Prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė

1549 m. gegužės 23 d. Kalvinas savo Laiškų hebrajams komentarus dedikavo Žygimantui Augustui (1). Dedikaciją išspausdino lotyniškame ir prancūziškame 1549 m. komentarų leidimuose bei pasiuntė laišku Žygimantui Augustui tų pačių metų birželį. Dar sykį šiek tiek paredaguotą dedikaciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui pakartojo savo kitame veikale — apaštalo Pauliaus laiškų komentaruose, publikuotuose Ženevoje 1551 m. (2) Taip prasidėjo Kalvino santykiai su teritoriškai viena didžiausių ir labiausiai į rytus nutolusių Vakarų krikščionybės zonų — Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

Lietuvoje Kalvino kreipimosi į didįjį kunigaikštį metu nuoseklios evangeliškosios reformos galimybės dar buvo labai miglotos. Ankstyvosios evangelikų kartos siekiai buvo pristabdyti jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Žygimanto I pradėtais leisti draudimais prieš reformaciją. Nors išvengta tiesioginių mirties bausmių (už tai, beje, Kalvinas Žygimantą I pagyrė), evangelizmo skelbėjais atsikratyta priverčiant juos bėgti iš šalies į liuteronišką Prūsiją jau nuo XVI a. ketvirtojo dešimtmečio. 1545 m. grįžęs į Vilnių skelbti evangelizmo Abraomas Kulvietis, ryškiausias šios kartos intelektualas, pirmojo evangeliškojo Tikėjimo išpažinimo autorius (Confessio fidei, 1543), artimas karalienės Bonos Sforzos globotinis, galimai buvo nunuodytas, po mirties uždrausta jį laidoti kapinėse (3).

1549 m. pradėti Kalvino bandymai daryti įtaką ir kontroliuoti LDK reformacijos eigą ir kryptį truko iki pat jo mirties 1564-aisiais, taigi, penkiolika metų. Trumpai pabandysime apžvelgti ir įvertinti Kalvino santykio su ankstyvuoju LDK reformacijos etapu rezultatus.
Italės Bonos Sforzos ir lietuvio Žygimanto I sūnus Žygimantas Augustas (1520— 1572) žinomas kaip valdovas, kurio valdymo metu reformacija Lietuvoje ir Lenkijoje išsiplėtojo labiausiai, o evangelikai įgavo daugiausia teisių, nepaisant to, jog LDK niekuomet netapo protestantiška valstybe. Žygimanto Augusto filoprotestantiškos nuostatos ėmė ryškėti ankstyvoje jaunystėje ir jau nuo 1544 m., jam tapus Lietuvos valdovu, karališkajame Vilniaus dvare gana laisvai ėmė reikštis evangelikai. Pats Augustas ne sykį pademonstravo paramą jiems ir tik žmonos Barboros Radvilaitės vainikavimo, kuriam priešinosi Lenkijos bažnyčia, labui 1550 m. Augustas išleido įsaką prieš erezijas, bet 1552 m. ir vėl apribojo vyskupų teises teisti pasauliečius religiniais klausimais(4). Artimiausias Žygimanto Augusto draugas buvo lietuvių aristokratas kunigaikštis Mikalojus Radvilas Juodasis (1515—1565), nuo 1550—1551 konvertavęs į protestantizmą, todėl iki pat Juodojo mirties Augustas laikytas evangelikų šalininku. 1555 m. Vilniuje katalikybės padėtį ėmęsis gelbėti pirmasis popiežiaus nuncijus Lenkijoje ir Lietuvoje Aloizijus Lippomanas (1496—1559) turėjo įvykdyti karaliaus rekatalikizacijos misiją ir sustabdyti Bažnyčios reformų siekius (5). Tačiau 1556 m. grįžęs į Italiją ataskaitoje popiežiui pareiškė, kad tai beveik neįmanoma, nes Augustas yra eretikas simuliantas, vykdantis slaptą karą prieš Romą (6).

Filoprotestantiškas tendencijas demonstruojančio karalienės Bonos Sforzos nuodėmklausio italo Fransisco Lismaninio dėka jau 1551—1553 m. literatūra ir religiniais klausimais besidomintis Augustas turėjo žinoti ir apie pagrindinį Kalvino veikalą Christianae Religionis Institutio (Krikščionių religijos įstatymai), trumpai vadinamą Institutio. Nesiryždamas priimti vienpusio sprendimo karalius, labiausiai skatinamas Radvilo Juodojo, ėmėsi valstybės sinodo religiniais klausimais organizavimo, tikėdamasis reformos klausimus išspręsti diskusijų būdu. Šiam sinodui visomis išgalėmis priešinosi Roma (7).

Kalvinas karaliaus ryžtą bandė sutvirtinti dar kartą kreipdamasis į karalių dviem laiškais 1554—1555 m. ir ragindamas Augustą imtis Bažnyčios reformos tėvo vaidmens8. Vis dėlto viltys apie Augusto ryžtą reformuoti Bažnyčią, nors ir laikėsi ilgai, buvo perdėtos. Kokių nors tiesioginių karaliaus atsakymų Kalvinui nežinome.

Karaliaus dvejones blaiviausiai įvertino pas Radvilą Juodąjį 1559 m. apsilankęs Kalvino pasiuntinys Lelio Sozzinis, informavęs Ženevą apie tai, jog karalius vengia atvirai palaikyti kurią nors pusę (9).

Nuo 1553 m. pabaigos viešą evangelišką elgseną ėmė demonstruoti įtakingiausias LDK didikas ir artimiausias karaliaus bičiulis kunigaikštis Mikalojus Radvilas Juodasis (1515—1565), tais pačiais metais ėmęs Lietuvoje organizuoti ir protestantiškas pamaldas bei pradėjęs sistemišką evangeliškųjų knygų leidybą. Būtent su jo vardu yra susijęs ir evangeliškosios Bažnyčios sistemos sukūrimas Lietuvoje. Radvilas tapo ir pagrindine Kalvino viltimi pakreipti LDK evangelikų istoriją šveicariškosios doktrinos keliu: pagarbus, neformalus, tačiau įtemptas bendravimas tarp Radvilo ir Kalvino tęsėsi beveik dešimtmetį, iki pat abiejų mirties. Yra išlikę šeši Kalvino laiškai Juodajam ir keturi kunigaikščio laiškai Kalvinui.

1555 m. Kalvinas pirmą kartą kreipėsi dviem laiškais į Radvilą Juodąjį, pagyrė jo perėjimą į evangelizmą ir, žinodamas apie kunigaikščio įtaką karaliui, išreiškė viltis dėl karaliaus konversijos (10). Pastarasis tų pačių metų birželio 13 d. jam parašė atsakymą, kuriame akivaizdžiai patvirtino savo evangeliškąją tapatybę (11). Tuo pačiu metu su Radvilu ėmė bendrauti ir kiti šveicarai — Heinrichas Bullingeris ir Wolfgangas Musculus (12).

Radvilui perėjus į protestantizmą ir pradėjus evangeliškosios Bažnyčios Lietuvoje kūrimą, tarp augsburgiškosios (saksų) ir helvetų konfesijų agentų prasidėjo konkurencija dėl konfesinės įtakos lietuvių evangelizmui. Turint galvoje ir tai, kad 1555 m. pabaigoje į Vilnių katalikybės padėties gelbėti popiežius pasiuntė nuncijų A. Lippomaną, 1555—1556 m. Lietuva tapo itin intensyvios religinės konkurencijos įkaite. Ne paskutinę vietą abiejose evangeliškųjų konfesijų skleidėjų pusėse suvaidino italų disidentai (Juodasis simpatizavo itališkajai kultūrai ir kasdienėje dvaro aplinkoje). Aktyvaus liuteronizmo agento darbo Lietuvoje ėmėsi Pieras Paolo Vergerijus, Viurtembergo (Wurtemberg) kunigaikščio Kristupo pasiuntinys. 1556 m. jis pirmą kartą atvyko pas Juodąjį į Vilnių ir Prūsijoje (Karaliaučiuje) pradėjo plačią leidybinę veiklą. Būtent Vergerijus inicijavo Radvilo atsakymo popiežiaus nuncijui spausdinimą lotynų ir vokiečių kalbomis (Due epistolae, 1556), po kurio kunigaikštis tapo pirmuoju lietuviu, opera omnia pavidalu įtrauktu į visuotinį Romos Index librorum prohibitorum (1559).

Tačiau Radvilo ir Kalvino santykius komplikavo trinitoristinės polemikos Lietuvoje pradžia. Jau 1556 m. Radvilo sukurtos Bažnyčios narys Petras Gonezijus (PetrusGonesius, ca 1530—1573), Paduvos universiteto auklėtinis, Secemino sinode buvo įvertintas kaip „servetistas“, pradėjęs Lietuvos Bažnyčios istorijoje abejones dėl Trejybės.

1558 m., grupei italų Ženevoje nepasirašius Kalvino tikėjimo išpažinimo, prasidėjo aktyvi italų disidentų veikla Lietuvoje. Dėl jiems, o ypač Giorgio Biandratai (1516—po 1588) suteiktos globos, Juodasis ėmė įgauti antitrinitorizmo rėmėjo šlovę, kurios neatsikratė iki pat mirties (13). 1558 m. pabaigoje Kalvinas jau ėmėsi aktyvios opozicijos prieš Biandratos veiklą Lenkijoje ir LDK. 1558 m. birželio laiške Radvilui išreiškė akivaizdų nepasitikėjimą Biandrata, o laiške Lismaniniui tiesiogiai įvardijo Biandratą „monstru“ ir „šliaužiančia gyvate“ (14).

Bandydamas išardyti Radvilo ir Biandratos draugystę, 1560 m. sausį Kalvinas dedikavo savo naują Apaštalų darbų komentarų leidimą Radvilui Juodajam (Commentarii integri in Acta Apostolorum, Geneva: Crispinus), vėliau dedikacija buvo pakartota ir 1564 m. leidime (Geneva: Nicolaus Barbirius et Thomas Courteau) ir pranešė apie tai kunigaikščiui dviem laiškais (15). Dedikacijoje Radvilui, Kalvinas Biandratą viešai paskelbė „niekingesniu už Stancarą“ (Stancaro deterior) ir pasirūpino veikalą kuo greičiau pasiųsti Radvilui (16). Juodasis knygą gavo, tačiau ilgai ignoravo Kalvino pastangas. Tik 1561 m. liepą buvo suorganizuoti du LDK evangelikų atsakymai Kalvinui Biandratos klausimu: oficialus Vilniaus bažnyčios išreikštas pasitikėjimas Biandrata bei paties Juodojo laiškas Kalvinui, kuriame Biandrata vadinamas „mokyčiausiu vyru ir brangiausiu draugu“ (17) . Istoriografijoje manoma, kad laiškai buvo parašyti diktuojant pačiam Biandratai, kuris reikalavo viešo Kalvino atsiprašymo. Kalvino pykčio tikrai nenumalšino Radvilo atsainiai pasiųsta „šiaurės kraštų dovanėlė iš kiaunės kailio“. 1561 m. spalio 9 d. laiške Kalvinas apkaltino Vilniaus bažnyčią naivumu ir paklydimu, o laiške Radvilui išjuokė kunigaikščio ir Biandratos draugystę, palygindamas Biandratą nebent su Judu ir dar sykį pakartodamas, kad italas yra tik simuliuojantis užsispyręs eretikas (obstinato haeretico) (18). Tai buvo paskutiniai Kalvino laiškai lietuviams. Jie nepakeitė Juodojo sprendimų ir Biandratos vaidmens formuojant LDK evangelikų doktrinos ir 1562 m. įtvirtinant moratoriumą nebiblinei kalbai, sykiu tokiems terminams kaip trinitas. Juodasis moratoriumo padarinius ir platų svarstymą Trejybės tema Kalvinui išdėstė 1564 m. liepos 6 d. laiške, nežinodamas, kad Kalvinas prieš mėnesį mirė (1564 m. gegužės 27 d.) (19). Rašydamas laišką, jau buvo priglaudęs iš Šveicarijos išvytą, antitrinitorizmu apkaltintą Bernardiną Ochiną ir kai kuriuos kitus italus.

Lietuvoje pradėjus leisti protestantiškas knygas ir rengti katekizmus, Kalvino katekizmai nebuvo išversti ar imti naudoti LDK evangelikų apeigose. Tačiau Brastoje ir Nesvyžiuje Juodojo protestantiškosios veiklos laikotarpiu leidžiant pirmuosius LDK evangelikų katekizmus, ypač originalų „Kas tu esi?“ katekizmą (pirmą kartą išleistą Brastoje 1558 m., ankstyviausias išlikęs variantas — 1563 m. Nesvyžiaus katekizme), galėjo būti pasinaudota dialoginiu Kalvino katekizmu (1542, 1545).

 

Kalvino doktrinos recepcija Lietuvoje, 1565 – 1610 (Andrius Volanas)

Po Radvilo Juodojo mirties 1565 m. Lietuvos Evangelikų bažnyčia ėmė akivaizdžiai tapatintis su helvetų konfesija, tai deklaruodama ir savo dokumentuose. Bažnyčios mecenato vaidmens ėmėsi Radvilo Juodojo pusbrolis Mikalojus Radvilas Rudasis. 1566 m. pasirodė Mikalojaus Paco (Nicolaus Pac) tikėjimo išpažinimas Orthodoxa fidei confessio, kuriam pratarmę parašė Andrius Volanas, pirmą kartą įvardijęs konfesinę LDK evangelikų tapatybę kaip helvetišką (20). XVI a. antrojoje pusėje Andrius Volanas tapo pagrindiniu LDK evangelikų ortodoksijos grynintoju bei europinio masto teologu ir įsijungė į visuotinę polemiką tiek su antitrinitoriais, tiek su jėzuitais. Volanas (apie 1531—1610), nors studijavęs liuteroniškuose universitetuose Frankfurte prie Oderio (1544—1546) ir Karaliaučiuje (1550—1553), buvo ne tik Melanchthono, bet ir Kalvino recepcijų Lietuvoje įtvirtintoju.

1565 m. laiške Mikalojui Pacui (Epistola ad Nicolaum Pacium, išspausdintame Paco leidinyje Orthodoxa fidei confessio, 1566) kovodamas prieš Gonezijaus trinito- ristinę polemiką, Volanas pažodžiui pacitavo citatą iš šeštojo Kalvino Institutio skyriaus apie Trejybę. 1574 m. Volanas išleido veikalą Vera orthodoxa vetusque in ecclesia sententia de sacramento corporis & sanguinis Domini nostri Iesu Christi (Loskas, Johannas Karcanas) (21). Polemiką su šiuo darbu pradėjo Italijoje gyvenęs ispanų jėzuitas Franciscus Turriani (Torres, Turrianus, 1504—1584), parašęs veikalą Contra Volanum tractatus, kuris buvo išleistas keletą kartų (1575 Florencijoje, 1576 Romoje, 1577 Romoje) (22).

Volanas daug jėgų skyrė Bažnyčios sampratai tikslinti, buvo stipriai veikiamas Melanchthono mokymo apie Bažnyčią kaip coetus scholasticus ir labiau linko laikytis Melanchthono ecclesia bene docta nei Kalvino ecclesia bene ordinata sampratos (23). Tačiau kristologijoje ir mokyme apie Eucharistiją esmingai buvo paveiktas Kalvino. Pastarojo mokymą apie Eucharistiją matė kaip švarią senosios Bažnyčios ir Augustino mokymo tąsą, tai pabrėžė 1590 m. darbe Laiškas Licinijui (24). Volanas žinojo ne visus, bet gana daug Kalvino darbų, turėjo kažkurį Kalvino Institutio leidimą, pasirodžiusį tarp 1539—1554 m.

Didžiausią įtaką Volanui yra padariusi Kalvino kristologija: pagal Kalviną jis dėstė dviejų Kristaus prigimčių teoriją. Apibrėždamas Paskutinės vakarienės sakramentą visiškai sekė Kalvino Institutio pateikta samprata: sakramentas yra matomas ženklas nematomos dvasinės esaties (res), matoma forma nematomos malonės, Kalvino principu skyrė signum ir res significata.

Kalvino doktrinos elementai atsispindėjo nuo 1581 m. Vilniaus bažnyčios leistuose katekizmuose (leidimai Vilniuje 1581, 1594, 1598 ir kt.) (25).

Pirmasis Kalvino leidimas Lietuvoje

Po Volano mirties LDK Reformatų bažnyčioje nebeiškilo vieno ryškesnio doktrininio lyderio. Kontrreformacinėje Lietuvoje protestantizmas išgyveno politines represijas, tačiau reformatų padėtis tebebuvo tvirta privačiose Radvilų ir kai kurių kitų didikų valdose. Svarbų vaidmenį šiuo laikotarpiu suvaidino kunigaikščiai ir protestantizmo mecenatai Kristupas Radvilas (1585—1640) bei jo sūnus Jonušas Radvilas (1612—1655), vidurio Lietuvoje suformavę didelę privačią Biržų kunigaikštystę ir valdę Kėdainių miestą. Kunigaikštis Kristupas Radvilas labai domėjosi religiniais klausimais, ypač tarpkonfesine polemika, itin didelę jo bibliotekos dalį sudarė teologiniai veikalai (26). Skaitė lenkų, prancūzų ir lotynų kalbomis, rusėnų — priešingai sūnui Jonušui — nemokėjo (27). Būtent Kristupo ir Jonušo Radvilų valdymo metu LDK Evangelikų bažnyčioje išplito prancūzų religinės hugenotų kultūros tradicija. Ypač pažymėtinas prancūziškų psalmių LDK reformatų himnodijoje išpopuliarinimas. Clemenso Marot psalmių pagrindu Radvilo spaustuvėje Liubče po 1620 m. buvo išspausdintas LDK evangelikų giesmynas lenkų kalba; prancūziškų psalmių pagrindu nuo XVII a. vidurio imta giedoti ir lietuviškai — 1653 m. Kėdainiuose publikavus lietuvišką giesmyną (Knyga nobažnystės krikščioniškos). Galime prisiminti, jog šio reformatų konvoliuto pagrindinis giesmyno rengėjas Steponas Jaugelis-Telega antkapinėje epitafijoje buvo pavadintas „Lietuvos Marotu“ (28).

Aktyviai ir nuolat veikiantys provinciniai Vilniaus sinodai XVII a. pirmojoje pusėje rūpinosi evangeliškosios kultūros sistemišku funkcionavimu. 1612 m. Vilniaus sinode evangelikas-reformatas karaliaus sekretorius Janas Czyžas-Mintautas (Jan Czyž – Mintowt), ėjęs tų metų sinode sinodo pasaulietinio direktoriaus pareigas, informavo, kad yra parengęs Kalvino pagrindinio teologinio veikalo — Institutio — vertimą į lenkų kalbą. Czyžas-Mintautas prašė, kad vertimas būtų imamas tikrinti ir vertinti (29). Tokiu oficialiu cenzoriumi buvo paskirtas Vilniaus superintendentas Jakubas Kosteckis. Vertimo, publikuotu pavidalu taip ir neišleisto, taisymas ir redagavimas dėl įvairių priežasčių tęsėsi labai ilgai. Po penkerių metų, 1617 m., Vilniaus sinode vertimą buvo pavesta dar kartą tikrinti Samueliui Lenartowicziui ir Jonui Minvydui. Tik dar po septynerių metų, 1625 m., Vilniaus sinode nurodyta vertimą tikrinti Naugarduko superintendentui Andrzejui Dobrzanskiui ir Adomui Rasijui (30).

Tačiau tų pačių 1625 m. sinodas davė leidimą spausdinti kito vertėjo — Piotro Siestrzencewicziaus atliktą dalies Kalvino Institutio vertimą. Piotras Siestrzencewiczius (Petrus Sestrencius, mirė 1655) — Jonušo Radvilo (vyresniojo) ir Kristupo Radvilo dvarų klientas, pradėjęs savo literatūrinę veiklą XVII a. pirmajame dešimtmetyje. 1611—1641 m. (daugiausia pas Radvilų spaustuvininką Petrą Blastus Kmitą) Vilniuje ir Liubče išspausdino keletą laidotuvių kalbų, tarp jų ir nebeišlikusią kalbą mirus Andriui Volanui (31). 1613 m. Vilniaus sinode buvo nurodyta, jog Siestrzencewiczius „tęsia studijas“, tačiau jau nuo 1613 m. pabaigos iki 1625 m. su pertraukomis Siestrzencewiczius ėjo Vilniaus evangelikų gimnazijos rektoriaus pareigas (32). 1616 m. pasiprašė atleidžiamas nuo pareigų mokykloje ir sinodas jo prašymą patenkino (33). Siestrzencewiczius priklausė tai Radvilų dvaro klientų kartai, kuri protestantiškojo išsilavinimo XVII a. pradžioje siekė Prancūzijoje, Sedane. 1424 m. Šiaurės Prancūzijoje, Champagne-Ardenne regione, įkurtas Sedanas reformacijos ir religinių karų laikotarpiu tapo prancūzų religinių disidentų priebėga. Iki 1651 m. Sedano kunigaikštytė priklausė de la Tour d’Auvergne didikams ir buvo nepriklausoma. 1579 m. Sedane buvo atidaryta kolegija, kuri 1601 m. buvo išplėsta iki akademijos. Sedano akademija veikė neilgai. Ji buvo uždaryta 1681 m. hugenotams patiriant vis didesnes represijas.

Žinoma, kad Sedane Siestrzencewiczius buvo 1620 metais, iš ten rašytas jo laiškas Jonušui Radvilui (34). Sedane studijavo ir kiti Kristupo Radvilo klientai, pavyzdžiui, Sebastianas Pakosza, kuris 1626 m. rugsėjį prašė kunigaikščio būti perkeltas į kitą vietą, nes Sedano užkampyje guodėsi nepatiriąs jokių naujovių, nepasisemiąs jokių geresnių dvariškio papročių, negalįs tobulinti elgsenos ar iškalbos. Pakosza pabrėžė, jog čia galima tik studijuoti, todėl jis priminė Paryžių, kur galima pasisemti gerų dvariškio papročių (35). Pakosza liko Sedane, bet jau 1627 m. jam buvo parūpinta dvariškio tarnyba de Bouillono dvare (36).

Gavus leidimą Vilniaus sinode, 1626 m. Liubče, Petro Blastus Kmitos spaustuvėje, buvo išspausdintas veikalas Nauka o Sakramienciech Świętych Nowego Testamentu. Wzięta z czwartych ksiąg Institucij nabożeństwa krześcijańskiego Jana Kalwina i na polską rzecz przeniesiona. (Naujojo Testamento mokymas apie Šventuosius sakramentus. Paimtas ir į lenkų kalbą išverstas iš ketvirtosios krikščionių tikybos Institucijų knygos). Nors protestantizmo idėjos išleidžiant leidinį Lietuvoje gyvavo jau šimtmetį, tai buvo pirmoji realizuota Kalvino teksto vertimo publikacija lenkų kalba.

Leidinio pavadinime nurodyta, kad pateikiama tik Kalvino Institutio vertimo dalis apie sakramentą (Kalvino veikale 14-as skyrius buvo skirtas Eucharistijos sakramento analizei), iš tiesų Siestrzencewicziaus vertimas pateikė dar keturių didžiojo Kalvino veikalo dalių vertimą. Iš viso leidime buvo paeiliui pateiktas penkių (14-19-ojo) skyrių vertimas, praleistas 16-as skyrius.
Eucharistijos tema leidiniui buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes nuo pat reformacijos pradžios polemika dėl šio sakramento sampratos buvo aktualiausia ne tik tarp krikščioniškųjų bažnyčių Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Eucharistijos suvokimo skirtumai buvo pagrindiniai skirtumai, neleidę įgyvendinti bandytų LDK reformatų ir liuteronų bažnyčių suvienijimo. Savo ruožtu Helvetų bažnyčios viduje ši samprata ilgai buvo gana nevienalytė ir Kalvinas laikytas jos normintoju (37).

Kalvino recepcija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmąjį protestantizmo šimtmetį nebuvo labai intensyvi, bet tvirtinosi nuosekliai. Ankstyviausiuoju reformacijos periodu Helvetų ortodoksijos ir LDK Evangelikų bažnyčios santykius komplikavo itin aktyvios trinitoristinės polemikos toleravimas, vėliau — reformatams gryninant savo ortodoksiją — galimą Kalvino teologijos dominavimą nustelbė LDK reformatų pastangos derinti doktriną su kitų evangeliškųjų konfesijų, ypač liuteronų, doktrina, siekiant sustiprinti protestantizmo pozicijas Lietuvoje. Tik XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Kalvinas ima įsitvirtinti kaip išskirtinis konfesinės tapatybės lyderis. Suformuojamas masiškesnis jo mokymo įsisavinimo poreikis, o nuo šio teologo pavardės kilusios populiarios „kalvinizmo“ bei „kalvinų“ ir „kalvinistų tikybos“ sąvokos, XVI amžiuje oponentų sukurtos kaip įžeidžiantys eponimai, pačių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų imamos vartoti kaip pozityvūs tapatybės nusakymo terminai (38).

***

1 Commentarii in Epistolam ad Hebraeos, Geneva: Joannes Gerardus, in: loannis Kalvini opera quae supersunt omnia, ediderunt Guilielmus Baum, Eduardus Cunitz, Eduardus Reuss et al., 1—59, (Corpus Reformatorum, XXIX-LXXXVII), Brunsvigae: Apud C. A. Schwetschke et filium, 1863—1900, XIII, nr. 1195. Toliau tekste ši Kalvino raštų bibliografinė nuoroda žymima santrumpa CO.

2 Wiesław Mincer, Jan Kalwin w Polsce: bibliografia. Toruń: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2000, p. 13. Pats Kalvinas nurodė, jog į Žygimantą Augustą laišku kreiptis jį paskatino varšuvietis Florianas Susłyga, tuo metu mezgęs įvairius kontaktus Vakarų Europos dvaruose (apie tai plačiau žr.: Henryk Barycz, „Od Kalwina do Ignacego Loyoli, czyli o niezwyczajnych przygodach polskiego franta“, in: H. Barycz, W blaskach epochi Odrodzenia, Warszawa, 1968, p. 71—138).

3 Plačiau apie tai žr.: Pociūtė Dainora, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių—italų evangelikų ryšiai. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 104—110.

4 Stanisław Cynarski, Žygimantas Augustas. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 106.

5 Plačiau apie tai žr.: Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių—italų evangelikų ryšiai, op. cit. p. 291—309.

6 A. Lippomano pranešimas Romai, perduotas G. Livrieri, 1557 m. kovo 7 d., Verona, ANP Lippomano, p. 315.

7 Plačiau apie tai žr.: Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių—italų evangelikų ryšiai, op. cit. p. 314—315.

8 Kalvinas Žygimantui Augustui, 1554 m. gruodžio 12 d. , CO, XV, nr. 2057; Kalvinas Žygimantui Augustui, 1555 m. gruodžio 24 [?], CO, XV, nr. 2362.

9 L. Sozzinis Kalvinui, 1559 m. rugpjūčio 22 d., Ciurichas, CO, XVII, nr. 3100.

10 Kalvinas Radvilui Juodajam, 1555 m. vasario 13 d., CO, XV, nr. 2113; Kalvinas Radvilui Juodajam, 1555, CO XV, nr. 2370.

11 Radvilas Juodasis Kalvinui, 1555 m. birželio 13 d., CO, XV, nr. 2227.

12 Bullingeris laišku į Radvilą kreipėsi 1555 m. lapkričio 12 d., Musculus — 1556 m. sausį. Zr.: Wotschke, Der Briefwechsel der Schweizer mit den Polen, Leipzig: M. Heinsius, 1908, nr. 30, 34.

13 Plačiau apie tai žr.: Pociūtė Dainora, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių—italų evangelikų ryšiai, op. cit. p. 425—491.

14 Kalvinas M. Radvilui Juodajam, 1558 m. birželio 9 d., CO, XVII, nr. 2876; Kalvinas F. Lismaniniui, 1558 m. gruodžio 13 d., CO, XVII, p. 378.

15 Kalvinas Radvilui Juodajam, 1560 m. sausio 8 d., CO, XVIII, nr. 3232; Kalvinas Radvilui Juodajam, 1560 m. rugsėjo 4 d., CO, XVIII, nr. 3238.

16 Kalvinas M. Radvilui Juodajam, 1560 m. rugsėjo 4 d. CO, XVIII, nr. 3238.

17 Vilniaus bažnyčia Kalvinui, 1561 m. liepos 23 d., CO, XVIII, nr. 3453; M. Radvilas Juodasis Kalvinui, 1560 m. liepos 14 d., CO, XVIII, 3443.

18 Kalvinas Vilniaus bažnyčiai, 1561 m. spalio 9 d., CO, XIX, nr. 3562—3563; Kalvinas M. Radvilui Juodajam, 1561 m. spalio 9 d., CO, XIX, nr. 3565.

19 M. Radvilas Juodasis, 1564 m. liepos 6 d., CO, XX, nr. 4125.

20 [Pacius, Nicolaus], Orthodoxa fidei confessio de una eademque Dei Patris, Filii, et Spiritus Sancti divinitate […], Regiomonti Borussiae: Iohannes Daubmannus, 1566.

21 Veikalas nebeišlikęs, plačiau apie tai žr.: Kęstutis Daugirdas, Andreas Volanus und die Reformation in Gros- sfurstentum Litauen, Mainz am Rhein: Verlag Phillip von Zabern, 2008, p. 103—104.

22 Ibid., p. 104-105.

23 Ibid., p. 280-281.

24 Epistola Andrae (sic!) Volani ad loannem Licinium, 1590, in: [Volanus, Andreas], Epistolae aliquot ad refellendum doctrinae Samosatenianae errorem, ad astruendam orthodoxam de Divini Trinitate sententiam, hoc tempore lectu non inutiles, ab Andrea Volano scriptae, Vilnae: Officina coetus Evangelici Vilnensis, 1592, Cij-Fiiij.

25 Plačiau apie tai žr.: Dainora Pociūtė, „The Reformed Catechisms in the Grand Duchy of Lithuania in the 1617th centuries and the Concept of the Eucharist, in: Emidio Campi, Peter Opitz (Eds.), Heinrich Bullinger. Life- Thought-Influence, (Zürcher Beiträge zur Reformationsgeschichte“, Her. Von Emidio Campi, Bruce Gordon, Peter Opitz und Christoph Strohm, Band 24), Zürich: Theologischer Verlag Zürich, 2007, t. 1-2, p. 881-890.

26 U. Augustyniak, Dwór i klientela Krszysztofa Radziwiłła, p. 343.

27 Ibid., p. 343.

28 Plačiau žr.: Dainora Pociūtė, „Lietuviškosios Bažnyčios knyga“, Knyga nobažnystės krikščioniškos, 1653. Faksimilinis leidimas. Parengė Dainora Pociūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 34—36.

29 Akta synodow Jednoty Litewskiej, 1611—1625, Monumenta reformationis Polonicae et Lithuanicae, seria IX, seszyt 2, Wilno, 1915, p. 9.

30 Ibid., p. 103.

31 XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas. Index librorum latinorum Lituaniae saeculi septimi decimi. Sudarė Daiva Narbutienė ir Sigitas Narbutas, Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 239.

32 Akta synodow Jednoty Litewskiej, 1611—1625, p. 15.

33 Ibid., p. 38.

34 P. Siestrzencewiczius Jonušui Radvilui (vyr.), 12 04 1620, Sedanas, AR V, nr. 14371 a p. 1—4.

35 Laišką cituoja U. Augystyniak, Dwór i klientela Krszysztofa Radziwiłła, p. 300.

36 Bouillono kunigaikštis Fridrichas Mauricijus de la Tour d’Auvergne (Frédéric Maurice de la Tour d’Auvergne de Bouillon, 1605—1652), Prancūzijos maršalo Henriko sūnus, buvo Prancūzijos karaliaus kariuomenės generolas ir hugenotų lyderis. 1623 m. po tėvo mirties tapo nepriklausomos Sedano kunigaikštystės valdovu, nuo 1629 m. buvo jungtinių Mastrichto provincijų valdytojas. 1634 m. vedė katalikę Eleonora van Berg’s-Heerenberg ir perėjo į katalikybę, nuo 1635 m. tarnavo karaliaus Liudviko XIII tarnyboje, vėliau įsivėlė į kovas prieš Richelieu.

37 Plačiau apie tai žr.: Philip Benedict, ChristsS Churches Pūrely Reformed. A Social History of Kalvinism, Yale University Press, 2002, p. 32-48.

38 Plačiau apie LDK identitetinę terminologiją žr.: Dainora Pociūtė, „Tušti titulai“ ir tikrieji vardai: LDK protestantų į(si)vardijimai senojoje raštijoje“, Literatūra, 2006, 48 (7), p. 15—34.

IŠ:  Darbai ir dienos. – T. 53 (2010), p. 9-17.

Skelbta Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos svetainėje