Jonas Laskis (1499-1560 m., Johannes a Lasco, lenkiškai – Jan Łaski) buvo vienos įtakingiausių Lenkijos giminių atžala, kurių herbas – Korab.
Gimė 1499 metais Lasko miestelyje, Lenkijoje. Jo tėvai – Jaroslav Laski ir Susanna Bąk, o dėdė – bendravardis Jan Laski – buvo Gniezno arkivyskupas, Lenkijos Primas, Karūnos didysis kancleris.
Dėdė pasirūpino, kad Jonas Laskis gautų geriausią išsilavinimą, kokį tik galėjo jam suteikti gimtasis kraštas. Jis aplankė Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir Nyderlandus, jo žodžiais, kad papildytų ir praplėstų savo studijas. Dėdės Jano Laskio rekomenduotas mokėsi seniausiame katalikiškame Liuveno universitete (dab. Belgija). Po trumpų studijų jame, kur, jo žodžiais tariant, dėl scholastinio mokslo net oras pasirodė slogus, Laskis patraukė į Šveicariją, atvyko į Ciurichą. Ten jaunasis lenkas sutiko reformatorių Ulrichą Cvinglį, kurio patarimu ėmė gilintis į Šventąjį Raštą ir iš tamsos kelio pasuko į didžiąją šviesą, jį visiškai užvaldžiusią.
Iš Ciuricho Laskis atvyko į Bazelį ir prisistatė Erazmui Roterdamiečiui. Didysis mokytojas nebuvo greitas girti, bet jaunasis lenkas jį nustebino žiniomis, išsilavinimu, geromis manieromis. Laiške draugams Erazmas rašė, kad per visą savo gyvenimą nebuvo sutikęs iškilesnio genijaus, žmogaus tokios aukštos kultūros, išsilavinimo. Laskis savo ruožtu buvo sužavėtas Erazmu. Po Erazmo Roterdamiečio stogu pragyveno apie metus (1525), buvo įsigijęs didžiulę biblioteką, kurią išvykdamas paliko naudotis mokytojui. Bazelyje Laskis susipažino ir susidraugavo su Ekolampadijumi (Jocuines Oecolamyadius, 1482-1531) ir Konradu Pelikanu (Pellicanus, 1478–1556), kurie jį paskatino studijuoti Šventraštį hebrajų – originalo – kalba.
Jo dėdė Janas Laskis, sužinojęs, kad brolvaikis papuolė į blogą kompaniją, susigrąžino jį į Lenkiją. Su didžiuliu skausmu paliko Janas Laskis Bazelio draugus ir sugrįžo į gimtinę, širdimi vis labiau toldamas nuo Romos Bažnyčios, nors kol kas galutinai ryšių nenutraukė, protu tikrino Katalikų Bažnyčios doktrinas. Dėdė pareikalavo, kad jis duotų priesaiką ir taip apsivalytų nuo Šveicarijoje jį apkibusių erezijų. J. Laskis sutiko. Tą patvirtinantis dokumentas datuotas 1526 metais. Jame Jonas Laskis pasižadėjo laikytis Romos apaštališkosios bažnyčios doktrinos, pripažinti vyskupų ir popiežiaus autoritetą. Tai buvo jo pirmas žingsnis sekti giminės tradicija ir pasiekti vyskupo kepurę. Bažnyčios hierarchai buvo priversti jį pripažinti. Tačiau artimas bendravimas su klerikalais vis labiau atskleidė popiežiaus, Bažnyčios viršūnių korupciją ir radikalios Bažnyčios reformos būtinumą. Laskis toliau gilinosi į Bibliją, atnaujino susirašinėjimą su šveicarų reformatoriais. Tuo metu jam buvo pasiūlytos dviejų vyskupysčių mitros: Wesprimo Vengrijoje, ir Kujavijos Lenkijoje. Pastaroji vyskupystė galėjo atidaryti jam kelią į Lenkijos Primo (arkivyskupo) vietą. Iškilo dilema, ar pasirinkti dviejų karalių jam siūlomas auksines regalijas, ar Evangeliją su jos praradimais ir skausmais. Dievo malonė, – rašė jis Pelikanui (šveicarų reformatoriui) – sugrąžino mano AŠ. Jis, drąsiai ir nuoširdžiai išpažindamas savo įsitikinimus, padėkojo karaliui ir atsisakė Kujavijos vyskupystės.
Po šito nebeliko Laskiui vietos Lenkijoje, ir jis 1536 m. paliko gimtinę, nežinodamas, kur jį nuves Reformacija. Rytų Fryzijos, kur Reformacija prasidėjo dar 1528 metais, valdovas įtikino Joną Laskį atvykti ir pilnai reformuoti Bažnyčią. Jis tapo pirmuoju šios bažnytinės provincijos – Rytų Fryzijos – superintendentu. Laskiui teko kovoti su daugybe sektų iš vienos pusės ir vienuoliais – iš kitos. Protingas ir ryžtingas Laskis kibo į darbą. Buvo pašalintos katalikiškumo liekanos, iš bažnyčių išnyko paveikslai. Rytų Fryzijos Bažnyčia buvo reformuota pagal Ženevos modelį, Viešpaties Vakarienės sakramentas – pagal Jono Kalvino mokymą. Vienuolynai, jų gyventojams pritariant, buvo taikiai panaikinti, dauguma vienuolių tapo evangelikų kunigais, vedė, nepatenkintieji išvyko iš šalies. Per šešerius metus Jonas Laskis įkūrė vieningą, stiprią Rytų Fryzijos Reformatų Bažnyčią. Ten gyvendamas 1540 m. Jonas Laskis vedė pirmąją žmoną, jai mirus, jau gyvenant Londone, vedė antrą kartą anglę, kuri užaugino jo vaikus.
1548 metais Anglijos Kenterberio arkivyskupas Tomas Kranmeris (1489-1556) pakvietė Joną Laskį į savo šalį. Laskio kilnus būdas, puikus išsilavinimas pelnė jam didelę pagarbą, ir 1550 m. jaunasis Anglijos karalius Eduardas IV pakėlė jį užsieniečių Bažnyčios Londone superintendentu, bendruomenės, kurią sudarė apie 4 tūkst. vokiečių, prancūzų ir italų imigrantų. Jie buvo atsikėlę iš kraštų, kuriuose jau buvo pasėta Reformacijos sėkla. T. Kranmeris tikėjosi, kad šių imigrantų kongregacijos pavyzdys pažadins ir Anglijos Bažnyčią nuosekliai eiti Reformacijos keliu. Abu reformatoriai greit susidraugavo, tapo bendraminčiais, ir jų bendradarbiavimo vaisius buvo Anglijos Bažnyčios reforma.
Kai 1553 metais Anglijos karaliene tapo katalikė Marija, Laskis su kitais protestantais turėjo palikti šalį, nedideliais laivais plaukė per Lamanšo sąsiaurį į žemyną. Kurie nepasitraukė, tie mirė kankinių mirtimi. Arkivyskupas Tomas Kranmeris nors ir mėgino gelbėtis atsižadėdamas ankstesnių pažiūrų, buvo ilgai kalinamas, kankinamas ir sudegintas 1556 m. kovo 21 d. gyvas ant laužo.
Dėl savo kalvinistinio mokymo apie Viešpaties Vakarienę ir nepritarimo Augsburgo tikėjimo išpažinimui, Laskis nebuvo priimtas nei Danijoje, nei Šiaurės Vokietijoje, ir apkeliavo daug valstybių.
Jis niekad nebuvo praradęs ryšių su tėvyne, per visas savo klajones išsaugojo viltį sugrįžti į gimtinę ir pakreipti tenykštę Bažnyčią Reformacijos keliu. Tam 1554 m. susidarė palanki situacija. Lenkijos – Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto nuodėmklausys pranciškonas Frančesko Lismanini (1504–1566) susirašinėjo su šveicarų reformatoriumi Jonu Kalvinu. Pastarasis pateikė valdovui planą, kaip šalyje sukurti reformuotą tautinę Bažnyčią. Karalius akivaizdžiai linko į Reformaciją. Bajorija, kuri politiškai buvo nepriklausoma nuo karaliaus, taip pat buvo palanki Reformacijai. LDK faktinis valdovas kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, savo valdose norėjęs įtvirtinti šveicariškąją Reformaciją, užmezgė ryšius su Jonu Kalvinu, susirašinėjo su juo. 1556 metais, Kalvinui patarus, Mikalojus Radvila Juodasis pakvietė Joną Laskį atvykti į karalystę, kad suvienytų Lenkijos – Lietuvos evangelikų jėgas. Reformacija gavo taip reikalingą patyrusį vadovą. Apie jo atvykimą vyskupai su siaubu pranešė popiežiui. Jonas Laskis, pakeliui užsukęs į Ženevą, tarėsi su Kalvinu, Vitenberge – su Melanchtonu ir, atvykęs į Mažąją Lenkiją, ėmėsi kurti Mažosios Lenkijos Reformatų Bažnyčią, rengė Sinodus, buvo išrinktas Mažosios Lenkijos superintendentu, talkino Brastos Biblijos vertimo į lenkų kalbą komisijai, rašė komentarus. Laskis stengėsi suvienyti Reformacijos jėgas ir įkurti tautinę Bažnyčią Jono Kalvino mokslo pagrindu ir Anglijos reformuotos Bažnyčios pavyzdžiu. 1557 metais Jonas Laskis atvyko į Vilnių, lankėsi Žygimanto Augusto rūmuose, svečiavosi pas Mikalojų Radvilą Juodąjį. Dar 1555 m. jis buvo atsiuntęs valdovui savo knygelę apie Anglijos Bažnyčios tvarką. Tačiau Laskis nepajėgė pakeisti Žygimanto Augusto nusistatymo. Nors asmeniškai jis domėjosi Reformacija, bet kaip karalius nuosekliai išlaikė valstybės valdžios ir Romos katalikų Bažnyčios sąjungą. Jau 1556 metais Seimas Varšuvoje buvo priėmęs protestantams palankų įstatymą, kad kiekvienas didikas savo valdose gali leisti tokias pamaldas, kokias jis randa tinkamas, jei tik jos remiasi Šventuoju Raštu. Dauguma Lietuvos didikų, bajorų, pakeitę liuteronų pamaldas į kalvinistų, pritarė ir rėmė Laskio nacionalinės Bažnyčios, vadovaujamos valdovo, sukūrimo planą.
Laskio iniciatyva buvo pakeistas mokymas apie Viešpaties Vakarienę, diskutuota dėl kitų mokymo postulatų: apie asmeninę išpažintį, draudimą imti dešimtinę, kunigų celibatą ir prievolę jiems dirbti rankų darbą. Pagal Laskio planą Čekų brolių tikėjimo išpažinimas turėjo tapti suvienytos tautinės evangelikų Bažnyčios išpažinimu. Bet liuteronai atkakliai laikėsi Augsburgo išpažinimo. Jie dar labiau užsispyrė, kai 1557 m. karalius leido šalia Prūsijos esantiems miestams pasirinkti šį Išpažinimą. Laskio planas dėl unijos žlugo. Tuomet jis siekė Lietuvos ir Lenkijos evangelikus reformatus sujungti į vieną bendriją. 1559 metais Lietuvos reformatų Bažnyčia priėmė Mažojoje Lenkijoje jau veikusią presbiterionišką Bažnyčios ir pamaldų tvarką. Jo pastangų dėka 1560 m. gegužės 8 d. Pinčuvo Sinode, kuriame dalyvavo Mikalojaus Radvilos Juodojo atstovas, ev. reformatų Bažnyčios superintendentas, kun. Simonas Zacijus, buvo patvirtinta, kad lenkų Bažnyčia yra ir lietuvių, o lietuvių Bažnyčia yra ir lenkų. 1563 metais Lietuvos Brastoje išspausdinta Biblija turėjo tarnauti Lietuvos – Lenkijos evangelikų reformatų unijai, jos prakalboje parašyta: uno consensu ecclesiarum Lithuanicarum et Polonicarum.
Lietuvos kunigaikštystės – Lenkijos karalystės Reformacijai labai pragaištingas buvo antitrinitorių judėjimas. Globojami aukštų valstybės veikėjų bajorų, jie, nesibaimindami Migelio Serveto (ispanų mokslininko, sudeginto Ženevos miesto tarybos sprendimu) likimo, atvirai prieštaravo Šv. Trejybės mokymui, pabrėžė Kristaus žmogiškąją esmę. Jano Laskio jėgos buvo palaužtos, jo veikla Karalystėje tęsėsi tik trejus metus. Jis mirė 1560 m. sausio 8 d. Pinčuve, Lenkijoje, ir buvo palaidotas su didžiulėmis iškilmėmis Pinčuvo bažnyčioje.
Jonas Laskis buvo pasiekęs ne tik aukščiausių Bažnyčios postų, bet ir tapęs Oksfordo bei Kembridžo universitetų profesoriumi.
Pastačius naująją Vilniaus ev. reformatų bažnyčią (dab. Pylimo g.), jos sienos garbingiausioje – presbiterinėje dalyje už Dievo stalo, buvo įmūryta marmurinė atminimo plokštė su užrašu auksinėmis raidėmis.
Perspausdinta iš Vilniaus reformatų žinios Nr.5 (17), 2000 m. birželis