Kėdainiai – vieta, kur Reformacijos 500 metų jubiliejaus minėjimas yra neišvengiamas. Ši mintis, pirmą kartą išsprūdusi iš kraštietės žurnalistės Vitalijos Morkūnienės lūpų, praėjusį savaitgalį skambėjo ne kartą.
Kėdainius tyrinėtojai priskiria prie vienų iš svarbiausių LDK Reformacijos centrų.
Didinga, skausminga, įtempta epocha, per kurią Europa patyrė milžinišką religinę, o kartu ir kultūrinę, socialinę, ekonominę, politinę kaitą, mūsų mieste paliko ryškius pėdsakus. Jais – materialiais ir dvasiniais – visą praėjusį savaitgalį kėdainiškius ir miesto svečius vedžiojo istorikai, žurnalistai, teologai…
Rugsėjo 15–17 dienomis Kėdainiuose vyko Reformacijai skirtos Europos paveldo dienos, suteikusios unikalią galimybę įdėmiau įsiklausyti į šio judėjimo istoriją ir esmę, kultūrinės ir religinės tolerancijos pamokas, pasvarstyti apie Reformacijos įtaką ir pasekmes, iš arčiau įsižiūrėti į jos atspindžius ne tik Kėdainių senamiestyje, bet ir Lietuvoje.
Pranešimus šiomis temomis skaitė žurnalistė Vitalija Morkūnienė, žurnalistas bei istorikas Tomas Pavilanskas-Kalvanas, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kuratorius, Evangelinio Biblijos Instituto dėstytojas, teologas Holger Lahayne ir LEU Humanitarinio ugdymo fakulteto docentas dr. Deimantas Karvelis.
Net penkios dešimtys kraštiečių pasinaudojo galimybe dalyvauti T. Pavilansko-Kalvano vedamoje nemokamoje ekskursijoje, aplankant evangelikų liuteronų bažnyčias nuo Kėdainių iki Klaipėdos. O didelis būrys svečių iš Kauno domėjosi Reformacijos palikimu Kėdainių senamiestyje.
Kėdainiečiai aktyviai dalyvavo Reformacijos 500 metų jubiliejui skirtuose Europos paveldo dienų renginiuose.
Europos paveldo dienų renginius organizavo ir finansavo Kėdainių rajono savivaldybė bei Kultūros paveldo departamentas. „Renginiai skirti Reformacijos jubiliejui, žmonės susipažįsta su šio judėjimo priežastimis, pasekmėmis, pėdsakais Kėdainiuose ir visoje Lietuvoje. Žinių ir įspūdžių labai daug, puikūs pranešėjai ir ekskursijų vadovai“, – sėkmingais renginiais džiaugėsi savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Margarita Rukšienė.
Europos paveldo dienų partneriai – Kėdainių evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijos, Kėdainių krašto muziejus. „Reformacija – ne tik paveldas, ji yra gyva dabar, ji vyksta ir vyks. Tai religinis ir dvasinis atsinaujinimas“, – teigė Evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkas, Kėdainių ir Panevėžio parapijų administratorius Raimondas Stankevičius.
Kur glūdi Reformacijos esmė, koks šiuolaikinio žmogaus ir pasaulio santykis su ja, ar pakankamai ją vertiname ir naudojamės jos palikimu Lietuvoje? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, kviečiame susipažinti su Europos paveldo dienų renginiuose pranešimus skaičiusių svečių mintimis.
Žurnalistė, rašytoja Vitalija Morkūnienė:
Vykdama į savo gimtąjį miestą, prisiminiau mokykloje išmoktą fizikos dėsnį, kuris puikiai tinka ir šiuo atveju: niekas iš niekur neatsiranda, ir niekas niekur nedingsta. Mes gyvename mieste, kurį paveldėjome iš žmonių, kurie jį kūrė ir augino. Ir jeigu mes jaučiamės paveldėtojai, tai turime ne tik džiaugtis tuo, kad turime tokį turtą, bet ir jausti atsakomybę.
„Mums pasisekė, kad gimėme šiame mieste, kuris vertas paties gražiausio istorinio likimo“, – sakė kraštietė žurnalistė Vitalija Morkūnienė.
Visada gera ir smagu kartoti, kad esame Radvilų miesto vaikai. Man, kaip prie plunksnos prisilietusiam žmogui, labai imponuoja asmenybės, kurios Reformacijos metais savo veikla išugdė Kėdainius, padarė juos lituanistikos, rašto, spaudos centru. Tai ir Šviesiosios gimnazijos įsteigimas, ir XVII a. didžiausio lietuviškos raštijos turto – „Knigos nobažnistės krikščioniškos“ autoriai ir leidėjai… Tai žmonės, kurie reformacijos metu parodė, kad ne vien duona, aklu tikėjimu žmogus gyvas, kurie atvėrė žmogui galimybę ir pareigą būti atsakingu už tai, kuo tiki, ką veiki, ką paliksi po savęs.
Taigi reformacija buvo didžiulis kultūrinis šuolis, vienas šviesiausių kultūrinės, intelektualinės įtampos amžių Lietuvoje. Tai buvo šansas lietuvių kalbai, kuri didžiulėje LDK buvo mažumos kalba, išeiti į viešumą per spausdintą žodį, pamokslus, net jei lietuvių kalba reformatams pasitarnavo kaip įrankis savo idėjoms skleisti.
Šiose Europos paveldo dienose dalyvauja šios srities žinovai, istorikai, kurie sustatys į savo vietas datas, įvykius. Man įdomesnis žmogaus santykis su miestu, kuris yra panašus į santykį su žmogumi. Mums pasisekė, kad gimėme šiame mieste, kuris vertas paties gražiausio istorinio likimo. Reikia nepamiršti, kad po šimto ar dviejų šimtų metų miestas bus toks, kokie dabar esame mes, ką mes galvojame, darome, rašome. Ką mes paliksime tiems, kurie taps mūsų palikuonimis? Norėtųsi, kad jie didžiuotųsi mumis taip, kaip mes šiandien didžiuojamės tais, kurie kūrė šitą miestą.
(…) Ir dar vienas man labai svarbus akcentas. Vatikane buvo sudaryta bendra liuteronų ir katalikų komisija, 2016 m. parengusi dokumentą „Nuo konflikto iki bendrystės“, kuriuo siekiama paminėti Reformacijos sukaktį kaip bendras vienybės paieškas. Manau, kad tai didelė dovana šiandieniniam konfliktiškam, principuose paskendusiam pasauliui…
LRT laidos „Kelias“ redaktorius, istorikas, liuteronų bendruomenės narys Tomas Pavilanskas-Kalvanas:
Reformacijos idėjas į LDK atnešė Vitenbergo universitete mokęsi studentai, pirmieji iš jų – Stanislovas Rapolionis ir Abraomas Kulvietis. Tai vyko tokiu, galima sakyti, įdomiu metu – XVI a. Lietuvos visuomenėje krikščionybė dar apskritai nebuvo įsigalėjusi. Dar prieš šį sąjūdį iš Romos atvykę vizitatoriai konstatavo, kad kaimuose žmonės buvo beraščiai, vyravo pagoniški papročiai, kunigai savaip interpretavo tikėjimą.
Žurnalistas ir istorikas Tomas Pavilanskas-Kalvanas ir savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Margarita Rukšienė pakvietė kėdainiečius pakeliauti lietuviškos raštijos keliais.
Taigi, pirmiesiems reformatoriams teko imtis krikščionybės sklaidos apskritai. Ką daro A. Kulvietis ir S. Rapolionis? Veikdami prieš įstatymus, steigia pirmąją aukštąją mokyklą Lietuvoje, kuri galėjo išaugti į universitetą, bet dėl nepalankių politinių aplinkybių taip neįvyko. Šioje mokykloje mokėsi labai įvairių bajorų vaikai, tarp jų – ir nelabai įtakingo bajoro sūnus Martynas Mažvydas.
Nuo XVI a. vidurio atsiranda įtakingi Reformacijos rėmėjai – vieni galingiausių to meto didikų Radvilos, Juodasis ir Rudasis. Jie įžvelgia Reformaciją kaip galimybę pasiekti tam tikrų politinių tikslų, visų pirma, atskiros valstybės nuo Lenkijos. Vėliau Radvilos tapo aktyvūs kalvinizmo (evangelikų reformatų) rėmėjai. Rėmė parapijas, kunigus, teikė apsaugą. Jų dėka Lietuvoje atsirado ir iki šių dienų išliko kalvinizmas.
(…) Labai svarbus kultūrinis reformacijos palikimas. Martyno Liuterio idėja – pamaldas laikyti ta kalba, kuria kalba susirinkę parapijiečiai, paskatino Biblijos vertimus, švietimo poreikį. Lietuvoje Reformacijos dėka turime pirmąją lietuvišką knygą, elementorių, giesmyną, pirmąją lietuvišką pamaldų tvarką… Tai didelis ir nuostabus Reformacijos nuopelnas.
LEU Humanitarinio ugdymo fakulteto docentas dr. Deimantas Karvelis:
Gyvename valstybėje, kuri tinkamai neįvertino Reformacijos palikimo. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu šis sąjūdis buvo vertinamas vienareikšmiškai, kaip sugriovęs Europos vienybę, atnešęs į Lietuvą tik neigiamus rezultatus. Paradoksalu, bet sovietmečiu Reformacija pirmą kartą buvo pakylėta, tačiau suprantama, kodėl.
„Manau, kad visos konfesijos šiais laikais turi vieną problemą – gilaus, tikro tikėjimo stoką. O kas gali išgelbėti pasaulį? Asmenybės, kurios kaip ledlaužiai, eina prieš srovę“, – po pranešimo, atsakydamas į gausiai pasipylusius klausimus, svarstė doc. dr. Deimantas Karvelis.
Epochoje, kuri buvo grįsta ateizmu, bet kokia medžiaga, kuri buvo palanki ateistinei valdžiai, persekiojusiai Katalikų bažnyčią, buvo patogi. Antrojoje Lietuvos Respublikoje, kurioje gyvename šiandien, Reformacija prisiminta ir išviešinta tiek, kiek ji atnešė kultūros, švietimo naujovių. Tačiau platesnio visuomenės vertinimo ji taip ir nesulaukė, sąmoningai ar ne, stengiamasi nutylėti pačią svarbiausią Reformacijos žinią, kurią ji nešė. Mano manymu, svarbiausia Reformacijos žinia – Dievas panorėjo, kad kiekvieno krikščionio diena būtų nesibaigianti atgaila.
Vertinti Reformaciją katalikiškame krašte, žinoma, pavojinga. Bet Kėdainiuose, reformatų Radvilų mieste, tikėjimo laisvės ir tolerancijos mieste – galima!
Reformacija yra labai sudėtingas reiškinys. Kuo labiau ji sklido po Europą, tuo labiau tapo aišku, kad ji gali pakeisti ne tik žmogaus gyvenimą, bet visos visuomenės paveikslą. Reformacijos vaidmuo dvejopas – vienus dalykus sukūrė ji pati, kitus, sukėlusi konkurenciją ir įtampą, paskatino sukurti Katalikų bažnyčią, kuriai tai tapo impulsu keistis.
Tai taip pat vienas iš dramatiškiausių lietuvių tautos istorijos momentų. Jo vertinimui pasitelksiu Abraomo Kulviečio metaforą – laiške karalienei Bonai jis siūlė vertinti šį judėjimą pagal jo vaisius. Pirmiausia, Reformacija pakėlė visą valstybę ne tik iš kultūrinės, bet ir iš dvasinės stagnacijos. Tik per Reformaciją XVI a. lietuvių tauta pirmą kartą žengė didelį žingsnį krikščionybės link. Martynas Mažvydas rašė: „Ne be didelio skausmo turiu pasakyti, kokia tamsi ir neturinti jokio Dievo pažinimo yra lietuvių tauta.“ M. Mažvydas lazdos neperlenkė – tai patvirtino ne tik reformatai, humanistai, bet ir valdžios sluoksniai.
Reformacijos vaisių labai daug. Pirmiausia, reformatai kėlė valstybės, pagrįstos teisės viršenybe, idėją. Protestantizmas atnešė ir nescholastinę teologiją – individualų tikėjimą. Kiekvienas krikščionis turi pats suvokti tikėjimo tiesas. Krikščionys pradėjo patys apie tai rašyti, samprotauti. Štai skaitant Radvilos Juodojo laiškus akivaizdu, koks gyvas, sąmoningas ir viešas buvo jo tikėjimas. Reformacija paskatino religinės tolerancijos ir laisvės diskusijas, pakeitė požiūrį į tai, kam turi būti naudojami materialiniai bažnyčios resursai.
Trečia, reformatai pirmieji kėlė socialinės lygybės klausimą, individą vertino ne pagal luomą, o pagal jo atliekamas funkcijas ir kompetencijas.
Kaip jau minėta, per Reformaciją įvyko kultūrinis proveržis. Suvokus, kad spausdintas žodis padės sklisti idėjoms, gimė knygų spausdinimo era. Reformatai iš esmės Europoje pakeitė ir švietimo sritį. Lietuva iki tol turėjo tik pradines parapines mokyklas, kunigai nebuvo išsilavinę, neatliko sielovados darbo. Reformatai įsteigė aukštąją mokyklą Vilniuje, o Katalikų bažnyčios įkurtas Jėzuitų ordinas – Vilniaus universitetą.
Reformatai, per vertimus į lietuvių kalbą ir spaudą, į LDK atnešė ir Šventąjį Raštą. Jeigu manęs paklaustumėte, ar šiandien ko nors trūksta Lietuvai, atsakyčiau – būtent Šventojo Rašto, nes jis nėra tapęs masinės kultūros dalimi. Bažnyčios turtas yra Evangelija, kurią dabartiniai žmonės niekina. Šiandien, postmodernizmo ir sekuliarizmo laikais, tai ypač aktualu.
Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kuratorius, Evangeliško Biblijos Instituto dėstytojas, teologas Holger Lahayne:
Savo pranešime keliu klausimą – kuo pavojinga Reformacija? Reformacija pavojinga žmogaus egocentrizmui ir užkietėjusioms širdims. Ji pavojinga kiekvienam iš mūsų, nes esame pripratę tenkinti savo troškimus. Nes žmogus nori savo gyvenimą tvarkyti pats, o reformacija sako: atsiduokite Dievui.
Pasak 20 metų Lietuvoje gyvenančio vokiečių teologo Holger Lahayne, Reformacija pavojinga ne kam kitam, o tik žmogaus egocentrizmui.
Ji skelbia visišką žmogaus priklausomybę nuo Dievo malonės ir išganymą per tikėjimą. Evangelikai sutaria: pirmiausia būtina suvokti savo vargą Dievo akivaizdoje, nusivilti savo gebėjimais; antra, tikėjimu turime priimti Dievo teisumo dovaną ir išteisinimą; trečia, gerais darbais išreikšti savo išganymą.
Išganymas neslypi mumyse, ne mes lipame dvasiniais laiptais Dievo link, o jis ateina pas mus. Žmogus surandamas kaip paklydusi avelė.
Visos krikščionybės esmė – Dievas išgelbsti žmogų. Kaip? Dovanodamas tikėjimo dovaną. Martynas Liuteris sako, kad tikėti – tai pasitikėti iš visos širdies. Tikėjimas – tai instrumentas išganymui pasiekti. Ne veltui krikščionys plačiai vartoja tuščių delnų metaforą – maldose, giesmėse, paveiksluose… Ateiname tuščiais delnais, o Dievas juos pripildo.
Tikėjimas ateina per žodį, todėl Evangelikų bažnyčiose svarbią dalį užima pamokslas, didelis dėmesys skiriamas sakyklai. Jos būdavo statomos centre, labai puošnios. Jonas Kalvinas teigė, kad pastorius turi pažinoti savo parapijos žmones, skelbti jiems Dievo žodį, jį paaiškinti, padrąsinti. Dvasininkai yra ganytojai, tačiau jų tikslas – ne tik atstatyti tikrąjį tikėjimą, bet ir suteikti paguodą. Evangelija – tai paguoda.
Dievas yra aktyvus. Pavojingas žmogaus egocentrizmui, bet – geras.
Reformacijai – 500 metų
Reformacija – XVI–XVII a. Vakarų krikščionybės religinis judėjimas, atvedęs prie nepriklausomų nuo Romos katalikų bažnyčios, protestantiškų (evangelinių) bažnyčių kūrimosi.
Reformacijos pradžia tapatinama su 1517 spalio 31 d. Martyno Liuterio 95 tezių prikalimu prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Tezėse augustinų vienuolis ir teologijos profesorius Martynas Liuteris kritikavo tuometinę atlaidų praktiką, tačiau dar nesiekė jokių esminių reformų.
1518 m. balandį Heidelbergo dispute Liuteris jau gina savo naujosios teologijos pagrindines mintis: visišką žmogaus priklausomybę nuo Dievo malonės ir išganymą ne darbais, o vien per tikėjimą.
Pagal protestantiškąjį mokymą, bažnytinio gyvenimo pagrindas yra ne bažnyčios teisė ar institucinė galia, o vien tik Šventasis Raštas (Biblija).
Reformacija sukūrė sveiką konkurencinę aplinką, padariusią didelę įtaką visai kultūrai. Šis judėjimas paskatino Europoje naujus socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius procesus, palikusius ryškų pėdsaką ir Lietuvoje.
Reformacija suteikė Lietuvai daug iškilių, meilę gimtajai kalbai puoselėjusių, raštijos ir kultūros srityje veikusių, švietimo sistemą formavusių asmenybių, tarp jų – Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį, Joną Bretkūną, Abraomą Kulvietį.
Kėdainiai – vienas svarbiausių LDK reformacijos centrų
Viena garsiausių LDK didikų šeimų, turėjusi didelę reikšmę Lietuvos protestantizmo raidai, buvo Radvilos.
Vienas didžiausių reformatų globėjų Lietuvoje buvo ir didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada, didžiojo etmono Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus, Kėdainių miesto savininkas kunigaikštis Jonušas Radvila (1612–1655).
Radvilų rūpesčiu Kėdainiuose buvo sutelktos pagrindinės evangelikų reformatų bažnyčios, švietimo ir kultūros institucijos. 1625 m. keturklasė reformatų mokykla pradėta pertvarkyti į vidurinę, kuri 1647 m. tapo gimnazija, vėliau įgavusi Šviesiosios gimnazijos pavadinimą.
Jo rūpesčiu 1651 m. prie gimnazijos įkurta Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Jonušo Radvilos valdymo laikotarpiu Kėdainiuose gyveno ir dirbo žymūs lituanistikos veikėjai Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tomaševskis, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis vyresnysis, parengę pagrindinį XVII a. evangelikų reformatų leidinį lietuvių kalba „Kniga nobažnistės krikščioniškos“, kurį 1653 m. išspausdino J. J. Rheto spaustuvė.
Kėdainių gimnazijoje dėstė garsūs Europoje mokslo veikėjai, tarp jų – pedagogas ir filosofas Adomas Rasijus bei gydytojas, karo inžinierius ir filosofas Adomas Freitagas.
