Senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas Mintautas Čiurinskas užminė „Da Vinčio kodui“ prilygstančią mįslę:
ar galėjo pirmosios knygos autorius Martynas Mažvydas pagrasinti tuomečiam Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui?
Tokią detektyvinę šaradą mokslininkas perskaitė „Katekizmo“ titulinio lapo kitoje pusėje lotynų kalba parašytame ketureilyje. Žodžių junginys „Tribunal Augustum“ iki šiol buvo verčiamas nekalta reikšme, kol M. Čiurinskui dingtelėjo, kad tai gali būti paslėptas „Katekizmo“ autoriaus grasinimas. Savo interpretaciją Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėjas publikavo naujausiame mokslo žurnalo „Senoji Lietuvos literatūra“ numeryje.
„Tyrėjais dirba ir kriminalistai, ir filologai. Man irgi kilo jausmas lyg prisilietus prie nusikaltimo įrodymo. O įrodymas šiuo atveju yra tekstai“, – pasakojo M.Čiurinskas.
Valdovui – didžiojo Teisėjo rūstybė?
Įprastai „Katekizmo“ įvadinis ketureilis verčiamas šitaip: „Garsioji Lietuva, laiminga didžiųjų kunigaikščių maitintoja, maldingai priimk šiuos Dievo įsakymus, kad tavęs, kai duosi apyskaitą prieš dieviškąjį teismą, neprislėgtų didžiojo Teisėjo rūstybė“.
Tačiau paskutines dvi eilutes Ne te, cum dederis rationes ante tribunal Augustum, magni iudicis ira premat galima prasmingai apsukti, pastebėjo M. Čiurinskas. „Krinta į akis žodis „Augustum“. Akivaizdu, kad jis, kaip būdvardis, pažymi daiktavardį „tribunal“ – atitinkamai visuomet taip yra verčiama, ir tai teisinga. Bet jei į šį dvieilį žvelgiame atsieję jį nuo pirmojo dvieilio, galima lotyniško sakinio žodžių dėlionė kitokia prozine tvarka. Tiesa, ji ne tokia natūrali, kaip priimtasis variantas, bet nelabai prieštarauja gramatikos reikalavimams: Ne te, Augustum, magni iudicis ira premat, cum dederis rationes ante tribunal. Tada keičiasi ir mintis: „Kad tavęs, Augusto, neprislėgtų didžiojo Teisėjo rūstybė, kai duosi apyskaitą prieš dieviškąjį teismą“, – rašė M. Čiurinskas.
Mokslininko vertinimu, tokios gana laisvos interpretacijos nekiltų, jei nebūtų aiški eilutės pradžioje iš didžiosios raidės parašyto lotyniško žodžio „Augustus“ sąsaja su tuometinio Lietuvos valdovo vardu, jo lotyniška forma. Galima manyti, kad savo literatūriniu kodu M. Mažvydas galėjo perduoti žinutę jaunajam Žygimantui Augustui, kuris 1544 m. pelnė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią.
Iki šiol į šias prasmes ir sąskambius niekas nėra atkreipęs dėmesio. Mokslininko vertinimu, savo filologiniu kodu Mažvydas dar kartą parodė savo išmonę ir talentą. „Mažvydas buvo gilaus mąstymo, nemenkų filologinių ambicijų ir plataus akiračio intelektualas. Juk ilgai liko neįžiūrėtas visiems dabar žinomas akrostichas, slepiantis autoriaus vardą ir pavardę“, – priminė M.Čiurinskas.
Būti detektyvu – tai atverti prasmes
Anot tyrėjo, ne daug kas Lietuvoje turi kompetencijos įskaityti tokią reikšmę, nes jai įvardinti reikia ir istorijos žinių. „Nedaug yra tai darančių. Su patirtimi kartais užmeti akį ne visai į savo daržą, tai šviežia akimi ką nors supranti“, – pasakojo M. Čiurinskas ir pridūrė sąsają aptikęs spontaniškai. Šitas prasmės atvėrimas jam panašus į detektyvą. „Pats lotynų kalbos žodis „detegere“ reiškia atidengti, tai mes taip ir atidenginėjame.
Profesorius Zigmantas Kiaupa istorijos studentams užsiminė, kad būti istoriku – tai būti ir detektyvu“, – sakė M.Čiurinskas. Tiesa, jis pastebėjimą vadina ne atradimu, o perskaitymo galimybe: „Gali kas nors ir ginčytis. Bet porą tekstą recenzavusių kolegų tokia interpretacija visai įtikino“. Senoji literatūra esą slepia ir daugiau neišsemiamų prasminių klodų. „Niekada nebūčiau likęs šioje srityje, jeigu ji būtų sausa. Senojoje raštijoje labai daug baltų dėmių – ištisi autoriai ir reiškiniai. Prisilietimas prie šaltinių turi kai ką įkvepiančio ir paslaptingo“, – sakė naują vaidmenį Mažvydui atradęs mokslininkas.
Marijus Gailius
