„Apie reformacijos pradžią galime kalbėti labai sausai ir tuščiai. Prisiminti Džoną Viklifą, Martyną Liuterį, Joną Kalviną.
Tačiau kad geriau viską suprastume, aš ir kiti mano kolegos dažnai tai iliustruojame šiek tiek kitaip. 1517-aisiais, lygiai prieš 500 metų, visuotinė Bažnyčia susirgo. Ji sirgo vėžiu. Didele, sudėtinga liga. Susirgo galbūt dėl to, kad nebuvo kontrolės, kad išbujojo Romos popiežių savivalė, o tarp jų būta visokių žmonių, ir tai – vieša paslaptis. Juk, būna, susergame kiekvienas iš mūsų. Buvo bandoma ją gydyti. Deja deja, Bažnyčia tam gydymui nesidavė, – šypteli iš Kėdainių rajono Naujaberžės kaimo kilęs Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo dvasininkas, vicesuperintendentas, Vilniaus parapijos klebonas, Kėdainių ir Panevėžio parapijų administratorius Raimondas STANKEVIČIUS (49).
Apie liuteroniškąją teologiją galima pasakyti šitaip: liuteronai išsitraukė teologinę Romos katalikų dėžutę ir ėmė svarstyti: „Aha, kas gi čia mums netinka?“. Ištraukė iš dėžės Marijos kultą – netinka. Popiežiaus neklystamumo doktrina – netinka, lauk. Šventųjų garbinimas – netinka irgi. Celibatas – netinka. Metė, metė viską lauk, ir pasiliko tai, kas jiems neprieštaravo Šventajam Raštui. Kitaip pasakius, adiafora – viskas galima, kas nedraudžiama Dievo žodžiu.
Tada prie teologijos dėželės priėjo evangelikai reformatai. Atvėrė ją ir viską iškratė lauk. Biblija – tinka. Įsidėjo ją į vidų. Pagalvojo, kad reikia ir kažko, ant ko Bibliją būtų galima padėti – reikia stalo. Įsidėjo Dievo stalą. Ir daugiau nieko nebekrovė atgal. Juk jeigu Biblija yra – daugiau nieko ir nereikia. Pas reformatus nėra adiaforos, kad galima viskas, kas nedraudžiama. Bažnyčioje galima tik tai, kas yra Dievo žodyje. O ko Dievo žodyje nėra, tas ir Bažnyčioje nereikalinga.“
Kartais žiūri kaip į sektą
– Apie katalikus žinome ir girdime išties namažai. Apie stačiatikius, apie musulmonus – taip pat. Tačiau apie evangelikus reformatus girdime retai. Kodėl taip yra? – „Rinkos aikštė“ paklausė R. Stankevičiaus.
– Todėl mes apie pastaruosius žinome daug (juokiasi). Išties, esame neteisingai nustumti į paraštę. Mes nesame prastesni. Tik Dievas žino, kurie prastesni, o kurie geresni, ir ne mums skirstyti. Kodėl esame nustumi? Kieno dauguma, kieno valdžia, to ir taisyklės. Taip būna dažnai.
Šalyje vyraujanti konfesija – Romos katalikų. Evangelikai reformatai yra kuklesni – tą matome ir mūsų maldos namuose. Mums nereikia išskirtinio dėmesio ir šlovės čia, Žemėje. Viską darome ne sau, ne žmogui, ne kažkam kitam, o Dievo garbei.
– Ar yra kada nors tekę girdėti nuostabą: „Kokia čia sekta?“ su mažai besidominčiu žmogumi prakalbus apie religiją, konkrečiau – apie evangelikus reformatus?
– Be abejo. Bet aš manau, kad tokiu atveju problema ne mano, kad jis nežino, o to, kuris nežino. Mes gana plačiai skelbiame apie save, o jeigu kažkas sužinoti nenori, tai ir nesužinos.
Būna, paklausia: „Mes tai krikščionys, o jūs kas?“ (juokiasi). Taigi mes tokie patys krikščionys, netgi valstybės požiūriu, kuri pripažįsta devynias tradicines religines bendrijas. Jas pripažįsta kaip lygias ir vienodas. Valstybė tai mato, todėl ir žmonės turėtų matyti. Tik tiek, kad mes esame mažesni, negu mūsų didieji broliai.
Eretikais laikomi buvome iki antrojo Vatikano susitikimo. Kartu su jo nutarimais buvo priimta, kad mes – nebe eretikai, o broliai, paklydę broliai, kurie bet kada gali sugrįžti į Bažnyčią.
Kėdainiai – vienas istorinių reformacijos centrų
– Raimondai, kiek evangelikų reformatų yra visoje Lietuvoje?
– Lietuvoje mūsų – netoli septynių tūkstančių. Pagal senesnįjį surašymą buvo daugiau, dabar jau tiek nesiekiame. Bet procentaliai, pagal kintantį gyventojų skaičių šalyje – laikomės stabiliai.
Kėdainiuose pagal sąrašą yra dvidešimt tikinčiųjų. Į bažnyčią ateina dešimt (šypteli).
– Radvilos Reformaciją atpūtė į kelis Lietuvos miestus, tarp jų – ir Kėdainius. Ar pelnytai Kėdainiai nuvertinami ir garsiai nelinksniuojami kaip vienas iš istorinių reformacijos miestų?
– Biržai – Lietuvos reformatų sostinė. Tuose kraštuose – beveik penkiasdešimt procentų visų mūsų tikinčiųjų. Taip susiformavo nuo Radvilų laikų. Gal dar ir dėl to, kad Biržai – kraštas Lietuvos, visai kaip tvirtovė.
Jeigu žiūrėtume istoriškai, Kėdainiai irgi buvo reformacijos centras. Truputėlį neteisingai sakoma apie reformatiškąją Radvilų giminės šaką – Biržų-Dubingių. Turėtume sakyti: Biržų–Dubingių–Kėdainių, nes tais laikais Lietuvoje pagrindiniai centrai buvo trys, o Kėdainiai – vienas iš jų. Gaila, kad Dubingiai apskritai išnyko kaip reformatų centras, o Kėdainiuose evangelikų reformatų liko labai mažai.
– Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia – tikras architektūros šedevras. Čia užklystančius turistus, o ir pačius miestiečius ji sužavi savo paprastumu ir šviesumu. Tiesa, kartais kėdainiečiai ją vadina tiesiog „kalvinke“. Tačiau evangelikai reformatai akcentuoja, kad „kalvinke“ šiuos maldos namus vadinti nepridera. Kodėl?
– Tai – nepagarbu. Tai – bažnyčios pastatas, Dievo namai, kuriuose vyksta sekmadieninės pamaldos, Viešpaties garbinimas. Jis juk toks galingas!… O mes – dulkės, palyginus su Dievu.
Ateiname į šitą vietą jo garbinti. Tai – Bažnyčia, maldos namai, o ne kokia „kalvinkė“, nors žodis „kalvinkė“ ir kilęs nuo žodžio Kalvinas, kuris buvo vienas iš Reformatų Bažnyčios tėvų.
Dažnai reformatus dar „kalvinais“ vadina, o turėtų sakyti bent jau „kalvinistai“. O jei teisingai – reformatai. Žodis „kalvinkė“ sakomas tiesiog paniekinami, sumenkinamai, suprask: yra tikrosios Bažnyčios – Romos katalikų – ir visokios ten kalvinkos, kirchės ir t. t. Tai – negraži neišsilavinusių žmonių tradicija.
Mamos konfesiją pasirinko įsiklausęs į kunigo žodžius
– Raimondai, Jūsų tėtis, mūsų kraštietis – Romos katalikas, mama – evangelikė reformatė, kilusi iš Biržų. Ar mama buvo meilės emigrantė? Ar skirtingos konfesijos jiems sugyventi kartu netrukdė?
– Na, mama ne visai buvo meilės emigrantė (šypteli). Šešiolikos metų būdama, ji tapo emigrante į Sibirą, priverstinai. Išbuvo ten iki dvidešimt ketverių. Kuomet sugrįžo atgal į Biržus, į kaimą, kuriame gyveno prieš tai, jos, ūkininkų dukros, atgal nebeįleido sovietai. Mama įsidarbino Vabalninke. Atvyko sykį pas gimines į Kėdainių rajoną, kur tėvukas gyveno, vienas kitam po kojom pasimaišė ir… po dviejų savaičių susituokė (juokiasi).
Jiems gyventi kartu konfesijų skirtumas netrukdė. Gyventi tais laikais trukdė kiti dalykai, tokie kaip sovietmetis. Mama išbuvo Sibire, ji žinojo, ką reiškia Sibiras ir ką reiškia sovietmečiu eiti į Bažnyčią.
Ir dar savo vaikus auklėti krikščioniškai.
Ji puikiai suprato, kuo tai gresia.
Tėvų išpažįstamos konfesijos trukdė kitiems. Močiutė buvo religinga Romos katalikė, nebuvo labai patenkinta tėčio pasirinkimu, bet ką padarysi (juokiasi). Kadangi mama – reformatė, su tėvu Dotnuvos bažnyčioj klebonas juos sutuokti atsisakė. Jiems teko važiuoti į Biržus, vietos kunigas iškart sutuokti negalėjo, kadangi tėtis buvo iš kitos parapijos. Biržietis susisiekė su dotnuviškiu, susikalbėjo, tada vietinis išrašė pažymą tėčiui, įdėjo į voką, užklijavo ir… uždėjo vaško štampą. Tėvai net neatplėšę voko nusivežė pažymą į Biržus ir susituokė.
Tuokiu labai daug jaunų porų, kurių absoliuti dauguma – skirtingų konfesijų. Vienas jų būna evangelikas reformatas, antras – kitos konfesijos išpažintojas. Retai pasitaiko, kad abu būtų evangelikai reformatai. Vadinasi, netrukdo (šypteli).
Būna, aišku, ir kitaip. Aš pats dabar jau metuose būdamas galvoju, kad, jeigu žmona mano būtų ne reformatė, o katalikė ar visiškai netikinti, aš neįsivaizduoju, kaip sugyventume. Liuteronė? Irgi sudėtinga.
– Kaip nusprendėte pasirinkti mamos konfesiją? Ar apskritai turėjote pasirinkimą? O gal mamytė nuo mažens lenkė sūnelį link savosios konfesijos?
– Man tėvai, aišku, nesakydavo, kad „Dievo nėra – yra tik Leninas“, bet stipriai ir nespaudė. Juokingiausia tai, kad su didžiaisiais Reformatų Bažnyčios tėvais mane supažindino ne kas kitas, o tėvas katalikas. Tiesa, apie Dž. Viklifą tėtis žinojo nedaug, tad apie jį man patardavo klausti mamos (juokiasi).
Aš apskritai ilgai nesidomėjau tikėjimo klausimais. Nebuvau aš iš tų žmonių, kurie jau vaikystėje supranta, kad tiki Dievą.
Šylant politinei situacijai, kuomet evangelikų reformatų kunigams buvo leista lankytis bažnyčioje Kėdainiuose, aš, ką tik išlaikęs vairuotojo teises, vežiodavau mamą į pamaldas.
Vienąkart vyko keliautojų klubo, kurio aktyvus narys buvau, sąskrydis. Kalbame apie dešimtojo dešimtmečio pabaigą. Kur dabar yra Eriko Augustinavičiaus kaimo turizmo sodyba Plinkaigalyje, ten buvo pirtis, priklausiusi Krakių klebonui. Pasiprašėme pirties, ramaus štabo renginio organizatoriams, kuriems reikėjo skaičiuoti viską, pildyti popierius. Klebonas sutiko ir mums labai pasisekė, kadangi tą savaitgalį labai lijo. Po renginio paklausiau klebono, kaip jam atsiskaityti, o jis pakvietė mus kelissyk ateiti į mišias ir paaukoti Bažnyčiai.
Nuėjom kartą, antrą, trečią. Paskaičiavau – palauk, kiek gi dabar Bažnyčia iš mūsų uždirbs? Ilgai nesilankę bažnyčioje, turime juk daugiau paaukoti, tai kiek gi mes čia pinigų paliksime?
Už dviejų savaičių vėl vežiau mamą į pamaldas evangelikų reformatų bažnyčioje Kėdainiuose. Kunigas kaip tyčia sakė labai įdomų pamokslą: „Jeigu šiandien jums čia liepė ateiti mama – tai geriau išeikite pasivaikščioti. Močiutė liepė? Nereikia, neikit. Draugai visi atėjo, nes bumas, nes mada? Jie eina į bažnyčią, einat ir jūs? Nereikia, neikit“. Ir taip kalbėjo ne kas kitas, o pats kunigas! Buvau be proto nustebęs. Vienintelis atvejis, kodėl turėtumėte eiti į bažnyčią, sakė kunigas, tai tik tada, kai širdyje jaučiate, kad čia – jūsų vieta. Susimąsčiau. Kur mano vieta? Ten, kur verčia eiti ir aukoti, ar ten, kur kunigas sako „neikit“, jeigu širdy į tą vietą nekviečia Dievas.
Nuo to laiko viskas pasikeitė.
Kas turi mažiau nuodėmių?
– Neretai Bažnyčia žmonių akyse yra sukomercinta. Ypatingai – katalikų. Kalbant apie aukas Bažnyčiai – ar nuodėmingas žmogus, atnešęs Bažnyčiai tūkstantį eurų, priartės prie Dievo, ar bus išpirktos jo nuodėmės?
– Visi mes nuodėmingi. Bet kuriuo atveju. Nenuodėmingas tik vienas – Jėzus Kristus. Jis be nuodėmės. Visi likę – su. Visi kunigai, net ir pats popiežius – kiekvienas su nuodėme. Be abejonės, jokie materialūs dalykai, taip pat ir eurai nei vieno nepriartins prie Dievo Karalystės, neatvers jos vartų. Tik Dievo malonė.
Pernai Kėdainiuose jau ne pirmus metus iš eilės buvome surengę krikščionišką vaikų sporto stovyklą Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre. Orientuota ji į futbolą, tačiau praėjusiais metais ir lauko tenisą žaidėme.
Taigi, einame pasitreniruoti, pro Minaretą, pro miesto parką. Žygiuoja stovyklos vadovai, keli vaikai – stovykla prasidėti turėjo kitą dieną. Ir vienas ar tai susikeikė, ar negražiai ką pasakė. O jo vadovė tuoj pat mažąjį sudrausmino: „Vaje, kaip tu taip čia kalbi? Nuodėmiauji prie kunigo!“. O aš atsisuku į ją ir sakau: „Spėkit, kas daugiausia nuodėmių mūsų kompanijoj turi?“. O mūsų joje nemažai buvo. Visi pradėjo spėlioti. Aš ir sakau: „Daugiausia – aš! Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Aš tarp jūsų vyriausias. Vadinasi, turėjau daugiausia laiko nuodėmėms.“
Tas nuodėmes renkame, dedame kiekvieną dieną. Kasdien nuodėmiaujam.
Bloga mintis jau yra nuodėmė.
Ir neskirstome, kuri nuodėmė didesnė, kuri mažesnė. Aišku, pasaulietiškai, žemiškai, žmogiškai žvelgdami, galime sakyti – va, ta didesnė, o ta – mažesnė. Bet iš tiesų, kiekviena nuodėmė yra nuodėmė. O mažesnė veda į didesnę.
Sako: „Nežudyk“. Ką reiškia nežudyk? Šautuvą į kaktą atstatęs nešaudyk ir viskas? Ne visai taip. Nežudyk, irgi reiškia sveikatai nekenk. Savo, kito. Matai žudantį, kenkiantį, mušantį – turi imtis priemonių, kad jį sustabdytum. To nedarydamas taip pat pažeidi šį Dievo įsakymą. Rūkai? Pažeidi. Savo sveikatą gadini, save žudai. Geri kavą? Na, gal ji labai ir nekenkia, jeigu nedaug geri. Jeigu daug – kenkia, vadinasi, pažeidi įsakymą (šypteli).
Reformacijos laikais buvo pasakyta: „Kiekvienas skambtelėjęs pinigėlis aukotoją priartina prie Dievo Karalystės“. Ir tada, ir dabar reformatai ir kiti evangelikai sako, kad nepriartina nė vienas pinigėlis, nei geras darbas. Tik Dievo malonė.
Ne visi kunigai važinėja „Lexus“
– Žmonės piktinasi, matydami vieną ar kitą katalikų kunigą, važinėjantį prabangiu automobiliu. Ar evangelikai reformatai irgi vairuoja „Lexus“?
– (juokiasi) Aišku, tokius klausimus, pastebėjimus dažniausiai mums užduoda netikintys žmonės, kurie prieštarauja kunigams, važinėjantiems „Lexus“ ir gyvenantiems pilyse. Galbūt kažkiek tiesos ir yra. Bet mes gyvename tokioje aplinkoje, Lietuvoje, kur, sakykime, evangelikų reformatų kunigų yra tik šeši, ir iš jų neatsiranda nė vieno, o iš septynių šimtų katalikų kunigų vienas kitas toks yra, o tada visos „triūškės“ – ant visų kunigų.
– O jūs ką vairuojate, Raimondai?
– „Opel Zafira“ – septynių vietų, neblogas automobilis. Tarnybinis. Asmeninio neturiu, turi tik žmona (juokiasi).
Kėdainiai užima ypatingą vietą širdyje
– Ar pykstate ant bedievių?
– Ne, bet man jų labai gaila. Tiesiog jiems nepasisekė, jų Viešpats nepasirinko arba pasirinko, bet jie dar kol kas nepajuto Viešpaties veikimo.
Ateina laikas išeiti, ateina senatvė, neišvengiamai – mirtis. Negi tuo viskas ir baigiasi? Vartai užsidaro, ir kas tada? Netikintiems šie klausimai lieka, jie žudo. Tikintieji žino atsakymą, ir jis nėra jau toks baisus.
– Ar būtinai tikintysis yra doresnis už netikintįjį?
– Negali žmogaus taip įvertinti – vertina Dievas.
O ir terminą „tikintis“ sunku apibrėžti.
Jei žmogus iš tiesų tiki, jis nemuš savo žmonos. Jeigu tiki, jis stengsis daryti tik gerus darbus, nes blogų daryti jis tiesiog nenorės. Nesame Dievai, nesame idealūs, užtat ir klystam, paslystam, padarom ne taip, o blogą padarę atgailaujame. Netikintis tyčia elgiasi blogai, kad tik jam pačiam geriau būtų, o tikintis nori daryti tokius darbus, kurie patiktų Dievui.
Tikintis – tas, kuris pirmiausia tiki širdimi. Ne tas, kuris keliais bažnyčią apeis, o po to eis į turgų, kur kiekvieną iš eilės apšnekinės ir „atsigaus“. Toks žmogus savo vidumi Bažnyčia negyvena. O štai tikintis gyvena vidumi. Tikintis eina į Bažnyčią ne todėl, kad kiti matytų ar kad jis kokią naudą sau gautų, o tiesiog tiki tuo, gyvena tuo. Ir nuoširdžiai ten nori eiti.
– Raimondai, o ar Kėdainiai – rajonas, kuriame gimėte, užaugote, atradote tikėjimą, miestas, kuriame vedate pamaldas – kad ir nedidelę dalelę Jūsų širdies vis dar užima?
– Aišku! Manau, kad kiekvieno gimtasis miestas, rajonas, lieka širdyje visam gyvenimui (šypteli).
Justina ŠVEIKYTĖ
Nuotraukose:
Evangelikų reformatų Bažnyčios dvasininkas Raimondas Stankevičius. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Pamaldos įspūdingoje Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje vyksta kartą per mėnesį. Vesti jų į gimtojo rajono bažnyčią sugrįžta Vilniuje gyvenantis dvasininkas Raimondas Stankevičius./ Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvoje Evangelikų reformatų – mažuma. Jų priskaičiuojama vos 0,2 procento visų tikinčiųjų./ Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Raimondas Stankevičius (dešinėje) su artimiausiais savo žmonėmis (iš kairės) dukra Simona, žmona Džiuljeta, dukra Andre, sūnumi Nojumi ir pagdranduku Joeliu ant rankų./ Asmeninio archyvo nuotr.