Jūsų dėmesiui siūlome portale 15min.lt skelbtą reportažą iš vasario 25 d. Vilniaus knygų mugėje vykusios diskusijos „Moteris – ganytoja? Moters pastoracinės tarnystės raida Lietuvos evangelinėse bažnyčiose“.
Diskusijoje dalyvavo pastorė A. Krikštaponienė, istorikas doc. dr. Deimantas Karvelis, Klaipėdos baptistų bendruomenės tarnautoja S. Daktaraitė ir Baptistų sąjungos misionierius Henrikas Žukauskas. Diskusijos metu buvo pristatoma taip pat pavadinta pastorės Anželikos Krikštaponienės knyga.
Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė, krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ Šiaulių regiono vadovė Anželika Krikštaponienė teigia prieš 26 metus patyrusi aiškų kvietimą į pastoracinę tarnystę. Kadangi patekti į tradicinę bažnyčios terpę moteriai tuo metu buvo neįmanoma, ji su bendražygiais įkūrė savo bažnyčią, o pernai išleido knygą, kurioje drąsiai įrodinėja, kad moteris gali būti kunige.
Lietuvoje – 33 ganytojos moterys
Pristatydama savo kūrinį Vilniaus knygų mugėje A. Krikštaponienė pakvietė diskusijai: „Moteris ganytoja – papiktinimas ar sveikintina pažanga?“ „Moters bažnyčioje tema – vis dar kontraversiška. Todėl noriu kviesti visuomenę ir bažnyčią diskusijai šiuo klausimu, kuri Vakaruose plėtojama jau ne vieną dešimtmetį. Juolab kad tirdama moterų temą bažnyčioje, atradau kad Lietuvos evangelinėse bažnyčiose tarnauja 33 ordinuotos ganytojos. Tai pastorės, bažnyčių vadovės, žodžio tarnautojos, misionierės. Taigi yra toks reiškinys – ir ne kažkur, o Lietuvoje“, – teigė knygos autorė.
Pasak istoriko dr. Deimanto Karvelio, moteriškumo klausimas apskritai žmonijos istorijoje fundamentalus, o bažnyčioje – juolab. Dar didesnis akibrokštas ši tema – Lietuvai. „Gyvename krašte, kuris save laiko katalikišku ir kur moters tarnavimo klausimas yra užakmenijęs. Didžiajai bažnyčiai tai rimtas iššūkis – ar gali būti moteris ganytoja, kur laužiama duona, vyksta sakramentai ir pamokslavimas. Taip pat šis reiškinys kelia klausimą, kas yra unikalaus iš to, ką pradėjo Jėzus iš Nazareto. Visuomenė nuolat keičiasi, vystosi. O kaip yra su bažnyčia? Krikščioniška bažnyčia velkasi ant galinio šio automobilio rato ar tai vis dėlto pažangi jėga visuomenėje?“ – svarstė Evangelikų baptistų sąjungos misionierius ir teologas Henrikas Žukauskas.
Moteris vis dar kaltinama visomis blogybėmis vyro gyvenime
Pasak A.Krikštaponienės, nagrinėdami moters ganytojos klausimą, mes apskritai nagrinėjame moteriškumo klausimą, kuris du tūkstančius metų buvo nevienareikšmis. Ilgą laiką moters vertės klausimas bažnyčios kontekste apskritai buvo kvestionuojamas. Viena vertus, moteris buvo vertinama kaip Ieva: puolusi, atvėrusi Pragaro vartus, sukelianti visas įmanomas problemas ir blogybes vyro gyvenime. Kita vertus, egzistavo skaisčios mergelės Motinos Marijos prototipas, atperkantis visas moterų nuodėmes. Kitaip tariant, moteris buvo arba demonizuojama, arba sudievinama. „Dar ir šiandien sunkiai vaduojamės iš šių moteriškumo stereotipų. Jeigu mes matome aktyvią, veiklią moterį, gebančią vadovauti visuomenėje ar bažnyčioje, dažnai linkstame ją demonizuoti, ypač jeigu ji padaro klaidų, o klystame mes visi. Tuo tarpu jei moteris pasyvi, lieka namuose, buityje, kūrena šeimos židinį, tokią moterį linkstama sudievinti. Tad ką jau kalbėti apie moters norą eiti prie sakyklos, pamokslauti, vadovauti bažnyčiai. Šis klausimas laikomas kontraversišku net XXI a. Pati, žvelgdama į savo pastoracinę praktiką, galiu pasakyti, kad dėl tokio patriarchalinio požiūrio į moterį pastoracinį pašaukimą galėjau įgyvendinti tik netradicinėje bažnyčios terpėje, gimstant naujai bažnyčiai“, – atviravo pastorė.
Bažnyčia – labiausiai patriarchalinė visuomenės dalis?
„Be abejo, patriarchalizmas – pagrindinė moters uždusinimo bažnyčios erdvėje priežastis. Iki XVIII – XIX a. amžiaus bažnyčia nebuvo atskirta nuo visuomenės. Taigi konfesinis gyvenimas nebuvo atskirtas nuo kitų sociokultūrinių erdvių, todėl viskas, kas reiškėsi socialiniame, politiniame, kultūros pasaulyje, kurio visose sferose dominavo vyrai, o moterys neturėjo jokių teisių, tai atsispindėjo ir bažnyčioje. Pati bažnyčia viešai pasisakė moteriškumo bažnyčioje klausimu tik 1982 m. Savo laiške apie tai užsiminė popiežius Jonas Paulius II. Nors šiemet minime Reformacijos metus, reikia pripažinti, kad visi reformacijos lyderiai – Liuteris, Kalvinas – nepasisakytų, kad moteris gali tarnauti bažnyčioje“, – antrino D. Karvelis.
Pačios knygos autorės teigimu, Šventojo Rašto tekstuose, kurie parašyti prie du tūkstančius metų mes sutinkame be galo optimistines nuostatas moteris tarnystės ir jos vertės atžvilgiu. „Jei grįžtume prie pačių krikščionybės ištakų, Kristus peržengė visas savo laikmečio patriarchalines normas moters atžvilgiu. Jis su moterimis bendrauja atvirai, jas moko, kalbasi su jomis, atstato jų vertę. Moterys su Juo lieka Jo misijos išpildymo valandą, Jo kančios ir mirties valandą. Moterys yra pirmosios, kurios išgirsta prisikėlimo žinią, tampa jo prisikėlimo liudytojos. Kristus gedinčią Mariją Magdaleną įgalina perduoti prisikėlimo žinią – „Eik ir pasakyk mano broliams“. Jis siunčia ją pas apaštalus. Tai reiškia, kad po prisikėlimo dienos pirmoji pamokslininkė buvo moteris. Taigi kryptis tarsi duodama teisinga – vyro ir moters lygiateisiškumo link. Tačiau kodėl vėl įsivyravo vyriškoji kultūra bažnyčiose?“ – klausė A.Krikštaponienė.
Du kontraversiški požiūriai į moterį
Pasak D. Karvelio, Naujajame testamente iš tiesų nėra tiesioginių nuorodų, kad moteris negali būti pastore. Tačiau istorija rodo ką kita. Štai Martyno Liuterio laikais Bavarijoje atsirado moteris, kuri puikiai „pasikaustė“ Šventajame Rašte ir pradėjo pamokslauti. Besiformuojančių protestantų hierarchija pradėjo reikalauti, kad vyras ją nutildytų, o jei neįmanoma, užmūrytų, nes moteris negali kalbėti bažnyčioje. Ji susitaikė su šiuo požiūriu, sulaukė, kol vyras numirs, ir pradėjo pamokslauti bent laidotuvėse – sakė laidotuvių pamokslus.
Kaip pasakojo A. Krikštaponienė, Vakarų evangelinėse bažnyčiose egzistuoja dvi teologinės pozicijos – pirmoji pasisako už moterų lygiateisiškumą, antroji palaiko požiūrį, kad moterys negali būti ordinuotos pastorės, o tik papildyti vyrų tarnystę bažnyčioje. Abiejų pozicijų šalininkai argumentus semia tiek iš Biblijos, tiek iš teologinių doktrinų. Taigi vieniems moteris bažnyčioje – liberalizmo apraiška, kitiems – kaip smūgis bažnyčios pamatams ir bažnyčios išniekinimas. Štai taip gali būti skirtingai skaitomas Šventasis raštas. „Gyvenimas turi eiti pirmiau, o ne sąvokos ar modeliai. Jei gyvenime, bendruomenėse yra taip, kad moteris vadovauja, dažnai tai nepripažintas būdas, reikia tai pripažinti. Juk jeigu pažiūrėsime, kiek procentiškai bendruomenės narių yra vyrų ir moterų, kaip moterys mokosi, kaip jos tvarkosi, kyla klausimas: ar leisti vadovauti vyrui vien todėl, kad jis vyras, ar pasirinkti tai, kas geriau bendruomenei?“- sveiku protu remtis siūlė ir H.Žukauskas.
Įrodė, kad gali būti sėkminga vadovė
Pastorė atviravo, kad jų bažnyčia prasidėjo netradiciškai – kartu tikintieji iš pradžių rinkdavosi jos tėvų namuose ir tik vėliau pradėjo bendruomenė pradėjo augti. „Šiuo metu bažnyčia yra brandi, turime įvairaus amžiaus žmonių, auginame jaunąją kartą. O ir aplinkos požiūris į mus labai sušvelnėjęs. Tam pasitarnavo bendravimas su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis, kuris Šiauliuose labai gyvas. Kiti pamatė, kad moteris taip pat gali būti pastorė, kad jos bendruomenė patikima ir sėkminga. Iš evangelinių bažnyčių Šiauliuose esame didžiausia, tai rodo, kad moters vadovavimas iš tiesų gali būti sėkmingas. Žinoma, kitos bendruomenės gyvena pagal savo vidinius kanonus, bet požiūris į moterį pastorę labai sušvelnėjęs. Manau, kad moterys pastorės labiau linkusios pasirinkti taikdarišką kelią, ieškoti dialogo, kalbėtis, užuot atsiskyrusios ar brėžusios aiškią liniją. Moterų ir vyrų pamokslas taip pat skiriasi, tačiau pamokslavimą labiau siečiau su gebėjimu aiškiai perteikti mokymą, su dovana, kurią gali turėti tiek moterys, tiek vyrai. Bet kuriuo atveju pamokslas remiasi Šventojo Rašto tiesomis, jų aiškinimu. Tačiau bažnyčią lanko du trečdaliai moterų. Ir moters perduodama žinia joms labiau suprantama, kadangi išjausta. Moterys išilgusios emocijų, atvirumo, šilumos, nuoširdumo, pavyzdžių iš gyvenimo“, – svarstė autorė. Pasak jos, atlikusi analizę, koks lyčių pasiskirstymas kitose jos bažnyčios tarnystės pozicijose, pati nustebo, kad išsidėstymas yra lygus. Kai yra sudaryta galimybė vadovauti moterims, jos visada sudarys tokią galimybę ir vyrams.
Inga Saukienė
Nuotraukos Gintauto Tumulio