Su Kristijonu Donelaičiu, vienu didžiausių lietuvių grožinės raštijos pradininku ir milžinu, esame visi vienaip ar kitaip susidūrę.
Dauguma dar mokyklos laikais visam gyvenimui įsiminė jo poemos „Metai“ pirmąją eilutę „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“. Vieniems pažintis Donelaičiu taip mokykloje ir baigėsi. Kiti į Tolminkiemio kunigo veiklą bei kūrybą gilinosi plačiau.
Prieš trejetą metų – 2014-tais, – minint jo 300 metų gimimo jubiliejų, vėl plačiai buvo atsigręžta į K.Donelaitį, jo darbus bei kūrybą. Dar 1977 metais UNESCO organizacija sudarė 340 labiausiai pasižymėjusių literatūros autorių nuo antikos laikų iki II pasalinio karo sąrašą. Jame yra ir mūsų K.Donelaitis. Tad šis jubiliejus buvo paminėtas, surengiant ne vieną mokslinę konferenciją ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Tuomet vėl grįžta prie jo kūrybos, įžvalgų, vėl imta stebėtis jo talentu bei gebėjimais, kurie toli paliko kitų to meto Rytprūsių kaimų ir miestelių kunigų veiklą.
Dėl jo laiką pralenkusių literatūrinių sugebėjimų ir raiškaus žodžio „Metai“ yra išversti į 23 pasaulio kalbas. Tai verčia mus didžiuotis ir K.Donelaičiu, ir jo kūryba bei lietuvių kalba.
Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydo profesoriaus Domo Kauno nauja knyga „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“. Kaip įžangoje rašo profesorius, pažintis su K.Donelaičio leidiniais, prasidėjo dar studijų metais, kuomet „už studentui prieinamą kainą“ įsigijo dar prieškariu leistą „Metų“ egzempliorių. Tai buvo nemenkas impulsas studentui susidomėti Donelaičiu.
Daugelis žino, kad knygotyrininko D. Kauno pažinimo ir interesų laukas be galo platus. Kaip ir dera knygos istorikui, daugiausiai dėmesio jis skiria Rytų Prūsijai, kurioje lietuviškoms knygoms bei kitiems leidiniams dienos šviesą išvysti buvo palankesnės sąlygos nei Didžiojoje Lietuvoje. Tą aplinką, kultūrines bei politines aplinkybes jis yra plačiai tyrinėjęs ir yra sudėjęs ne į vieną savo knygą. Tačiau, kaip matome, tik dabar atėjo laikas ir pasirodė K. Donelaičiui skirta leidinys. Taip lyg ir grįžtama prie paties D. Kauno, kaip knygotyrininko ištakų, kuomet atlikdamas praktiką Lietuvos knygų rūmuose, gavo „ne pagal studento ūgį… užduotį“ rinkti su Donelaičio bibliografija susijusią medžiagą. O kaip tai daroma, patirties jis sėmėsi pas ten dirbusius patyrusius mokslo žmones. Tad grįžtant prie dar kone spaustuvės dažais kvepiančios „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ knygos, lyg ir peršasi mintis, kad ji galėjo atsirasti tik sukaupus ilgametės knygotyrininko patirties. Profesorius šią knygą įvardina kaip studiją, nes į daugelį ten keltų klausimų kol kas atsakymas nėra rastas – tai jis paliekama kitiems Donelaičio tyrinėtojams.
Kalbėdamas apie studijos tyrimo lauką, D. Kaunas pastebi, kad Donelaitis yra labiau tyrinėtas kalbiniu bei literatūriniu požiūriu, tad jis ir jo asmenybė bei kūryba šiame leidinyje vertinama iš knygotyros pozicijų.
Čia profesorius D. Kaunas turi sukaupęs milžinišką patirtį. Ir ne tik analizuojant esamus šaltinius ar pasiekiamą tyrimams medžiagą. Tačiau su kunigu K.Donelaičių siejamos medžiagos ir mūsų dienas pasiekusių istorinių šaltinių praktiškai nėra. Tad, kaip rašo šio studijos autorius, tiesioginių šaltinių stygius „atveria prielaidų ir hipotezių erdvę: suteikia paskatos ir drąsos atsakymų ieškoti kitais būdais“. Profesorius tęsia mintį, kad tokiu būdu reikėjo „iš išskaidytų faktų mozaikos atkurti asmenybės portretą ir aplinkos bruožus“. Panašiu būdu buvo (ar tebėra) dėliojamas ir didžiojo Šekspyro portretas.
Rengiant šią studiją, jos autoriui reikėjo atsakyti į keletą klausimų, iš kurių esminis – kodėl savo pagrindinio kūrinio, kurį šiandien žinome kaip „Metai“, neišleido pats Donelaitis? Šiaip pavadinimą „Metai keturiose giesmėse“ eiliuotiems pamokslams suteikė Martynas Liudwigas Rhesa, 1818 metais vokiečių ir lietuvių kalba pirmą kartą išleisdamas Donelaičio poemą. Vėliau pradžia atkrito ir liko tik „Metai“. Donelaitis iš vokiečių kalbos vertė Prūsijos valdžios nurodymus ir į jas yra įterpęs savo poemos eilučių. D. Kaunas svarsto, kad gal neleido savo leidinio dėl griežtų Prūsijos cenzūros reikalavimų: „Metuose“ apstu socialinių ir tautinių santykių aštrumo, valdžios kritikos, liaudies papročių ir saviraiškos tiesmukiškumo. Tačiau šiuolaikiniai vokiečių Donelaičio tyrinėtojai tokiam profesoriaus požiūriui nepritarė, minėdami, kad to meto Prūsijos cenzūra buvo liberali. Įdomu, kad D. Kaunas vis tik laikosi savo, sakydamas „dar diskutuosime…“. Kiti autoriaus keliami klausimai – kas, koks ir kodėl toks buvo Donelaitis? Atsakyti nėra paprasta, juo labiau, kad yra gan mįslingas įrašas metrikos knygoje prie jo mirties „Ne pagal šio pasaulio mada [buvo]…“.
Studijos autorius mano, kad buvo du Donelaičiai: iš vienos pusės – savo laiką praaugęs mokslininkas ir konstruktorius (gamino barometrus, fortepijonus), sumanus sodininkas, Tolminkiemio statybų projektuotojas ir vykdytojas, bet vengęs žemės darbų. Iš kitos pusės santykiuose su aplinkiniais Donelaitis nebuvo nuolaidus, lankstus ir dėl to patiriantis daugybę nepatogumų, nesugebėjęs bažnytinėje karjeroje pakilti bet vienu laipteliu. O savo raštuose jis – vienur tobulas hegzametras, su subtilia gamtos pajauta. Kitur plūsta prasižengusius parapijiečius žodžiais, kurių įpėdiniai nedrįsdavo pakartoti net mokslinėse publikacijose. Ir profesorius kelia naują prielaidą, kad Donelaitis „jautė savo vertę ir naujumą, mąstė ne tomis kategorijomis, kaip mes jį įvardiname“. Šioje studijoje D. Kaunas iškelia ir daugiau įvairių hipotezių, pastebėjimų ir įdomių detalių, kurios dažnam jo literatūros kūrinių tyrinėtojui prasprūsdavo pro akis ar tiesiog būdavo ne jų tyrimo akiratyje.
Vienoje iš Donelaičio jubiliejiniams metams skirtų konferencijų buvo pastebėta, kad jį pažinti būtų galima einant pasitelkus to meto aukštąją mokyklą, asmeninę biblioteką bei to meto periodiką. Panašiai taip knygoje „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ profesorius D. Kaunas ir daro. Joje yra trys dalys: „Asmeninė biblioteka: rekonstrukcija“, „Kūrinių leidybos Prūsijos laikais paveldas“ ir „Atminties įprasminimo tradicija“.
Aukščiau minėtas prielaidų ir hipotezių metodas puikai pasitarnavo rengiant pirmąją studijos dalį „Asmeninė biblioteka: rekonstrukcija“. Čia pravertė profesoriaus žinios apie XVIII a. to metų Rytpūrių knygas ir jų leidybą. Rekonstruojant galimą Tolminkiemio kunigo biblioteką pasitarnavo turimi pavyzdžiai iš kitų panašių vietų. Juo labiau, kad bibliotekos pagrindą galėjo sudaryti dvasinio turinio knygos. Šis prielaidų metodas leidžia D. Kaunui prisiminti ir skaitytojams priminti ar pristatyti ano meto to krašto leidinius. Studijoje pateikta daug iliustracijų, kuriose skaitytojas gali pamatyti daugelį knygų. Ne viena žavi savo prabangiu įrišimu, gražia leidyba.
Antrojoje studijos dalyje „Kūrinių leidybos Prūsijos laikais paveldas“ profesorius smulkiai pristato 1818, 1865 ir 1869 metų „Metų“ ir Donelaičio leidimus. Pradžioje parodoma, kaip Donelaičio rankraščiai ir archyvas iš vis pateko į M.L.Rhesos rankas. Tai įvyko 1807 metais. Jis „Metus“ išvertė į vokiečių kalbą ir pasirinkęs tais laikais leidyklą, kuri turėjo ir savo spaustuvę bei knygyną, 1818 metais pirmą kartą Donelaičio „Metus“ ir išleido. Tai, kad buvo ir vertimas į vokiečių kalbą, leido knygai tapti populiaria ir žinoma vokiškai kalbančiuose kraštuose. O M.L.Rhesos autoritetas paskatino susidomėjimą ir filologiniuose sluoksniuose. Įdomu, kad knygos leidyba buvo finansuojama iš išankstinės prenumeratos, todėl to meto Rytprūsių spaudoje ji jau buvo iš anksto anonsuojama. Gan plačiai toliau studijoje analizuojami ir 1865 metais baltisto Augusto Šleicherio (August Schleicher) bei 1869 m. vokiečių filologo Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) leidimai. Vėliau „Pavasario linksmybes“ atskiru leidiniu Tilžėje 1891 metais išleido ir Martynas Jankus. Šioje dalyje pateikiama ir daugiau įdomių pastebėjimų. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys, kad Didžioje Lietuvoje apie Donelaitį ir jo poemą bei kitą kūrybą plačiau imta kalbėti tik po 1918 metų. Viena iš priežasčių – gotiški rašmenys Rytpūsiuose.
Trečiojoje studijos dalyje „Atminties įprasminimo tradicija“ profesorius D. Kaunas aptaria Donelaičio atminimo materialųjį paveldą. Įdomu, kad knygos viršelis iliustruotas kaip tik Donelaičio paminklo statytojų nuotrauka, kai būrys jų 1896 metais lankėsi Lazdynėlių dvare. Tose vietose 1714 metų sausio 1 dieną ir gimė būsimasis būrų dainius Kristijonas Donelaitis. Čia paminimi kone visi atvejai, kai buvo rengiamasi statyti paminklus pagerbiant grožinės lietuvių literatūros pradininką K.Donelaitį. Deja, jais kol kas pasigirti gali tik Klaipėda ir Vilniaus universitetas. Profesorius labai subtiliai aprašo ir prastą pavyzdį, kuris labai nesenai kone paslapčiomis atsirado Bitėnų kapinėse. D. Kaunas apie jį rašo „paminklu galima gėrėtis, bet kyla abejonių dėl statytojų tikslų“… Ir pateikia aiškius argumentus.
Baigiant šias pastabas belieka tik pridurti, kad kaip ir visos profesoriaus D. Kauno knygos ir šioji yra labai estetiška. Jos apipavidalinimą sukūrė Vilniaus dailės akademijos profesorius Alfonsas Žvilius. O ji pati gausiai iliustruota dokumentinėmis nuotraukomis, senaisiais atvirukais, rankraštinio ir spausdintinio paveldo reprodukcijomis. Ji pati – tikras meno kūrinys.
Dar pabaigai būtų galima pridėti, kad šią studiją, dėl savitų ir profesoriui D. Kaunui būdingų pasakojimo ypatybių, lengva skaityti. Ir nors tai mokslinė knyga, tačiau gali būti priimama lyg romanas, kurio pagrindinis veikėjas kunigas K.Donelaitis ir jo poema „Metai“.
Šį šeštadienį, gegužės 13 dieną, 12 valandą, Šilutės evangelikų – liuteronų bažnyčioje rengiamas knygos „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ sutiktuvės. Dalyvaus jos autorius, profesorius Domas Kaunas. Renginys taip pat skirtas ir Reformacijos 500 metų jubiliejui. Bus kalbama apie K.Donelaitį kaip apie kunigą.
Saulius Sodonis
