Jonas Kalvinas (Jean Calvin, 1509–1564 m.) – vienas žymiausių Reformacijos veikėjų, teologų, susisteminęs reformatorišką mokymą. Sunku būtų nuginčyti didžiulę Kalvino įtaką tiek XVI a. Reformacijos judėjimui, tiek viso protestantizmo vystymuisi, tiek naujų amžių Vakarų Europos kultūrinei raidai.

Kalvinas gimė Nuajono mieste (šiaurės Prancūzijoje). Jo tėvas tarnavo vyskupo sekretoriumi ir išrūpino sūnui stipendiją mokslams. Nuo 14 metų Kalvinas ruošėsi tapti dvasininku ir studijavo Paryžiaus universitete, bet vėliau jis nusprendė įgyti teisininko išsilavinimą ir mokėsi Orleano ir Buržo universitetuose. Studijuodamas labai žavėjosi humanizmo judėjimu, ypač Erazmu Roterdamiečiu.

Apie jo atsigręžimo į protestantizmą aplinkybes žinoma nedaug. Manoma, kad jaunasis humanistas tapo Reformacijos šalininku dar studijuodamas Buržo universitete. Kalvinas yra trumpai užsiminęs, kad buvo giliai atsidavęs katalikybei ir prietarams, tačiau „tik Dievo netikėtas prisilietimas palenkė širdį paklusti ir padarė protą gabų mokytis“. 1533 m. Paryžiuje jis aktyviai dalyvavo protestantų veikloje, dėl to iškilo grėsmė jo saugumui. Slėpdamasis nuo persekiojimų, jis pabėgo iš Prancūzijos ir apsigyveno Bazelyje (Šveicarijoje). Čia daugiausia laiko skyrė rašymui ir 1533 m. jam pavyko išleisti pirmąjį savo žymiausio teologinio veikalo „Krikščioniškos religijos pagrindai“ (lot. Institutio Christianae Religionis) variantą. Šį veikalą autorius nuolatos tobulino ir papildydavo (galutinis ketvirtasis variantas buvo išleistas 1559 m.).

1536 m., prieš vykdamas iš Bazelio į Strasbūrą, Kalvinas trumpam apsilankė Ženevoje, kur susipažino su vietiniu bažnytinių reformų iniciatoriumi Gijomu Fareliu (Guilhem Farel). Šis sugebėjo įkalbėti Kalviną pasilikti ir bendradarbiauti, įgyvendinant religines reformas. Neskaitant trumpos pertraukos (kai dėl kilusio konflikto su miesto valdžia buvo priverstas išvykti ir trims metams apsigyventi Strasbūre), Kalvinas iki pat savo mirties gyveno ir dirbo Ženevoje. Čia tarnavo pastoriumi, labai dažnai pamokslaudavo, intensyviai rašė teologinius veikalus, inicijavo akademijos įkūrimą ir joje dėstė (akademijai vadovavo jo bendražygis Teodoras Beza (Theodorus Beza), taip pat užsiėmė vargšų, ligonių globa, kalinių sielovada.

Kalvinas buvo vedęs olandę našlę Ideletę (Idelette de Bure), deja, laime šeimoje džiaugėsi neilgai – tiek žmona, tiek bendri jų vaikai dėl ligų mirė labai anksti. Pats Kalvinas taip pat buvo silpnos sveikatos: persirgo daugybe ligų, nuolatos kentė migreninius galvos skausmus. 1564 m. gegužės 27 d., būdamas 55-erių metų amžiaus, jis mirė nuo vėžio. Vykdant priešmirtinį jo norą, J. Kalvinas buvo anonimiškai palaidotas bendrose kapinėse, be antkapinio akmens (tiksli palaidojimo vieta nežinoma ir šiandien).

Tiek jam gyvam esant, tiek mirus, jis turėjo ir daug gerbėjų, ir daug priešininkų. Žymus Škotijos XVI a. reformatorius Džonas Noksas (John Knox) žavėjosi Kalvino darbais: „Ženevos miestas yra pati tobuliausia Kristaus mokykla, kokia tik buvo žemėje nuo apaštalų laikų.“ Kiti dėl to, kad Kalvino laikais miesto valdžia nustatė gyventojams griežtas elgesio taisykles, puoselėjo aukštus moralinius standartus, vadino Kalviną (ir šiandien tebevadina) „Ženevos diktatoriumi“. Tačiau „diktatoriaus“ etiketės taikymas jam neturi rimto pagrindo ir yra lengvai paneigiamas istoriniais faktais: 1) Kalvinas niekada nepalaikė jokios formos diktatūros, neigiamai vertino vieno asmens dominavimą tiek bažnyčios, tiek valstybės valdyme, visada buvo kolektyvinio valdymo šalininkas; 2) jis pasisakydavo prieš bažnyčios kontroliavimą ir kišimąsi į pasaulietinės valdžios institucijų veiklą; 3) ilgą laiką jis net nebuvo Ženevos pilietis, todėl negalėjo dalyvauti miesto valdyme ar užimti pareigų valdžios struktūrose; 4) Kalvinas visą laiką ėjo tik pamokslininko pareigas, o šis statusas neleido diktuoti savo valios miesto tarybai (kuri ir tvarkė visus reikalus bei priimdavo svarbiausius nutarimus).

Kalvinas laikomas vienu vaisingiausių rašytojų krikščionybės istorijoje. Svarbiausias jo kūrinys – „Krikščioniškos religijos pagrindai“ ir dabar laikomas klasikiniu Reformacijos teologijos dokumentu. Kaip sako pats autorius, jis norėjo „perteikti elementarų [krikščionišką] mokymą, kuris formuotų kiekvieno susidomėjusio religija tikrąjį dievotumą“. Manoma, kad pirminė paskata jį parašyti buvo noras apginti persekiojamus draugus protestantus Prancūzijoje, todėl šis kūrinys dedikuotas Prancūzijos karaliui Pranciškui I. Knyga pasižymi labai sistemingai išdėstytu mokymu, kuris išsamiai atskleidžia reformuotą teologinę mintį; kai kas ją vadina kalvinistinės reformacijos „raumenimis“. Kalvinas taip pat yra parašęs komentarus beveik visoms Biblijos knygoms bei daugybę poleminių veikalų. Strasbūro reformatoriaus Martyno Bucerio (Martin Bucer) įkalbėtas, Kalvinas kartu su Henriku Bulingeriu (Heinrich Bullinger) sukūrė Consensus Tigurinis – protestantų susivienijimo formulę, bendrą tikėjimo išpažinimą, kuris 1549 m. buvo patvirtintas. Ši iniciatyva sumažino įtampą tarp protestantų, bet nesukūrė prielaidų galutiniam susijungimui.

Kalvino laikų Ženeva tapo vienu didžiausių protestantizmo židinių, iš kur reformos plito į kitas šalis. Tam pasitarnavo tiek Ženevos akademija, į kurią studijuoti atvykdavo daug studentų iš įvairių tautų, tiek paties Kalvino nuolatinis ir labai intensyvus susirašinėjimas su reformų šalininkais iš kitų šalių (išlikęs gausios jo korespondencijos rinkinys). Vienas iš Kalvino susirašinėjimo partnerių buvo ir žymus LDK didikas Radvila Juodasis, tapęs Lietuvos reformacijos vėliavnešiu.

Rašytinis Kalvino palikimas, jo idėjos ir mokymas tebegyvuoja įvairiose protestantų bažnyčiose: reformatų, presbiterijonų, kongregacionistų, puritonų; jis taip pat padarė didelę įtaką baptistams, daugeliui anglikonų, daliai laisvųjų bažnyčių. Kalvino susisteminta Reformacijos teologija toliau plėtojama kitų autorių sukurtuose klasikiniuose tikėjimo išpažinimuose ir katekizmuose: „Heidelbergo katekizme“ (1563 m.), Dorto sinodo kanonuose (1618 m.), „Vestminsterio tikėjimo išpažinime“ ir „Vestminsterio katekizme“ (1647–1648 m.).

Pėdsaką istorijoje paliko ne tik Kalvino teologija – jo idėjos padarė įtaką įvairių Vakarų kultūros sričių raidai: menui, mokslui, ekonomikai, teisei, politikai ir kt. Kaip ir M. Liuterio, taip ir Kalvino religinės idėjos ilgainiui visuomenėje sukėlė socialinius perversmus, lėmė konstitucinių laisvių ir šiuolaikinės demokratinės santvarkos susiformavimą, sudarė prielaidas modernaus vakarietiško kapitalizmo vystymuisi. Antrasis JAV prezidentas Džonas Adamsas yra pasakęs: „Te Ženeva nebūna užmiršta ar niekinama. Mes jai skolingi didelę pagarbą už mūsų religijos laisvę“. Žinomas teologas ir buvęs Olandijos premjeras A. Kuyperis teigė: „Kiekvienas mokslininkas patvirtintų, kad kalvinizmas nukreipė visuomeninį įstatymą naujais keliais pirmiausiai Vakarų Europoje, vėliau dviejuose kontinentuose, o šiandien vis daugiau ir daugiau – visuose civilizuotose valstybėse.“

Parengė Tomas Dičius