Iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti, čia surašyti teiginiai bus viešai apsvarstyti Vitenberge, vadovaujant vyresniajam tėvui Martynui Liuteriui, laisvųjų menų ir šventosios teologijos magistrui, čia paskirtam mokyti šitų dalykų. Todėl jis prašo, kad tie, kurie negali kartu su mumis žodžiu apie tai pasvarstyti, nebūdami šalia, padarytų tai laiškais. Vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Amen.

  1. Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas „Atgailaukite“ ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.
  2. Šio žodžio  nedera  suprasti kaip sakramentinės atgailos (t. y. išpažinimo ir atsiteisimo, kurie atliekami patarnaujant dvasininkijai).
  3. Vis dėlto tai reiškia ne vien vidinę atgailą, – nes nėra tokios vidinės atgailos, kuri nepasireikštų skirtingais kūno marinimais.
  4. Todėl bausmė išlieka tol, kol išlieka neapykanta sau (t. y. tikra vidinė atgaila), taigi, – iki pat įžengimo į dangaus karalystę.
  5. Popiežius nenori, o ir negali, atleisti nuo jokių kitų bausmių kaip tik tų, kurias pats paskyrė arba savo nuožiūra, arba remdamasis bažnytine teise.
  6. Popiežius negali  atleisti  jokios kaltės, nebent tik paskelbti bei patvirtinti, jog ji yra atleista Dievo; jis gali dovanoti atleidimą tais atvejais, kurie yra palikti jo valioje, tačiau jei jo sprendimas tokiais atvejais būtų nepripažįstamas, kaltė, žinoma, išliktų ir toliau.
  7. Dievas apskritai niekam neatleidžia kaltės tuo pat metu visais atžvilgiais nepajungdamas nusižeminusiojo Jam atstovaujančiam kunigui.
  8. Bažnytiniai atgailos   įstatymai yra skirti tik gyviesiems ir, pagal pačius šiuos įstatymus, – negali būti taikomi mirusiesiems.
  9. Todėl Šventoji Dvasia, veikianti per popiežių, yra maloni mums, – savo nutarimuose jis visuomet daro išimtį mirties ir didelės būtinybės atvejais.
  10. Neišmanėliškai ir blogai  elgiasi tie kunigai, kurie mirštantiesiems bažnytinę atgailą atlikti palieka skaistykloje.
  11. Tos piktžolės apie  bažnytinės bausmės pakeitimą skaistyklos bausme aiškiai buvo pasėtos vyskupams miegant.
  12. Kitados bažnytinės bausmės buvo skiriamos ne po, bet prieš nuodėmių atleidimą, kaip atgailos nuoširdumo išmėginimas.
  13. Mirštantiesiems viską išsprendžia mirtis ir bažnytinei teisei jie jau yra mirę ir teisėtai nuo jos išlaisvinti.
  14. Netobulas dievobaimingumas ar silpna artimo meilė mirštančiajam neišvengiamai kelia didelę baimę, ir juo didesnę, juo mažesnė buvusi artimo meilė ir menkesnis dievobaimingumas.
  15. Šios baimės ir siaubo jau savaime užtenka (net neminint kitų dalykų), kad būtų atkentėta skaistyklos bausmė, kuri yra labai artima nevilties siaubui.
  16. Regis, pragaras, skaistykla ir dangus tarpusavyje skiriasi tiek pat, kiek skiriasi neviltis, beveik neviltis ir dvasios ramybė.
  17. Atrodo, jog su sielomis skaistykloje būtinai turėtų būti taip, kad nykstant siaubui, tiek pat didėtų artimo meilė.
  18. Nei kokiais samprotavimais, nei Raštu, regis, nėra įrodyta, kad joms būtų svetima nuopelnų bei artimo meilės augimo būsena.
  19. Taip pat, regis, nėra įrodyta ir tai, kad, – bent jau jos visos, – dėl savo palaimos būtų tikros ir ramios, nors mes ir labiausiai būtume dėl to tikri.
  20. Taigi ir popiežius, visuotinai atleisdamas nuo visų bausmių, turi omenyje ne šiaip visas bausmes, o tik tas, kurias yra pats paskyręs.
  21. Todėl klysta tie pamokslautojai apie indulgencijas, kurie teigia, jog popiežiaus indulgencijomis žmogus yra išlaisvinamas ir išgelbstimas nuo visų bausmių.
  22. Nes jis negali atleisti skaistykloje esančių sielų nuo jokios bausmės, kurią, vadovaujantis bažnytiniais įstatymais, jos būtų privalėjusios šiame gyvenime atlikti.
  23. Jei iš viso įmanoma kam nors suteikti visišką atleidimą nuo bet kokios bausmės, tai, visiškai aišku, jog tokį atleidimą  galima  suteikti tik patiems tobuliausiems, t. y. nedaugeliui.
  24. Todėl didesnioji žmonių dalis neišvengiamai yra klaidinama šiuo nerūpestingu ir pompastišku pažadu atleisti nuo bausmės.
  25. Kokią galią skaistykloje turi popiežius, tokią, – bendrai paėmus, – turi ir kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje ar klebonas savo parapijoje.
  26. Gerai elgiasi popiežius, kai sieloms duoda atleidimą naudodamasis ne raktų galia (kurios jis neturi), bet savo užtarimu.
  27. Žmogų aukština tie, kurie moko, kad monetai vos skambtelėjus į dėžutės dugną, iš skaistyklos dangun pakyla siela.
  28. Akivaizdu, jog skambtelėjus į dėžutę įmestai monetai, gali išaugti tik pelnas ir šykštumas; tačiau bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje.
  29. Kas žino, ar visos sielos skaistykloje nori būti išpirktos, prisiminus tai, kas pasakojama apie šv. Severiną ir Paskalį?
  30. Niekas nėra tikras dėl to, ar jo atgaila yra derama, o tuo labiau – dėl visiško atleidimo.
  31. Kaip retà yra tikroji atgaila, taip retas ir tas, kuris iš tiesų nusiperka indulgenciją, t. y. taip atsitinka visų rečiausiai.
  32. Amžinam prakeikimui kartu su savo mokytojais bus pasmerkti tie, kurie yra įsitikinę, jog atleidimo raštai užtikrina jiems išgelbėjimą.
  33. Ypač reikia saugotis tų, kurie sako, jog popiežiaus suteiktas nuodėmių atleidimas yra neįkainojama Dievo dovana, kuria žmogus sutaikomas su Dievu.
  34. Nes tos nuodėmių atleidimų malonės susijusios tik su sakramentinio atsiteisimo bausmėmis, kurios yra žmogaus įsteigtos.
  35. Nekrikščionišką mokslą skelbia tie, kurie moko, kad atgaila nėra būtina išpirkusiems sielas arba gavusiems išpažinties raštus.
  36. Kiekvienas tikros   atgailos graužiamas krikščionis turi visišką atleidimą nuo bausmės ir kaltės net ir be nuodėmių atleidimo raštų.
  37. Kiekvienas tikras  krikščionis – tiek gyvas, tiek miręs – yra visų Kristaus ir Bažnyčios gėrybių dalininkas, kurias Dievas jam duoda ir be nuodėmių atleidimo raštų.
  38. Vis dėlto, popiežiaus atleidimo ir dalyvavimo jokiu būdu nedera nuvertinti, nes (kaip sakiau) jis skelbia dievišką atleidimą.
  39. Net ir labiausiai išsimokslinusiems teologams yra nepaprastai sunku liaudžiai girti atgailų raštų dosnumą ir tuo pat metu skatinti tikrąją atgailą.
  40. Tikroji atgaila ieško bausmių ir jų geidžia, tačiau atleidimo raštų dosnumas žmogų silpnina ir moko nekęsti bausmių, ar bent jau suteikia tam progą.
  41. Apie apaštališkąsias  indulgencijas turi būti skelbiama su atsargumu, kad liaudis klaidingai nesuprastų, jog jos vertinamos labiau nei kiti artimo meilės darbai.
  42. Krikščionis reikia mokyti, kad popiežius nė nemano, kad atlaidų raštų pirkimas kaip nors galėtų prilygti malonės darbams.
  43. Krikščionis reikia   mokyti, kad duoti vargšui ar skolinti stokojančiajam yra geriau nei pirkti atleidimo raštus.
  44. Nes atliekant meilės darbus auga ir artimo meilė ir žmogus tampa geresnis, tačiau perkant atleidimo raštus netampama geresniu, o tik laisvesniu nuo bausmės.
  45. Krikščionis reikia   mokyti, kad  tas,  kuris  matydamas  skurstantįjį nekreipia į jį dėmesio, tačiau perka  atleidimo  raštus,  įsigyja  ne popiežiaus indulgencijas, bet Dievo rūstybę.
  46. Krikščionis reikia   mokyti, kad, jei jie negyvena pertekliuje, tai veikiau tegu pasilaiko tai, kas būtina namams išlaikyti, o ne švaisto atleidimo raštams.
  47. Krikščionis reikia   mokyti, kad  atleidimo  raštų  pirkimas  yra savanoriškas, o ne privalomas.
  48. Krikščionis reikia mokyti, kad teikdamas atleidimo raštus, popiežius labiau nori ir trokšta dievobaimingos maldos negu jam tiesiamų pinigų.
  49. Krikščionis reikia   mokyti, kad popiežiaus atleidimo raštai yra naudingi,  kai  jais nėra  pasikliaujama, ir baisiausiai žalingi, jei per juos prarandama Dievo baimė.
  50. Krikščionis reikia mokyti, kad jei tik popiežius žinotų apie atleidimo raštų skelbėjų lupikavimus, tai veikiau sutiktų, jog  šv.  Petro  bazilika į pelenus pavirstų, nei būtų statoma iš jo avelių odos, mėsos ir kaulų.
  51. Krikščionis reikia mokyti, kad popiežius, – kaip jam ir dera, – veikiau sutiktų parduoti šv. Petro baziliką (jei to tik prireiktų), kad iš savo pinigų galėtų atlyginti tai daugybei žmonių, iš kurių atlaidų skelbėjai vilioja pinigus.
  52. Bergždžia kliautis atleidimo raštais tikintis išganymo,  net  jei įgaliotinis ar net pats popiežius už juos laiduotų savo paties siela.
  53. Kristaus ir popiežiaus priešai yra tie, kurie kai kuriose bažnyčiose uždraudžia skelbti Dievo Žodį tam, kad kitose galėtų skelbti apie atleidimo raštus.
  54. Dievo Žodžiui daroma žala, kai tame pačiame pamoksle vienodai ar net daugiau laiko skiriama atleidimo raštams nei pačiam Žodžiui.
  55. Akivaizdu, jog popiežius numano, kad jei atleidimo raštai (kaip mažiausiai svarbus dalykas)  yra šlovinami vienu varpu, viena procesija  ir  vienomis  apeigomis,  tai Evangelija (kaip pats svarbiausias dalykas) turi būti skelbiama šimtu varpų, šimtu procesijų ir šimtu apeigų.
  56. Bažnyčios lobiai, iš kurių popiežius dalina indulgencijas, nėra nei  aiškiai  išvardinti,  nei  žinomi Kristaus žmonėms.
  57. Žinoma, jog jie nėra laikini, nes daugelis prekeivių ne taip jau lengvai juos dalija, tačiau tik kaupia.
  58. Taip pat jie nėra ir Kristaus bei šventųjų nuopelnai, nes šie, net ir nedalyvaujant popiežiui, visada teikia malonę vidiniam žmogui ir kryžių, mirtį bei  pragarą  –  išoriniam.
  59. Šv. Laurynas yra sakęs, kad bažnyčios lobiai –  tai  bažnyčios skurdžiai, tačiau jis kalbėjo naudodamas savo laikmečio žodyną.
  60. Pagrįstai sakome, kad bažnyčios raktai (duoti dėl Kristaus nuopelno) ir yra tie lobiai.
  61. Juk iš tiesų aišku, kad nuo bausmės ir pražūties atleisti užtenka jau vien pačios popiežiaus galios savaime.
  62. Tikrasis bažnyčios lobis yra švenčiausioji Dievo šlovės ir malonės evangelija.
  63. Tačiau šis lobis yra labiausiai nekenčiamas, nes pirmuosius  padaro paskutiniaisiais.
  64. Tuo tarpu lobis, įgyjamas per indulgencijas, yra mieliausias, nes paskutiniuosius padaro pirmaisiais.
  65. Taigi, evangelijos lobiai  yra tinklai, kuriais kadaise buvo žvejojami turtingi vyrai.
  66. Indulgencijų lobiai  yra  tinklai, kuriais dabar žvejojami vyrų turtai.
  67. Indulgencijos, kurias prekeiviai liaupsina esant didžiausiomis malonėmis, iš tiesų tokiomis laikomos tik tol, kol leidžia jiems pasipelnyti.
  68. Tačiau iš tiesų, palyginti su Dievo malone ir  kryžiaus  gailestingumu, jos yra pačios mažiausios malonės.
  69. Vyskupai ir klebonai yra įpareigoti apaštališkųjų indulgencijų skelbėjus  priimti  su  dideliu  nuolankumu.
  70. Tačiau dar  didesnė  jų  pareiga – plačiai atmerkti akis bei ištempti ausis, kad vietoje popiežiaus pavedimo šie neimtų skelbti savo sapnų.
  71. Tas, kuris kalba prieš apaštališkojo atleidimo tikrumą, tebūnie atskirtas ir prakeiktas.
  72. O tas, kuris iš tiesų rūpestingai sergsti nuo indulgencijų skelbėjų žodžių neatsakingumo ir savivalės, tebūnie palaimintas.
  73. Popiežius teisingai smerkia tuos, kurie visokiais būdais įsigudrina kenkti atlaidų veikimui.
  74. Tačiau dar labiau jis turi smerkti tuos, kurie pasinaudodami atleidimo raštais kenkia šventai artimo meilei ir tiesai.
  75. Manyti, jog popiežiaus atleidimo raštai turį tokios galios, kad net galėtų išgelbėti žmogų, padariusį neįmanomą nuodėmę – išniekinusį Dievo gimdytoją, yra kvailystė.
  76. Mes tvirtiname priešingai, – popiežiaus atleidimo raštai negali nuimti net ir menkiausios dovanotinos nuodėmės tol, kol jinai susijusi su kalte.
  77. Kai sakoma, kad net šv. Petras, jei tik jis dabar būtų popiežius, negalėtų suteikti didesnių malonių, – burnojama tiek prieš šventą Petrą, tiek prieš popiežių.
  78. Mes tvirtiname priešingai, – ir šis, ir bet kuris kitas popiežius turi didesnių malonių, o būtent: Evangeliją, dvasios, malonės ir gydymo dovanas bei kita, kaip rašoma 1 Kor 12.
  79. Sakyti, kad tarp popiežiaus herbo ženklų pastatytas  kryžius prilygsta Kristaus kryžiui, yra šventvagystė.
  80. Tokiems teiginiams liaudyje plisti neužkertantys kelio  vyskupai, klebonai ir teologai turės už tai atsakyti.
  81. Po tokio nežaboto indulgencijų skelbimo net ir mokytiems vyrams nėra lengva atitaisyti žalą, kurią popiežiaus garbei daro šmeižtai, o ir gudriai  suregzti  pasauliečių klausimai.
  82. Pavyzdžiui: kodėl popiežius neištuština skaistyklos vardan švenčiausiosios artimo meilės ir didžiausio sielų poreikio, – visų teisingausios priežasties, – jei gausybę sielų išgelbsti vardan  apgailėtinų pinigų, skirtų bazilikos statybai, – pačios menkiausios priežasties?
  83. Arba: kodėl ir  toliau  laikomos laidotuvių bei mirties metinių mišios ir kodėl negrąžinamos arba neleidžiamos   grąžinti   tuo   tikslu įsteigtos beneficijos, nes juk melstis už  jau  atpirktuosius  yra  paklydimas?
  84. Arba: kas per naujas Dievo ir popiežiaus gailestingumas, jei nedorėlis ir jų nedraugas už pinigus gali išpirkti pamaldžią  ir  Dievui mielą sielą, vietoj to, kad ta pamaldi ir atsidavusi siela būtų išperkama vardan jos pačios ir artimo meilės?
  85. Arba: kodėl  atgailai  skirti bažnytiniai  įstatymai,  nors  patys jau seniai nebenaudojami ir numarinti, tačiau iki šiol yra išperkami, teikiant  už  pinigus  indulgencijas, tarsi jie vis dar tebegaliotų?
  86. Arba: kodėl popiežius, kurio turtai šiandien pranoksta net pačių didžiausių turtuolių turtus, nestato tos pačios šventojo Petro bazilikos iš savo pinigų, tačiau mieliau tam renka neturtingų tikinčiųjų pinigus?
  87. Arba: ką gali atleisti ir dovanoti popiežius tiems, kurie per tobulą atgailą jau yra įgiję teisę į visišką atleidimą ir dalyvavimą?
  88. Arba: kas dar bažnyčiai galėtų būti geriau, jei popiežius, vietoj to, kad tikintiesiems suteiktų atleidimą ir dalyvavimo teises vienąkart per dieną, kaip tai daro dabar, šitai darytų šimtą kartų?
  89. Jei popiežius, suteikdamas atleidimo raštus, labiau siekia sielų išganymo, o ne pinigų, tai kodėl jis suspenduoja raštus ir jau seniau suteiktas indulgencijas, nors jos ir turi vienodą galią?
  90. Nutildyti šiuos pasauliečiams rimtas dvejones keliančius argumentus vien jėga, o ne pagrįstais samprotavimais, reikštų bažnyčią ir popiečių išstatyti priešų pajuokai ir taip nuliūdinti krikščionis.
  91. Taigi, jei atleidimo raštai būtų skelbiami vadovaujantis popiežiaus dvasia ir supratimu, visos šios abejonės būtų lengvai išsklaidytos, o veikiau – jų net nekiltų.
  92. Todėl, tegu eina šalin visi tie pranašai, kurie Kristaus žmonėms sako: „Ramybė, ramybė“, o ramybės nėra.
  93. Gerai elgiasi visi tie pranašai, kurie Kristaus žmonėms sako: „Kryžius, kryžius“, o kryžiaus nėra.
  94. Krikščionis reikia raginti, kad uoliai sektų savo  vadovą,  Kristų, per bausmes, mirtį ir pragarą.
  95. Ir verčiau jau tegu tikisi per daugelį vargų įžengti į dangų, nei per abejingą ramybę.

1517 m.

Versta iš D. MARTIN LUTHERS WERKE: KRITISCHE GESAMMTAUSGABE

Band (Weimar: Hermann Boehlau, 1883). pp. 233-238), skelbta internete: www.fordham.edu/ halsall/source/95theses-latin.txt

Iš lotynų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Šaltinis – laikraštis „Lietuvos evangelikų kelias“.