Druskininkai – poilsio ir pramogų miestas? Šis teiginys skamba lyg savaime suprantama tiesa, ypač vasarą.
Visgi šio stereotipo nepabūgo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia ir Druskininkų evangelinė bažnyčia, rugpjūčio 21 d. „Grand SPA“ salėje pasiryžusios suburti bažnyčios ir visuomenės istorija besidominčius druskininkiečius bei miesto svečius į Reformacijos 500 metų sukakčiai skirtą renginį-diskusiją „Žmogus pokyčių akivaizdoje“, kuriame Reformacijos temą nagrinėjo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas, kunigas Tomas Šernas ir LEU Istorijos fakulteto docentas dr. Deimantas Karvelis.
Kas gi yra Reformacija ir ką ji davė visuomenei? Skirtingos bažnyčios, istorikai, politikai, šia tema besidomintys žmonės pateikia visą atsakymų ir juos pagrindžiančių argumentų spektrą. Tad prieš pradėdamas diskusiją dr. Deimantas Karvelis priminė susirinkusiesiems universalų įvykių ar reiškinių vertinimo kriterijų, apie kurį rašoma ir Šventajame Rašte (Mt 12, 33) – medis pažįstamas iš vaisių. Kokie Reformacijos vaisiai subrendo to meto visuomenėje ir galbūt išliko iki šių dienų? Pasak Deimanto Karvelio, Reformacijos įtaką galima nagrinėti dviem aspektais: vienas – tai poveikis Bažnyčiai, tikintiesiems, žmonėms, kurie ieško Dievo, o kitas – poveikis valstybei, visuomenei, t. y. tai visuomenės daliai, kuriai tikėjimas nėra toks svarbus. Abiem atvejais Reformacijos vaisiai yra gausūs ir įvairūs.
Deimantas Karvelis taip pat teigė, kad Reformacija nebuvo nei nauja, nei antikatalikiška, nors dažnai ji apibūdinama būtent taip. Reformacija išlaisvino žmogaus sąžinę ir tikėjimą, o Renesansas, kuris ėjo šalia, išlaisvino žmogaus protą. Per visą krikščionybės istoriją atsirasdavo žmonių, kurie troško tikėjimo tyrumo ir autentiškumo, ir Liuteris buvo vienas iš jų. Dievo žodyje jis rado lemtingą raktą, kuriuo savo kartai plačiai atvėrė bažnyčios duris. Labai taikliai tai apibūdino vokiečių poetas Henrichas Heinė: „Liuteris mus, europiečius, vėl sugrąžino prie tyros krikščionybės, privertė savo kojomis atsistoti ant Dievo duotos žemės ir jaustis vertingais prieš Dievą.“
Pasak kunigo Tomo Šerno, Liuteris nukreipė žmogaus žvilgsnį į Šventąjį Raštą ir savo paties širdį. To meto Bažnyčios nuostata „Daryk taip, ir būsi išganytas“ neskatino kelti klausimų. (Beje, tai ir šiandien yra esminė islamo nuostata, ji išlikusi ir katalikų bažnyčioje). Reformatoriai paragino kiekvieną žmogų mąstyti: „Kuo aš tikiu ir kodėl?“. Tikėjimas ir išganymas iš institucinio tapo asmeniškas.
Reformacija vėl sugrąžino tikėjimą, kuris remiasi tik neregimais dalykais. Vystydamas šią mintį, Tomas Šernas teigė, kad evangelikas tam tikra prasme yra nesaugus – jis negali pasitikėti „stebuklingomis“ relikvijomis ar „amžinomis“ regimomis institucijomis, o gali remtis tik Dievo žodžiu. Toks subjektyvumas ir, net galima sakyti, vienišumas, skatina evangelikus mokytis, studijuoti ir asmeniškai ieškoti Jėzaus kaip savo kelio. Protestantiško gyvenimo būdo ir tikėjimo pagrindas yra penki postulatai, solos: sola Scriptura – tiktai Šventasis Raštas yra gyvenimo pagrindas, solus Christus, sola gracia – tiktai Kristaus auka ir Jo malonė yra išganymo pagrindas, sola fidea – evangelikas neturi ko „pačiupinėti“, tad gali pasitikėti tik neregimais dalykais, soli Deo gloria – niekas negali prisiimti sau Dievo šlovės.
Kalbėdamas apie ilgalaikį Reformacijos poveikį visuomenei, Tomas Šernas perfrazavo beveik pranašišką Jono Kalvino mintį – jei žmonės nuoširdžiai tikės Dievą, jie geriau dirbs ir bus sąžiningesni, taigi neišvengiamai praturtės, o praturtėję neišvengs pagundų nusigręžti nuo Dievo. Protestantiškų Europos šalių (pavyzdžiui, Skandinavijos) istorija šiandien tai patvirtina – tai vienos turtingiausių, tačiau tuo pat metu ir vienos sekuliariausių šalių. Šalys, kurios kažkada buvo statomos ant Evangelijos pamato, šiandien pasitiki savimi.
Dr. Deimantas Karvelis priminė, kad atsakymas į klausimą „Kas yra tikrasis turtas?“ – ką daugiausia davė Reformacija – skamba jau 62-oje Liuterio tezėje: tikrasis Bažnyčios turtas (o šiandien galima sakyti ir tikrasis visuomenės turtas) yra šventoji Dievo šlovės ir gailestingumo Evangelija. Tikrasis turtas ir tikroji galybė slypi ne apčiuopiamuose, bet nematerialiuose dalykuose. Ne Martinas Liuteris, o tik Dievo jėga pajėgė susprogdinti Europą.
Šiandien sunku iki galo suvokti dar vieno Reformacijos vaisiaus reikšmę – tai Šventojo Rašto sugrąžinimas Europai, jo vertimai bei leidimas nacionalinėmis kalbomis. Reformacija paskatino tikinčiuosius pradėti mąstyti, o mąstančius – pradėti tikėti. Gilinantis į tai, kaip Šventasis Raštas gali būti pritaikytas žmogaus kasdienybėje, gimė protestantiška teologija, filosofija, ekonomika… Reformacija nebuvo sektantiškas, uždaras sambūris, iškėlęs vieną kitą tezę, bet milžiniškas dvasinis sąjūdis, kuris tuo pat metu buvo labai arti kiekvieno žmogaus, t. y. geriau negu bet kas to meto pasaulyje galėjo padaryti tikėjimą kiekvieno žmogaus gyvenimą keičiančia jėga.
Kunigas Tomas Šernas pabrėžė, kad evangeliškas tikėjimas ne tik asmeniškas, bet ir skatinantis atsakomybę – evangelikui šioje srityje niekas negali nurodinėti, o tik patarti. Per kartas asmeninės atsakomybės dvasia įsišaknija visuomenėje ir išlieka net tuomet, kai nebelieka ją pagimdžiusio tikėjimo – tokios visuomenės pavyzdys galėtų būti viena sekuliariausių Europos šalių – Estija.
Ar Lietuva turi viltį? Deimantas Karvelis pastebėjo, kad jau prieš 500 metų buvo žmonių, kurie tikėjo, jog Lietuva gali tapti protestantiška. Paradoksalu, bet, rodos, labiausiai to norėjo ne patys lietuviai, o kai kurie mūsų kaimynai – Jonas Kalvinas, rašęs teologinius laiškus Lietuvos didžiūnams, ar Prūsijos kunigaikštis Albrechtas, kuris įkūrė Karaliaučiaus universitetą ir vylėsi, kad bent Žemaitija taps liuteroniška. Tuo metu tai neįvyko, tačiau Evangelija paliko gilų pėdsaką mūsų tautoje. Tad galbūt prasmingiau būtų formuluoti klausimą taip – kiek vilties ir pasitikėjimo turime kiekvienas iš mūsų? Ar tikime, kad Dievas yra numatęs pašaukimą kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai? Ar tikime, kad Jėzus Kristus vakar, šiandien ir per amžius yra tas pats (Hbr 13, 8)?
Baigiantis diskusijai, kurią jos dalyviai šmaikščiai pavadino „užstalės pokalbiais“ (M. Liuterio namuose nuolat rinkdavo ne viena dešimtis žmonių, kuriuos teologijos daktaras vaišindavo ir su jais diskutuodavo), kunigas Tomas Šernas ir dr. Deimantas Karvelis atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
„Facebook“ puslapyje „Reformacijai 500“ galite peržiūrėti šio renginio vaizdo įrašą (filmuota neprofesionaliai).
Dalia Janušaitienė