Švęsdamos Reformacijos 500 metų sukaktį, evangeliškos Šiaulių krašto bažnyčios (Šiaulių bažnyčia Tiesos žodis, Evangelikų liuteronų bažnyčia, taip pat Laisvųjų krikščionių bažnyčia, Jungtinė metodistų bažnyčia, Evangelijos krikščionių bažnyčia), Šiaulių vyskupijos jaunimo centras ir VšĮ „Gyvenimo sparnai“ spalio 14 d. pakvietė į viešą konferenciją „Reformacija ir šiandiena“. Šiam Šiaulių miesto savivaldybės remiamam renginiui duris atvėrė Šiaulių valstybinė kolegija. Konferenciją vedė evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Romas Pukys ir Šiaulių bažnyčios Tiesos žodis pastorė Anželika Krikštaponienė, susirinkusiuosius Šiaulių miesto savivaldybės vardu pasveikino ir organizatoriams padėkojo miesto tarybos narys Gediminas Beržinis-Beržinskas.

Konferencijos metu buvo perskaityti trys pranešimai ir vyko ekumeninė diskusija.

Pirmąjį pranešimą „Trys Reformacijos bangos ir jų įtaka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“ skaitė prof. dr. Deimantas Karvelis. Profesorius kalbėjo, kad Reformacija, kurios pradžia Europoje laikomi 1517 m., o pabaiga – 1648 m., įsitvirtino maždaug pusėje Europos šalių. Lietuvoje Reformacija plito keturiais kanalais: pirmasis – tai Lietuvos elito, bajorų vaikų studijos protestantiškuose Europos universitetuose; antrasis – tuometinės Lietuvos pašonėje įsikūrusios dvi protestantiškos valstybės: Prūsijos kunigaikštystė ir liuteroniška Livonija; trečiasis – protestantiška literatūra, knygos, kurias didikai, dvasininkai atsiveždavo į savo bibliotekas; ir ketvirtasis – liuteroniškos vokiečių pirklių bendruomenės Magdeburgo teises turinčiuose LDK miestuose.

Trys LDK Reformacijos bangos, kurios iš dalies sutapo laike: liuteroniškoji, kalvinistinė ir radikalioji Reformacija, šios atstovai Lietuvoje buvo vadinami arijonais arba antitrinitoriais.

Pirmoji Reformacijos banga Lietuvoje – liuteroniškoji Reformacija – gyvavo labai trumpai, tačiau išugdė nemažai išskirtinių asmenybių ir paliko gausių vaisių. Vienas žymiausių jos atstovų – Abraomas iš Kulvos, pirmosios kolegijos arba vidurinės mokyklos Lietuvoje kūrėjas. Pradėjęs skleisti protestantišką žiną, Kulvietis tuoj pat susidūrė su pasipriešinimu – jam buvo uždrausta pamokslauti, mokykla po vienų metų buvo uždaryta, o pats Kulvietis tapo, ko gero, pirmuoju Lietuvos religiniu pabėgėliu – emigrantu. Prūsijoje, globojamas kunigaikščio Albrechto, Kulvietis išspausdino garsųjį tekstą – atvirą laišką karalienei Bonai Sforcai, kurį galima laikyti pirmuoju protestantišku tikėjimo išpažinimu. Be to, Kulvietis dalyvavo steigiant vokišką bei protestantišką Karaliaučiaus universitetą ir buvo pirmasis jo rektorius.

Dar vienas pirmosios Reformacijos bangos atstovas, kūręs Karaliaučiaus universitetą drauge su Kulviečiu, – bajoras iš Eišiškių Stanislovas Rapolionis, pirmasis lietuvis, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį Vitenberge pas Melanchtoną ir Liuterį, kurį lietuvio darbas nuoširdžiai sužavėjo.

Vėliau liuteroniškosios Reformacijos bangos vaisiai brendo tik Mažojoje Lietuvoje. Tai ir pirmasis lietuviškas Katekizmas, ir pirmasis Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, kurį 1590 m. atliko Karaliaučiaus katedros pamokslininkas Jonas Bretkūnas. (Palyginimui, katalikų bažnyčia Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą pradėjo versti tik XIX a.).

Antroji banga – kalvinistinė Reformacija, susijusi su žymiausiais to meto LDK didikais Radvilomis. Milžiniškose savo valdose Radvilos steigė parapijas, Kėdainiuose, Papilyje ir kitur statė bažnyčių pastatus, rūpinosi vaikų mokymu. Radvilos Juodojo Brastos spaustuvėje 1563 m. išleistas Biblijos vertimas į lenkų kalbą – Brastos arba Radvilų Biblija, o 1653 m. Kėdainiuose išėjo Knyga Nobažnystės krikščioniškos.

Trečioji – labai kontroversiška, bet ir nepelnytai nuvertinta Reformacijos banga, – arijonai, antitrinitoriai, dar vadinami Lenkijos broliais ir pan. Nors arijonai buvo visų nekenčiami dėl to, kad pradėjo neigti Trejybės dogmą, tačiau jau tuo metu išsakė nemažai pažangių idėjų. Žymiausi arijonų atstovai – Simonas Budnas, Petras Gonezietis, Martynas Čechavičius tapo biblinio kriticizmo pradininkais, ragino prie vieno stalo susėsti skirtingų įsitikinimų žmones, pirmieji Europoje iškėlė tuo metu neįsivaizduojamą bažnyčios atskyrimo nuo valstybės idėją ir alternatyviosios karinės tarnybos idėją. Lietuvos arijonų tekstus skaitė ir juos cituodavo JAV įkūrėjai, o Izaokas Niutonas jais tiesiog žavėjosi.

Reformacija prasidėjo nuo teologinių siekių reformuoti krikščionybės mokymą, tačiau padovanojo Lietuvai daugybę kultūrinių inovacijų – vien dėl to ją verta minėti.

Antrąjį pranešimą „Reformacijos pradžia ir jos įtaka Europoje“ skaitė Evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Vyskupas paminėjo dvi svarbias priežastis, padėjusias įsižiebti Reformacijai XVI a. Šventojoje Romos imperijoje, kurią sudarė ~360 vokiškų kunigaikštysčių. Pirmoji priežastis – pernelyg dideli tuometinės Bažnyčios turtai ir įtaka, kuria buvo nepatenkinti ir kunigaikščiai, ir liaudis. Antroji priežastis – to meto visuomenę persmelkusi mirties baimė, kurios neišvengė ir Liuteris. Ji paskatino jaunąjį Liuterį tapti vienuoliu ir pasirinkti griežčiausią vienuolyną – taip jis tikėjosi išsižadėti savęs ir pelnyti amžinąjį gyvenimą.

Tuo metu Bažnyčioje buvo mokoma ir tikima, kad dvasininkų luomui nepriklausantys krikščionys greičiausiai pateks į skaistyklą, kuri, pagal to meto supratimą, nuo pragaro skyrėsi tik tuo, kad iš jos įmanoma ištrūkti, be kita ko, įsigijus indulgencijų – pirmiausia už skaistykloje kenčiančius artimuosius, o vėliau ir už save. Šis mokymas ir paskatino Liuterį paskelbti 95 tezes.

Svarbiausi Liuterio teologijos aspektai yra tai, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, o ne darbais; neginčijamas autoritetas yra tik Šventasis Raštas. Reformacija padėjo apibrėžti, kas yra Bažnyčia ir sakramentai, pasikeitė požiūris į Šventąjį Raštą, gimtąją kalbą ir požiūris į patį žmogų. Pamaldos iš būdo pelnyti Dievo palankumą tapo Gottesdienst – Dievo tarnyste, o ne tarnyste Dievui. Buvo suvokta, kad žmogaus galimybės pasitarnauti Dievui yra labai ribotos ir pasireiškia per tarnystę artimui. Iš šio suvokimo kilo mokymas apie tarnystę dirbant savo žemišką darbą, pareigas šeimoje ir visuomenėje – kad ir kur būtum, ką darytum, visur liudiji Kristų. Įstatymas tapo ne draudimas ir reikalavimas kažko nedaryti, bet daryti gera. Visa tai pakeitė ir Bažnyčios, ir visuomenės veidą.

Trečiąjį pranešimą tema „Modernieji evangelikai – Reformacijos plėtros vaisius“ skaitė Škotijos baptistų kolegijos prorektorė, dr. Lina Toth (buv. Andronovienė). Pradžioje lektorė atkreipė dėmesį į tai, kad lietuvių kalboje nėra specialaus termino naujiesiems evangelikams apibrėžti, nes lietuviškame kontekste sąvoka „evangelikai“ paprastai žymi tradicines Reformacijos lopšyje gimusias denominacijas – evangelikus liuteronus, evangelikus reformatus ir evangelikus baptistus. Savo pranešime moderniuosius evangelikus lektorė įvardijo terminu „evangelikalai“.

Evangelikalai – dinamiškiausia ir sparčiausiai auganti visuotinės Bažnyčios dalis, tiesa, daugiausia Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje. Jiems priskiriamos tokios denominacijos, kaip Brazilijos sekmininkai, Afrikos baptistai, nazarėnai, žemoji anglikonų bažnyčia, menonitai, etninės bažnyčios (Rumunijos baptistai Austrijoje), namų bažnyčios ir pan. bei tokios ryškios, bet labai skirtingos asmenybės kaip Joyce Mayer, Billy Grahamas (JAV), Johnas Stottas (Anglija), Sunday Adelaja (Nigerija), David Yonggi Cho (Korėja) – šie vardai atspindi evangelikalizmo įvairovę ir globalumą.

Svarbiausi evangelikalų tapatybės aspektai: 1) asmenis atsivertimas arba gimimas iš naujo; 2) aktyvizmas tiek evangelizacijos, tiek socialinių tarnysčių prasme; 3) Biblijos autoriteto pripažinimas ir 4) kryžiaus aukos akcentavimas.

Asmeninio atsivertimo akcentavimas reiškia, kad neįmanoma tikėjimo paveldėti ar krikščioniu gimti – juo būtina tapti per atgailą ir tikėjimą. Aktyvizmas natūraliai kyla iš atsivertimo – patys tai išgyvenę, evangelikai trokšta dalintis Evangelijos žinia, be kita ko, vykdydami ir socialinę tarnystę. Tokio aktyvizmo tikimasi iš visų tikinčiųjų, ne tik iš dvasininkų. Noras paklusti Biblijai ateina iš įsitikinimo, kad būtent Šventajame Rašte slypi visa dvasinė tiesa. Bibliją gali skaityti ir suprasti visi. Toks požiūris yra tiesioginis Reformacijos vaisius. Kryžiaus auka evangelikalams – visų doktrinų pradžia ir kulminacija. Ant kryžiaus Kristus mirė vietoje nuodėmingos žmonijos, kuri sukilo prieš Dievą ir nusipelnė mirties, atverdamas kelią pas Dievą.

Evangelikalizmo pradžia laikomas XVIII a., nors kai kurie evangelikalai sieja save su husitais, anabaptistais, pietistais ar net pirmąja bažnyčia. Mažojoje Lietuvoje – tai pietistinis surinkimininkų judėjimas, kuriam XIX a. priklausė beveik 40 proc. lietuvininkų. Šis prabudimas neperžengė Mažosios Lietuvos sienų, nors buvo ne vieno bandymo eiti su misija į Didžiąją Lietuvą.

XX a. evangelikalizmui atnešė fundamentalistų-modernistų, t. y. tikėjimo ir mokslo kontroversiją (tokio ginčo pavyzdys – ginčas dėl evoliucijos teorijos). Kitas svarbus XX a. indėlis į evangelikalizmą – sekmininkų judėjimas ir charizminis atsinaujinimas. Sekmininkų judėjimas prasidėjo 1906 m. Los Andžele, išskirtinis jo bruožas – kalbėjimas kitomis kalbomis. XX a. septintajame dešimtmetyje per pasaulį nusirito charizminio atsinaujinimo judėjimas, kuris palietė skirtingas denominacijas (katalikų, liuteronų, baptistų) ir pagimdė daug naujų bendruomenių. Šiandien sekmininkai ir charizmininkai yra gausiausia krikščionybės atšaka.

Lietuvoje evangelikalų nedaug. Tarp jų paminėtini baptistai, kurių pirmoji bendruomenė įkurta Klaipėdoje 1841 m., jos nariai daugiausia buvo vokiečiai. Didžiojoje Lietuvoje pirmosios baptistų bendruomenės buvo latviškai kalbančios, ir tik po 1918 m. ėmė rastis pirmosios nedidelės lietuviškos bažnytėlės.

Sekmininkų pavadinimas sufleruoja tai, kad ši denominacija akcentuoja Sekminių dieną suteiktą Šventosios Dvasios krikštą. Pirmoji bendruomenė Biržuose įsikūrė dar 1912 m. Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sekmininkai daugiausia buvo rusiškai kalbantys.

Nemažai charizminio atsinaujinimo lopšyje gimusių bendruomenių vienija Krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“. Ši bendrija – vienas iš radikaliausių teologijos pokyčių pavyzdžių, kai beveik per trisdešimt gyvavimo metų nuo klestėjimo teologijos buvo pereita prie evangeliškos teologijos. Lietuvoje veikia ir nepriklausomos charizminės bendruomenės, tokios kaip Naujoji karta.

Adventistų judėjimas prasidėjo XIX a. Šiaurės Amerikoje. Septintosios dienos adventistai švenčia šabą, pasižymi skiriamu dėmesiu sveikai gyvensenai ir savita eschatologija. XIX a. pradėjusios kurtis Lietuvos adventistų bendruomenės labai nukentėjo sovietmečiu, bet atsigavo atkūrus nepriklausomybę ir šiuo metu aktyviai dalyvauja ekumeninėje veikloje, Biblijos draugijoje.

Metodistai Lietuvoje ypač aktyviai veikė tarpukariu. Sovietiniu laikotarpiu jų veikla buvo visiškai nutrūkusi, šiuo metu bendruomenės negausios. Veikia ir pavienės evangelikalų bažnyčios, pavyzdžiui, gana gausi Klaipėdos miesto bažnyčia arba Krikščionių evangelikų apaštalų dvasioje bendruomenė – antitrinitoriai.

Evangelikalų įvairovė nepaprastai didelė, mokymas laba įvairus. Kas suteiks teisę evangelinėms bažnyčioms vadintis šiuo garbingu vardu? Evangelijos žodis, tapęs kūnu…

Po pranešimų vyko diskusija tema „Evangelikai ir katalikai kartu – ko galime pasimokyti vieni iš kitų“, prie kurios prisijungė Romos katalikų kunigas dr. Saulius Matulis. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Deimantas Karvelis ir vysk. Mindaugas Sabutis, moderavo dr. Lina Toth.

Atsakydamas į moderatorės klausimą, koks katalikų santykis su Reformacija, kunigas dr. Saulius Matulis pabrėžė, kad Reformacija davė postūmį teologijai, padėjo lietuvių kalbai, kuri iki tol buvo našlaitės vietoje, paskatino pertvarkyti švietimo sistemą.

Vyskupas Mindaugas Sabutis, kalbėdamas apie tai, kaip liuteronų bažnyčioje suprantama ekumeninė draugystė su katalikų bažnyčia, tvirtino, kad liuteronų bažnyčia suvokia save kaip Vakarų bažnyčios dalį ir nesidžiaugia įvykusiu skilimu. Galutinis vienijimosi tikslas – regimoji sakramentinė vienybė.

Prof. dr. Deimantas Karvelis sakė, kad XVI–XVII a. Europoje beveik neįmanoma atrasti ekumenizmo ženklų. Tačiau jau XX a. pradžioje vienas popiežius išsakė ekumeninį požiūrį į Liuterį. Pasak D. Karvelio, susiskaldžiusiame krikščioniškame pasaulyje galimi trys ekumenizmo lygiai: 1) rasti tokią erdvę, kurioje nebebūtų kuriamas priešo įvaizdis; 2) bendrauti; 3) bendradarbiauti. Geriausias sąlygas ekumenizmui sudaro pliuralistinė valstybė, kurioje religijoms ne tik leidžiama gyvuoti, bet ir pripažįstama jų lygybė. O pats didžiausias blogis – krikščioniškų bendruomenių ekumenizmas su pasauliu, kuris veda į pražūtį.

Į klausimą, kokie galimi konkretūs bendradarbiavimo būdai miestelyje, kaimelyje, kuriame veikia skirtingos bendruomenės, vysk. Mindaugas Sabutis paminėjo Lietuvos Biblijos draugiją, jau išplatinusią 270 000 Biblijų. Be to, visada galima melstis vieniems už kitus ir rodyti vieni kitiems meilę. Kun. dr. S. Matulis paminėjo bendradarbiavimą vykdant kalėjimų kapelionų tarnystę, o prof. dr. Deimantas Karvelis – galimybes bažnyčioms drauge stiprinti tikybos mokymą mokyklose, rengti naujas programas.

Atsakydami į klausytojo klausimą, ar krikščionijos įvairovė – liga, ar praturtinimas, dr. Lina Toth ir dr. Deimantas Karvelis pabrėžė, kad tai – krikščioniškojo pasaulio realybė nuo pirmosios bažnyčios laikų. Liga ji tampa tuomet, kai vieni kitus imame laikyti priešais.

Norisi padėkoti ir Konferencijos organizatoriams, ir pranešėjams už gausias, įdomiai ir suprantamai perteiktas istorines žinias. O ypač džiugina tai, kad ši konferencija tapo akivaizdžiu įrodymu, jog tradiciniai evangelikai, evangelikalai ir net Romos katalikai gali ne tik rasti bendrą kalbą, bet ir papildyti bei praturtinti vieni kitus. Institucinė, mokymo ar tradicijų įvairovė nebūtinai yra kliūtis neregimajai vienybei, kylančiai iš troškimo pažinti Viešpatį Jėzų Kristų. Tesitęsia ši bendrystė ir Reformacijos metams pasibaigus.

Dalia Janušaitienė

Nuotraukos Gintauto Tumulio

Konferencijos vaizdo įrašai ruošiami