1517 metų spalio 31 dieną Vitenbergo mieste vienuolis augustijonas Martynas Liuteris prie katedros vartų prikalė 95 tezes, kuriose kritikos strėlės buvo nukreiptos į tam tikras Romos katalikų bažnyčios ydas. 
Žymiosios tezės greitai išprovokavo audringų reakcijų laviną ilgainiui įgavusią Reformacijos pavadinimą. Nors kritikos dėl tam tikrų per amžius nusistovėjusių ydų Romos katalikų bažnyčia susilaukdavo ir anksčiau, būtent šis įvykis šiandien yra laikomas simboline Reformacijos pradžios data.
Praėjus penkiems šimtams metų nuo 95 tezių paskelbimo visas pasaulis švenčia Reformacijos jubiliejų. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje protestantų sujudimas vėlavo net keliais dešimtmečiais, tačiau šį itin reikšmingą Europos ir pasaulio istorijai įvykį mini ir Lietuvos protestantų bei akademinės bendruomenės.
Vienas iš jubiliejui skirtų įvykių – rugsėjo 9 dieną 16 valandą Vilniuje įvyksiantis skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtos Martyno Liuterio skulptūros atidengimas, pašventinimas bei pristatymas visuomenei. Ta proga skaitytojams pristatomas trumpas pašnekesys su skulptūros autoriumi R. Kvintu.
Vienos žymiausių menininko skulptūrų Vilniuje – gydytojo Cemacho Šabado, rašytojo Romaino Gary – pasakoja istorijas, įamžintų žmonių gyvenimo epizodus, susijusius su Vilniumi. Taip pat yra ir su skulptūromis kituose miestuose, pavyzdžiui Danieliaus Dolskio ar Vytauto Kernagio, atrodo, kad įamžinti asmenys yra tiesiog suaugę su buvimo vieta, į šią įsišakniję.
– Nors pats Martynas Liuteris Vilniuje niekada nesilankė, liuteronų bendruomenė čia įsikūrusi jau gana ilgą laiką. Kokią istoriją pasakoja Jūsų sukurta Martyno Liuterio skulptūra?
– Manau, kad ji tiesiog byloja apie Reformacijos reikšmę ir apie tai, ką ji davė Lietuvai. O tai yra sunkiai pamatuojama. Ši skulptūra – savotiškas „ačiū“ Martynui Liuteriui.
– Ar Liuteris gali būti ir bus toks vilnietiškas, kaip kitų sostinėje esančių Jūsų skulptūrų personažai?
– Natūralu, bet kol kas man pačiam sudėtinga sakyti, kiek jis bus vilnietiškas. Kai skulptūra jau stovės ir praeis kažkiek laiko, mes tik tuomet suvoksime, kiek ši pritapo. Bet štai, Vilniuje stovi, Vilniui pritaikyta, vadinasi jau kažkiek vilnietiška. Ir apskritai mano skulptūras kažkas sieja, galbūt braižas ar kaip čia tai pavadinti, galbūt ir ši pritaps. Apskritai mano skulptūras kažkas sieja, galbūt braižas ar kaip čia tai pavadinti, galbūt ir ši pritaps.
– Kaip išsirenkate simbolius ir epizodus, vaizduojamus skulptūrose? Ar Jums kas nors pagelbėja juos renkantis, kaip atsirado Gary guminis batas bei katė Cemacho Šabado skulptūroje?
– Batas yra tiesiog siužetas iš romano „Aušros pažadas“. Aš skaičiau šitą knygą ir kuomet galvojau, kaip man pavaizduoti Gary ir kas taip užkabintų, man pasirodė, kad čia – puikus motyvas. Ir vizualiai, ir šiaip, ir emocijos daug. O apie Šabadą, tai kodėl katinas aš net nepagalvojau, nežinau (juokiasi).
– Kiek laiko užtrunka pasakojimo, kuris vėliau perkeliamas į skulptūrą, paieška? Ar Jums yra nutikę taip, kad joks randamas ir į galvą šaunantis pasakojimas apie vieną ar kitą asmenį netenkina?
– Ne, aš nepasakyčiau, kad man taip yra atsitikę. Prieš darant kiekvieną darbą reikia kuo įmanoma išsamiau susipažinti su jo tema. Ir šiaip dabar yra visagalis internetas, kuriame galima rasti daug medžiagos, tiesiog nereikia tingėti, tai be galo padeda. Tai padeda ne tik sužinoti faktus, bet ir vizualiai susipažinti su tuo, ko ieškai, ypač jei ieškai konkrečių asmenybių, nuotraukų. Tai, žinoma, palengvina darbą.
– Yra skulptorių, pasirenkančių įamžinti asmenis ar įvykius vien simboliais arba kuriančių itin monumentalias skulptūras, tuo tarpu Jūsų skulptūros – itin žmogiškos, esančios tarp žmonių. Kaip pasirinkote būtent tokį įamžinimo būdą?
– Čia jau toks mano požiūris. Aš noriu, kad žmonės įprastų matyti skulptūras šalia savęs, kad nežiūrėtų į šias ant pjedestalo, kurį reikia garbinti, o kad žiūrėtų ir matytų kitaip, kad galėtų prieiti, paliesti rankomis, kad priprastų tokius kūrinius matyti šalia savęs, kad juos matytų būtent kaip skulptūras, kaip mano darbus – man štai šitaip visados atrodė. Vien tai, kad skulptūra yra statoma konkrečiam žmogui yra didžiulės pagarbos ženklas, ir dar kelti ant pjedestalo arba daryt be galo didelį ir galvoti, kad tai suteiks daugiau garbės ar dėmesio… Na, aš tiesiog kitaip galvoju. O kad aš žinočiau, kokia maišto forma yra teisingiausia… Deja, atsakymo į šį klausimą nežinau.
– Reformacija savu laiku buvo tarsi vienas didelis maištas, sistemos laužymas. Ar Jūs esate maištininkas? Galbūt tokiu buvote jaunystėje? Kokia maišto forma yra teisingiausia?
– Manau, kad jaunystėje maištavau. Ir mokyklos laikotarpiu, po to vėliau. Mums maištauti nebuvo svetima, kadangi vienoje aplinkoje girdėdavosi vienos kalbos, kitoje kitos. Kuomet visur buvo pilna prieštaravimų, tu negalėjai nemaištauti, tik tas maištas pasireikšdavo įvairiais būdais. Galėjai bumbėti, vieni rinkdavosi tokį būdą, kiti kitokį, buvo labai įvairu. O kad aš žinočiau, kokia maišto forma yra teisingiausia… Deja, atsakymo į šį klausimą nežinau.
Rūta MIŠKINYTĖ