuose žodžiuose mato ne „Įstatymą“, bet eilės tvarką, kaip reikia teisingai pasikrikštyti: pirma – įtikėjimas, o tik paskui – krikštas. Liuteris mato Evangelijos pažadą: jei esi tikintis ir pakrikštytas (arba atvirkščiai: pirma pakrikštytas ir vėliau įtikėjęs), tuomet gali net neabejoti, kad būsi išganytas. Sunkiomis valandomis gali guostis tuo, kad esi pakrikštytas, vadinasi, vis dar yra viltis, kad būsi išganytas: „Nėra žemėje didesnės paguodos už Krikštą“.

Kitose Šventojo Rašto vietose nurodymas krikštyti eina pirma arba kartu su įsakymu skelbti Evangeliją bei mokyti žmones. Skaitant Apaštalų darbus, matyti, kad apaštalai ilgai nedelsia su tais, kurie nori pasikrikštyti: jie nereikalauja atsivertimo, gerų darbų ar kitokių įtikėjimo įrodymų. Pavyzdžiui, Sekminių dieną žmonės klausė Petro ir kitų mokinių: „Ką mums daryti?“ Petras nurodo:

  • pasikrikštyti;
  • prisijungti prie bažnyčios;
  • mokytis iš Viešpaties ir iš Šventojo Rašto.

Per vieną dieną pasikrikštijo net 3 000 žydų, apie kuriuos sakoma, kad jie „eina į išganymą“. Krikštu žmogus pradeda ilgą tikėjimo kelią išganymo link ir tame kelyje sunkiausiomis akimirkomis ir užklupus dvejonėms guodžiasi, kad jis yra pakrikštytas, kad jis yra atpirktas, kad jis priklauso Kristui ir Jo Bažnyčiai.

[1]
[1] Šioje vietoje, noriu paaiškinti sąvokas „jaunasis Liuteris“ ir „senasis Liuteris“. Yra manoma, kad kai kurios Liuterio pažiūros vystėsi teologinių ginčų metu ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Kalbant apie „jaunąjį Liuterį“, omenyje turimas laikotarpis iki Reformaciją išprovokavusių 95 tezių 1517 metais bei keletas metų po jų. Kadangi apie Liuterio poziciją krikšto klausimu iki Reformacijos žinoma nedaug, tai ypač svarbūs yra jo veikalai, parašyti 1519–1520 metais – iš jų galima spręsti apie „jaunojo Liuterio“ poziciją krikšto klausimu. „Vyresniojo Liuterio“ pozicija krikšto sakramento klausimais puikiai atskleidžiama Didžiajame ir Mažajame Katekizmuose (1529 m.), Pradžios knygos paskaitose (1535–1545 m.) bei kituose veikaluose.

[2]
[2] „Raktų galia“ – tai bažnyčiai duota galia atleisti nuodėmes atgailaujantiems nusidėjėliams bei jas sulaikyti (neatleisti) tiems, kurie nesigaili dėl savo kalčių. Šią teisę bažnyčia patiki ordinuotiems kunigams (ar vyskupams). Šis požiūris remiasi Kristaus žodžiais, užrašytais Jn 20, 23. Manoma, kad apie tokią tarnystę Paulius kalba ir 2 Kor 5, 17–20. Apie „raktų galią“ žiūrėkite Liuterio Katekizmus.

__________________

Pranešimas skaitytas Konferencijoje „Evangeliškai suvokiami sakramentai“, kuri vyko Kėdainiuose, 2017 m. sausio 28 d.

Straipsnis taip pat skelbtas laikraštyje „Lietuvos evangelikų kelias”, 2017 m. sausio-vasario mėn., Nr.1-2

Remigijus Šemeklis yra Šilutės Martyno Liuterio evangelikų liuteronų parapijos kunigas