Klaipėdos universiteto istorikas doc. dr. Vacys Vaivada, parašęs ne vieną straipsnį apie protestantizmą Žemaitijoje, 2004 m. išleido monografiją[1] „Katalikų Bažnyčia ir Reformacija Žemaitijoje XVI a.“, kurioje yra įdomių žinių apie pirmuosius Žemaitijos evangelikus liuteronus. 
Knygos tiražas 500 egz., tad tik retas gali ją paskaityti, pavartyti. Todėl pateikiu svarbesnes teksto vietas, kuriose minimi liuteronai.
Šiaurės Lietuvos pasienis panašią informaciją [apie evangelikų liuteronų tikėjimą – A. Ž.] gavo iš Livonijos Kuršo. Ten evangelikų liuteronų bažnyčios pradėtos steigti nuo XVI a. 5-ojo –6-ojo dešimtmečio. Žeimelyje tiesiog ant pačios sienos (gyvenvietė statėsi abipus sienos) Kasparo Tyzenhauzo dvare, t. y. Livonijos pusėje, apie 1540 m. pradėjo veikti ev. liuteronų bažnyčia (p. 79) [pirmoji dabartinėje Lietuvos teritorijoje, neskaitant Klaipėdos krašto, ev. liuteronų bažnyčia – A. Ž.].
Nėra duomenų, kad XVI a. 4-ajame – 5-ajame dešimtmetyje būtų įsikūrusios evangelikų bendruomenės Didžiojoje Lietuvoje. Matyt, kad jų ir nebuvo (p. 144).
Valdovui naujai kylanti Reformacijos banga atrodė didesnė blogybė už jau susiformavusią liuteronų bažnyčią. Karaliaus Žygimanto Augusto pozicija išaiškėjo 1562 m. kovo 5 d. laiške iš Vilniaus Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui: <…> Bet tuos mokytojus, kurie sutinka su švariu Dievo žodžiu ir viską atlieka pagal Augsburgo tikėjimo išpažinimą, lieka ir sustiprėja (liuteronų tikėjime), mes su malone toleruosime <…> (p. 153). [Karalius nenorėjo kalvinistų ir arijonų – A. Ž.].
Apie penkiolika metų artimus ryšius su kunigaikščiu Albrechtu palaikęs Žemaitijos seniūnas Jonas Stanislovas Bilevičius liuteronu tapo, matyt, jau 5-ajame dešimtmetyje. Dar 1543 m. jis siuntė savo sūnus Mikalojų, vėliau tapusį Žemaitijos pakamariu, į Albrechto rūmus ir kiek vėliau Kristupą, tapusį Žemaitijos žemės teismo pateisėju, studijuoti į Karaliaučiaus universitetą. Jono Bilevičiaus tėvonija buvo Viduklės dvaras. Mikalojus Bilevičius, Ariogalos tijūnas, ir jo žmona Ona Bilevičienė susirašinėjo su kunigaikščiu Albrechtu iki jo mirties (p. 253).
Žymiausi Šemetų giminės evangelikai buvo Merkelis Stanislovas Šemeta (mirė 1570), 1549–1551 m. Tendžiogalos, 1550–1570 m. Beržėnų tijūnas, 1566–1570 m. Žemaitijos kaštelionas; Stanislovas Šemeta, Stanislovo sūnus, 1564–1591 m. Pajūrio (Tauragės) tijūnas, 1576–1589 m. kuchmistras. Po Jono Kęsgailos mirties 1554 m. Šemetos gavo Pajūrio (Tauragės) dvarus. XVI a. viduryje ir antrojoje pusėje tai buvo viena turtingiausių Žemaitijos bajorų giminių (p. 256).
Tolvaišos (Talvošai) buvo liuteronai: Mikalojus Tolvaiša (mirė 1600), nuo 1566 m. Minsko kaštelionas, 1572–1597 Biržinėnų tijūnas, 1570–1588 Žemaitijos kaštelionas, nuo 1588 m. Lietuvos DK dvaro maršalka, Daugpilio seniūnas, 1596 m. Trakų kaštelionas. Jo sūnus Adomas Tolvaiša (mirė 1628), 1601–1610 Biržinėnų tijūnas, nuo 1615 m. Žemaitijos kaštelionas, Daugpilio seniūnas, fundavo evangelikų bažnyčią Rykantuose XVII a. (p. 256).
Morkus Vnučka, Lauryno sūnus (mirė 1583), 1551–1587 m. Rietavo tijūnas, rūmų maršalka, ir jo žmona Sofija Mitkevičiūtė-Bartoševičienė-Vnučkienė buvo vieni aktyviausių evangelikų reformatų bažnyčių steigėjų Žemaitijoje (p. 256).
Aptariamojo laikotarpio pradžioje, 1551–1556 m., reformacijos šalininkai Lietuvos DK didikai ir bajorai buvo linkę priimti liuteronų tikėjimą, bet pats tikėjimo mokymas dar nebuvo preciziškas, artikuliuotas. <…> Daugiausia liuteroniškų dvarų buvo Žemaitijoje. Liuteronų tikėjimas plito ir jos miesteliuose, nors ten dar nebuvo veikiančių liuteronų bažnyčių (p. 259).
Kitokio tipo [be Vilniaus ir Kauno – A. Ž.] liuteronų institucijos kūrėsi dvaruose, privačiuose miesteliuose, kur tikėjimą lėmė žemvaldžio ir miestelių gyventojų pažiūros, dažnai ir pasikviesto protestantų kunigo tikyba. Dauguma žinomų XVI a. dvarų bažnyčių buvo Žemaitijoje. Jų tvarumas priklausė nuo žemvaldžio aktyvumo, jo turto paveldėtojų tikybos. Ten, kur kelios kartos išsaugojo liuteronų tikėjimą, susibūrė pastovios bendruomenės, kurias sudarė dvaro valdiniai miestelėnai bei valstiečiai. <…> Antai viena žemaičių Bilevičių šeimos atšaka <…> buvo liuteronai, tad tikriausiai ir jų dvare Viduklėje turėjo vykti liuteroniškos pamaldos (p. 264).
1559 m. liuteronų tikėjimo kunigo prašė į Šaukėnus ir kitus dvarus Jeronimas Chodkevičius, kelis dešimtmečius palaikęs ryšius su kunigaikščiu Albrechtu. <…> Šaukėnų savininkas pakeitė katalikų bažnyčios tikėjimą ir liuteronams naujos bažnyčios nestatė, protestantiška ji buvo dar ir 1591 m. (p. 264).
Kitokiu būdu liuteroniškos tapo Jurbarko, Tauragės bažnyčios. Šiuose miesteliuose buvo gerai pažįstamas kaimyninės Prūsijos gyvenimas ir tikėjimas. Jurbarko katalikų bažnyčiai žemę skyrė karalienė Bona 1554 m., bet netrukus Žygimantas Augustas užstatė Jurbarką kunigaikščiui Albrechtui. <…> 1565 m. Jurbarko katalikų bažnyčios klebonas vedė, ir, nepaisant valdovo perspėjimų, bažnyčia tapo liuteroniška (p. 265).
Apie 1569 m. vėl buvo atnaujintos, galima manyti, liuteronų pamaldos Šilalės bažnyčioje, iš kurios dar 1536 m. turėjo bėgti liuteroniškus pamokslus pradėjęs sakyti Jonas Tartilavičius Batakietis. Šį kartą <…> kunigą miestelio gyventojai ir apylinkių bajorai evangelikai privertę vesti, ir taip buvusi pakeista bažnyčios tikyba. Žemaičių vyskupo 1592–1595 m. sąraše pažymėta, kad Šilalėje tebeveikė „eretikų“ bažnyčia (p. 265–266).
Tauragėje, miestelyje, privačioje Žemaitijos kašteliono Merkelio Šemetos dvaro žemėje, evangelikų liuteronų bažnyčią savininkas fundavo 1567 m. Bažnyčia subūrė jau seniau buvusius miestelyje ir apylinkėje liuteronus. Jie apeigų klausėsi lietuvių kalba. <…> Tauragės miestiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų tarpe liuteronų tikyba įsitvirtino ir išliko iki šių dienų (p. 266).
<…>
Daugelyje Žemaitijos miestelių dalis gyventojų buvo protestantai: į 1579 m. užduotą [katalikų vizitatoriaus – A. Ž.] T. Peculo klausimą, ar yra parapijoje eretikų <…> teigiamai atsakė Ariogalos („daug liuteronų“), Skirsnemunės, Krakių, Betygalos, Viduklės, Kražių, Kaltinėnų, Varnių dvasininkai, tačiau ne visose minėtose vietovėse buvo protestantiškos bažnyčios (p. 266).
Tikėtina, kad evangelikų apeigos vyko Kvėdarnoje, Lyduvėnuose, Viduklėje, Švėkšnoje, Raseiniuose (p. 278).
Tikėtinos evangelikų bažnyčios ar koplyčios XVI a. 6-ajame – 7-ajame dešimtmetyje Žemaičių R. katalikų vyskupijos teritorijoje
- Ariogala, ev. liut.
- Batakiai, ev. ref.
- Beržėnai, ev. ref.
- Biržinėnai, ev. ref., liut.
- Gondinga, ev. ref.
- Josvainiai, ev. ref.
- Jurbarkas, ev. liut.
- Kurtuvėnai, ev. ref.
- Kuršėnai, ev. ref.
- Palanga, ev. ref.
- Pašušvys, ev. liut.(?), ev. ref.
- Plateliai, ev.liut.
- Plungė, ev. ref.
- Rietavas, ev.liut.
- Seda, ev. ref.
- Šaukėnai, ev. liut.
- Šiaulėnai, ev. ref.
- Šilalė, ev. liut.
- Tauragė, ev. ref.(?), liut.
- Tytuvėnai, ev. ref.
- Tryškiai, ev. ref.
Remdamasis V. Vaivados str. „Bažnyčių tinklas Žemaitijoje“ („Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis“, 1994, p. 41–47), J. Gimbutas nurodo, kad XVI a. antroje pusėje Žemaitijoje buvo daugiau kaip 70 bažnyčių, iš jų 17 – protestantiškų, nors kai kurie autoriai nurodo kitus skaičius. Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio 1635 m. sąraše yra 37 katalikų ir 21 protestantų bažnyčia, bet tikriausiai protestantų buvo tik 16 bažnyčių.
____
[1] Katalikų Bažnyčia ir Reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai raidos bruožai / Vacys Vaivada. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2004 (Vilnius: Petro ofsetas). – 247, [1] p.: iliustr., žml. – Tiražas [500] egz.
Algirdas Žemaitaitis
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 Nr.9
Iliustracijoje: Dabartinė Šilalės ev. liuteronų bažnyčia, atstatyta 1991 m. Minint pirmosios parapijos bažnyčios 200 metų jubiliejų, 2006 m. jai suteiktas Jono Tartylos-Tartilavičiaus Batakiečio vardas.