Liuteroniškoji Reformacija prasidėjo mokymu apie atgailą.
Pastaroji ragina krikščionį atidžiau apmąstyti ryšį su Dievu, kelti klausimą, kokios nuodėmės ir ydos šį ryšį griauna, ką jis turėtų pakeisti savo gyvenime. Martyno Liuterio pirmoji tezė skelbia: „Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: „Atgailaukite ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila“. Jis priduria: „Vidinės atgailos nėra, jei ji nesukelia kokio nors išorinio kūno marinimo“. Atgailos pagalba žmogus turi įveikti nuodėmingus kūniškus geismus ir pažaboti save, atsisakydamas senų nuodėmių ir ydų. Apie tokį kūno drausminimą kalba Apaštalas Paulius: Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas (1 Kor 9, 27).
Kūnas yra drausminimas ne vien tik valios pastangomis, bet ir pasninku. Kristus prieš šėtono gundymus pasninkavo 40 dienų ir naktų. Kai šėtonas Jam siūlė paversti akmenis į duoną, jis atsakė: Ne viena duona gyvas žmogus (Lk 4, 4).
Pasninkas neatsiejamas nuo maldos. Antiochijos Bažnyčia, išsiųsdama Paulių ir Barnabą pagonių misijai, pasninkavo ir meldėsi. Kūno drausminimas padeda labiau susitelkti Dievui. Tuo pasninkas skiriasi nuo dietos. Krikščionis laikinai susilaiko nuo sotaus mėsiško maisto ne tam, kad sulieknėtų, bet kad atsivertų gilesnei bendrystei su Viešpačiu. Pasninkauti, bet neateiti į bažnyčią pasimelsti, būtų niekas kitas, kaip paprasčiausias dietos laikymasis.
Senajame Testamente pasninkas buvo arba laisvanoriškas arba jo laikytasi tam skelbtose dienose. Privalomas pastovus pasninkas buvo tik Permaldavimo dieną, kuomet visa tauta ir kiekvienas asmeniškai atlikdavo išpažintį Dievui.
Jėzus apie pasninką mokė kaip apie priimtiną dalyką, tačiau ragino žmones to akivaizdžiai nedemonstruoti ir nelaikyti savęs dvasingesniais už kitus. Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje (Mt 6, 16-18).
Fariziejai ilgainiui nustatė daugiau pasninko dienų ir šią praktiką prilygino Mozės Įstatymo laikymuisi. Kristaus palyginime fariziejus muitininko akivaizdoje gyrėsi pasninkaujantis du kartus per savaitę. Nepaisant kūno marinimo, dėl savo išdidumo šventovę jis paliko neišteisintas.
Jėzus ir jo mokiniai ne visuomet laikėsi judėjų nustatytų pasninko dienų. Asketiškojo Jono krikštytojo mokiniai kartą Jėzaus paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ Jėzus atsakė: Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus (Mt 9, 14-15).
Pasninkas nėra sietinas su Dievo įsakais, todėl jo laikymasis ar nesilaikymas neturi nieko bendro su nuodėme. Pasninkas yra religinės tradicijos dalis, kuri skyrėsi įvairiuose kraštuose. Dvi pasninko dienos per savaitę, kuriomis gyrėsi fariziejus, Kristaus laikais buvo pirmadienis ir ketvirtadienis. Ankstyvoji Bažnyčia pasninko neatsisakė, tačiau atsiribojo nuo judėjiškos tradicijos, ir ragino tikinčiuosius pasninkauti trečiadienį ir penktadienį. „Pasninkaudami nebūkite veidmainių bendrininkai“, – ragino Didachė, vienas seniausių ankstyvosios krikščionybės raštų. „Jie pasninkauja pirmadieniais ir ketvirtadieniais, o jūs pasninkaukite trečiadieniais ir penktadieniais“ (Didache 8, 1) (1). Ypač penktadienis buvo visuotinai priimtina pasninko diena, nes ši diena yra Kristaus kryžiaus ir mirties prisiminimas.
Tradicijos skyrėsi įvairių kraštų bažnyčiose. Vakarų Bažnyčia pasninko metu ragino susilaikyti nuo mėsos produktų, tačiau leido valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes. Rytų Bažnyčioje pasninko tradicija labiau asketiška. Jo metu tikintieji susilaiko ne tik nuo mėsos, bet ir nuo žuvies bei pieno produktų, alyvuogių aliejaus, vyno ir kitų alkoholinių gėrimų.
Liuteroniškoji Reformacija iš naujo peržiūrėjo mokymą apie pasninką. Bažnyčia neatmetė pačios tradicijos, tačiau negalėjo sutikti su viduramžiais paplitusiu mokymu, priskyrusiu pasninką prie gerų tikėjimo darbų, kuriais žmogus pelno Dievo malonę. Nors pasninkas kilo ne iš Dievo įstatymo, bet tradicijos, neretai buvo teigiama, kad jo nesilaikymas irgi yra nuodėmė. Liuteronų Bažnyčia moko, kad Viešpats Jėzus Kristus užtarnavo išganymą ir padovanoja nusidėjėliams savo teisumą ne per gerus darbus, bet vien iš malonės per tikėjimą. „[Žmogus yra išteisinamas] tikėjimu, be įstatymo darbų“, „dovanai Dievo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3,28.24). Todėl Augsburgo išpažinimas sako, kad negalima kurti „tradicijas [Dievo] malonei pelnyti arba kaip būtinas išgelbėjimui“ (AI XXVIII) ir remiasi apaštalo Paulius žodžiais: Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų“. „Jei su Kristumi esate mirę pasaulio pradmenims, tai kam gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, leidžiatės apkraunami nuostatais: ‚Neliesk! Neragauk! Neimk!‘? (Kol 2, 16.20).
Liuteroniškieji tikėjimo išpažinimo raštai teigia, kad pasninkas yra geras dalykas, nes juo krikščionis drausmina savo kūną, o tai pagundų metu padeda atsilaikyti prieš nuodėmę. Cituodamas apaštalo Paulio žodžius tramdau savo kūną ir darau jį klusnų (1 Kor 9, 27), Augsburgo išpažinimas paaiškina, kad šiais žodžiais apaštalas “aiškiai parodo tramdąs kūną ne dėl to, kad tuo drausminimu pelnytų nuodėmių atleidimą, bet dėl to, kad jo kūnas būtų klusnus bei tinkamas dvasiniams dalykams ir pareigoms pagal jo pašaukimą vykdyti” (AI XXVI).
Augsburgo išpažinimo Apologija teigia, kad „kūno marinimas bei drausminimas“ pasiekiamas ne tik laikantis pasninko (AIA XII). “Tikras ir nesuvaidintas [kūno drausminimas] vyksta per kryžių ir sielvartus, kuriais Dievas mus lavina“. „Tačiau šalia tokio drausminimo per kryžių būtinos ir savanoriškos pratybos, apie kurias Kristus Lk 21, 34 sako: ‚Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybių ir kasdienių rūpesčių‘. Ir tokios pratybos būtinos ne kaip nuteisinantis kultas, bet kad drausmintų kūną, kad mūsų neužvaldytų sotumas ir netaptume vangūs bei abejingi, dėl ko žmonės ima pasiduoti ir paklusti kūno aistroms“ (AIA XV).
Bažnyčia ragina ryte pasninkauti prieš priimant Altoriaus Sakramentą, idant Kristaus kūnas ir kraujas būtų pirmuoju dienos maistu. Jei pamaldos parapijos bažnyčioje švenčiamos po 12 valandos, ryte patariama tik lengvai užkąsti. Tokiam pasirengimui pritaria Mažasis katekizmas, kuriame sakoma, kad „pasninkauti ir kūniškai pasiruošti [sakramento priėmimui] yra geras išorinis pasiruošimas“ (MK 6). Didysis katekizmas taip pat moko, kad toks pasninkas yra tinkamas, nes jis „skatina mūsų kūną deramai ir pagarbiai laikytis ir elgtis su Kristaus kūnu ir krauju“ (DK 5). Vis dėlto svarbesnis už kūnišką yra dvasinis pasirengimas, tai yra tikėjimas Kristaus žodžiais „už jus atiduodamas“ ir „išliejamas nuodėmių atleidimui“. Šie žodžiai skelbia, kad Jėzus savo kūną atidavė ir savo kraują praliejo nuodėmėms atleisti ir šį atleidimą dovanoja visiems nuodėmes išpažinusiems tikintiesiems Sakramente.
Liuteronų Bažnyčia moko, kad pasninkas yra gera kūno drausminimo praktika, tačiau nekuria šiam tikslui papildomų įstatymų. Ji ragina tikinčiuosius pasninką praktikuoti laisvanoriškai, jų pačių sprendimu. Laikydamasi Vakarų Bažnyčios tradicijos ji kviečia pasninko metu susilaikyti nuo mėsiškų valgių ir viso to, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa, vietoje jos valgant žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes ir kita. Pasninkaujantys tikintieji turėtų apsiriboti vienu sočiu patiekalu per dieną, o ryte ir vakare tik lengvai užkąsti. Pasninkas ypač skatinamas Pelenų Trečiadienį, Gavėnios laikotarpyje, Didįjį Penktadienį. Remiantis tradicija, sekmadieniai į pasninko laikotarpį neįeina.
Kūno drausminimą turi lydėti atgailos dvasia, dalyvavimas sekmadienio mišiose, Eucharistijos priėmimas, Švento Rašto skaitymas, kasdienė malda, meilė artimui, santarvė ir gailestingumo darbai. Šie darbai tampa regimi pasninko metu sutaupytas lėšas paaukojant Dievo garbei ir stokojančio artimo labui. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams kviečia: Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula (Rom, 12, 1-2).
****
AI – Augsburgo išpažinimas
AIA – Augsburgo išpažinimo apologija
MK – Mažasis katekizmas
DK – Didysis katekizmas
(1) Didache savaitės dienas skaičiuoja nuo šabo: „Jie pasninkauja antrą ir penktą dieną po šabo, o jūs pasninkaukite ketvirtą ir šeštą dieną“.
Kun. doc. dr. habil.Darius Petkūnas