Ištrauka iš Editos Barauskienės romano
Apie Martyną Liuterį Mažvydas buvo daug girdėjęs iš savo mokytojų Abraomo Kulviečio ir Stanislovo Lietuvio. Jis pats nuo mažens troško išgirsti kuo daugiau apie apaštalų laiškus, kurie ligi Švėkšnos dar nebuvo atėję. Besimokydamas Vilniuje, Kulviečio mokykloje, jis pagaliau su tais laiškais susipažino ir suprato, ko Dievas nori iš žmonių. Mažvydas ne tik pats skaitė, bet ir kitiems skelbė Dievo Žodį Kulviečio mokykloje, – dėl ko ir nukentėjo.
Liuterio katekizmo vertimas buvo paskirtas keliems studentams. Vienas iš jų gerai mokėjo vokiškai, kitas – lenkiškai, o Mažvydas kuo puikiausiai savo gimtąją – lietuvių kalbą. Katedros vedėjas paties Liuterio žodžiais išaiškino jiems, kad vertimas yra menas, kurį ne kiekvienas pasiekia: „Tam reikalingas tikras dievobaimingumas, tikėjimas, stropumas, uolumas, dievobaiminga, patyrusi ir praktiška širdis. Šventojo Rašto negalima suprasi, nemokant kalbų.“
Mažvydas net buvo įsižeidęs. Argi jis stokoja tikėjimo ar stropumo, kad jam tai reikėtų priminti? Argi jo širdis nepatyrė skriaudų dėl tikėjimo? Argi jis nemoka lotynų ir graikų kalbų geriau už kitus?
Apie katekizmo svarbą vedėjas taipogi išguldė Liuterio žodžiais: „Nemanykit, kad katekizmas yra menkas daiktas, kurį galima skubotai perskaityti ir numesti šalin, o juo labiau išversti ir perteikti jo tikrąją dvasią. Ir nakties vidury pažadintas, kiekvienas turi mokėti pasakyti Dešimt Dievo Įsakymų be kliaudos. Ir pagal galimybes juos vykdyti. Žodis žodin krikščionis privalo mokėti Viešpaties Maldą ir prisiminti ją ne tik ištikus nelaimei, kai jau gali būti per vėlu, bet kiekvieną vakarą ir kiekvieną rytą mokėti širdingai padėkoti už kiekvieną valandą, už kiekvieną dieną, kokia ji bebūtų – praleistą ramybėje ar su skausmu ir širdgėla Tikėjimo išpažinimą kiekvienas turi patvirtinti iš naujo, nes žmogaus širdį dažnai užplūsta dvejonės bei netikrumas ir jo mintys nerimastingai blaškosi tarp tikėjimo ir abejonės.“
Universiteto bibliotekoje jiems buvo paskirtas vienas stalas, prie kurio jie, kasdien draugiškai paskardami ir pasiginčydami, pradėjo vertimo darbus. Mažvydas taisė išverstą tekstą, gludino kampus, kiekvieną žodį parinko taip, kad jis skambėtų ir visus žodžius sakinyje išrikiavo pagal lietuvišką tvarką. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad, besilaikant raidės, nepradingtų dvasia tarp eilučių. Tai buvo Liuterio priesakas ir Mažvydas jo tvirtai laikėsi.
Dienos rudens ir žiemos mėnesiais darėsi vis trumpesnės. Žiūrėk, nespėjo išaušti, o jau diena raukiasi. Visas Karaliaučius skendėjo kūrenamų durpių tvaike ir dūmuose. Saulė nepasirodydavo savaitėmis. Ji dingo kaip į vandenį – užkrito į pietų pusrutulį ir jokiomis kopėčiomis nebeįstengė užkopti į šiaurinę žemės rutulio pusę, kur prie drumzlino Priegliaus jos kantriai lūkuriavo Karaliaučius su savo Albertina bei jos studentais.
Tas darbas Mažvydui buvo įdomus. Neretai jis, palinkęs prie žvakės, išsėdėdavo bibliotekoje ligi vėlumos. Ir to dar negana: bendrabutyje jo kambarėlio lange negeso žiburys ligi išnaktų.
Mintys galvoje tik šiugžda. Žąsies plunksna tik čeža. Martyno akys karščiuoja, o vokai nuo trynimo paraudę. Jo veidas žvakės šviesoje įgijo gelsvą vaško atspalvį. Skruostai įdubę ir išberti rausvais spuogeliais. Sugrįžus nakvynei į šaltą kambarį, Mažvydą krečia šaltis. Čia niekur nerasi šiltos vietos, kur galėtum prisiglausti ir sušilti. Niekas nelaukė su karšta arbata. Išsitraukęs džiovintos duonos papentį, užkrimsdavo ir, palindęs po patalais, dar ilgai sukdavo galvą, kaip tą ar aną dalyką išguldyti sklandžiau.
Mažvydas nuolatos būdavo užsigalvojęs. Kai jį kas pašaukdavo vardu, Martynas net krūptelėdavo iš netikėtumo. Jis buvo atitrūkęs nuo pasaulietiško gyvenimo ir atsidėjęs vien savo darbui. Mintys jo galvoje kunkuliavo tarsi vanduo iš po vandens malūno rato. Studentai, kurie jam privalėjo padėti, pradėjo jį traukti per dantį: „Ką tas žemaitis sau galvoja. Jam vis dar negerai, kai mums viskas atrodo, kaip sviestu patepta. Tegul jis darbuojasi sau vienas, jei mes negalime jam įtikti.”
Kitą semestrą, kai daugmaž viskas buvo išversta ir beliko išguldyti trumpą mokslą, kaip vaikus išmokyti skaityti ir rašyti bei sutaisyti giesmes, Mažvydas pasiliko vienas. Kai kam atrodė,
kad katekizmas jau kaip ir užbaigtas, o darbas, kurį Mažvydas buvo užsibrėžęs, tik prasidėjo.
Mažvydas sutiko su teologijos dėstytojais ir su Liuteriu taipogi, kad muzika turi būti giriama antroje vietoje po Dievo Žodžio: „Niekas daugiau žemėje neturi galios liūdną padaryti linksmu ar linksmą liūdnu, padrąsinti nusiminusį, sutramdyti šėlstantį, palenkti besididžiuojantį arba suminkštinti kerštaujančią širdį kaip muzika.“
Mažvydas žinojo, kaip svarbu lietuviui yra dainuoti ar giedoti. Dėl to jis didelį dėmesį skyrė giesmių parinkimui. Keletą giesmių, kurias buvo sukūręs Kulvietis, jis buvo parsivežęs iš Kulvos. Zablockis su Rapolioniu ir buvo parūpinę nemažą pluoštelį.
Apie prašymą Šventosios Dvasios jis pats be didelio vargo išvertė iš lenkų kalbos, kurią mokėjo beveik kaip ir savo gimtąją.
Giesmėms reikėjo pritaikyti melodijas, o tai nebuvo taip paprasta. Kad melodija skambėtų ir žodžiai nelūžinėtų per pusę, tekste daug ką reikėdavo keisti iš naujo. Kai Mažvydas užgiedodavo „Veni, creator spiritus“, Albertinos bendrabučio koridoriai aidėjo nuo Martyno balso, bet muzikuoti ir dainuoti studentams buvo leista tik per pietų pertrauką, kai nevykdavo jokios paskaitos.
Kartais katedros klebonas šią giesmę leisdavo Mažvydui giedoti katedroje. Tuokart jos skliautai aidėjo nuo dieviškos melodijos. Katedros mūrai nustebę klausėsi: iš kur tas skambus ir puikiai apvaldytas balsas Karaliaučiuje atsirado? Tokio širdingo balso, tiesiog keliančio tikinčiųjų širdis aukštyn, seniai niekas nebuvo girdėjęs.
Katedros klebonas prašydavo Martyną, kad šis tą didingą giesmę per šventes pagiedotų vienas. Tai buvo didelė garbė. Pamaldas klausė ir pats kunigaikštis Albrechtas, kuris Mažvydą buvo pasikvietęs studijuoti savo kaštu. Ta didinga giesmė, kuri buvo skirta galybių Dievui, skambėjo katedroje ir džiugino kiekvieną širdį, neabejingą muzikai, o tarp jų buvo ir kunigaikštis Albrechtas, kuris ir pats kūrė giesmes.
Katedros klebonas prieš didžiąsias šventes Martyną apdovanodavo. Tie keleri grašiai būdavo tarsi iš dangaus nukritę, o Mažvydui tai buvo dideli pinigai. Jis pasijusdavo nelyginant devintame danguje ir turėjo daug vargo, kol juos išleisdavo. Reikėjo to ir ano, o pinigai yra toks slidus daiktas, vos tik įgavęs, žiūrėk – ir nebeturi.
Mažvydas ir pats bandė sudėti vieną, kitą giesmę, bet jis greitai perprato, kad, norint sukurti gerą giesmę, reikia tam tikro nusiteikimo. Giedojimas Mažvydui buvo tarsi išpažintis, sielos apsivalymas bei savojo tikėjimo išpažinimas balsiai. Bet koks falšas giesmėje skambėjo šimtą kartų baisiau negu pamokslo žodžiuose.
Mažvydo giesmės skyrėsi nuo tų, kurios skambėjo Karaliaučiaus lietuvių bažnyčioje. Pastarųjų melodijos buvo liūdnos ir skambėjo tarsi iš kapo duobės, o Mažvydo sukurtų giesmių melodijos siekė gan aukštus tonus, kurie kadaise sklandė Švėkšnos bažnyčios koruose. Net giesmės melodija bylojo, kad jis yra atėjęs iš laisvo krašto, kur tebegiedama ta pačia kalba, kuri išliko nuo pradžių pradžios.
Prūsų kalbos žodžiai Karaliaučiuje tilo. Jų aidai dilo Karaliaučiaus pakraščiuose. Prieš įžengdami į miestą ar valdišką įstaigą, prūsai savo prūsišką kalbą nelyginant klumpes turėjo pasilikti už durų. Niekas nebedrįso kalbėti prūsiškai viešose įstaigose ar teisme. Teisybė, kurį laiką tam reikalui bažnyčiose dar buvo samdomi tulkai, taip vadinami vertėjai, bet su laiku ir jų nebereikėjo. Buvo išverstas ir katekizmas į prūsų kalbą, tačiau mokančių skaityti prūsiškai liko nedaug. Iš kur prūsai galėjo išmokti skaityti ir rašyti, jei nei vienoje mokykloje to niekas nemokino.
Prūsai buvo priversti pasirinkti sau vieną kalbą iš dviejų – lietuvių arba vokiečių. Tie, kurie buvo arčiau miesto, be ilgų dvejonių rinkosi vokiečių, idant jų vaikams netektų vargti ir būti apgautiems ar pažemintiems teisme dėl nerinkamo vertėjų darbo, dėl ko prūsai neretai iš liudytojų virsdavo kaltinamaisiais. Kaimiečiai, sumaišę savo senąją prūsų kalbą su lietuviškais žodžiais, kalbėjo būriškai. Prūsiškai bekalbėjo tik laisvieji prūsų vitingai, kurie valdė savo žemę ir tebebuvo ponais ant jos.
Prigimta kalba šakojasi kaip medis, kiekvienais metais išmesdamas po metūgį, tik laisvoje žemėje, o, praradus laisvę, anksčiau ar vėliau – tai tik laiko klausimas – palengva išnyksta ir kalba. Su kiekvienu seneliu, išeinančiu į kapus, su kiekvienu bernužiu, išeinančiu į kariuomenę ir nebegrįžtančiu į savo gimtąjį kaimą, su kiekviena merguže, kuri, nenorėdama kiaulių šerti, pasiėmusi ryšelį, išėjo į miestą ar išvažiavo aukštyn į Vokietiją tarnauti, seko ir džiūvo pirminiai prūsų kalbos šaltinėliai, kuriais nuolat turėjo būti maitinama senoji prūsų kalba. Išdžiūvus šiems šaltiniams, kalba seko tarsi upė per sausrą, o tos pasmerktos kalbos žodžiai troško nelyginant žuvys be vandens.
Prūsiški žodžiai palengva trupėjo tarsi šakelės nuo medžio, kurio šaknys nebegavo vandens iš požeminių šaltinių. Į tokį apskurusį sausuolį paukščiai nebeskrenda, lizdų nebesuka, vaikų nebeperi ir nebečiulba. Tas medis su laiku praranda žadą, nelyginant gegutė, kuri, padėjusi kiaušinius į svetimą lizdą ir praradusi balsą, palengva užkimsta. Nebent kokia varna, nutūpusi prieš šalną į tokio sausuolio viršūnę, krankteli ir tuojau pat nuplasnoja į girią ieškotis sau šiltesnės vietos.
Panašaus likimo susilaukė ir kuršininkai. Mažvydas dar girdėjo juos kalbant žuvų turguje, karčemoj ar Priegliaus krantinėje, kai jie, iškėlę bures, taisėsi grįžti į savo kaimus, iš kurių buvo atplaukę. Jų kalba dar laikėsi virš vandens, jų pačių laivuose, kur jie kalbėjo vienu ir tuo pačiu liežuviu. Tačiau, sugrįžus į namus, ne vienas rasdavo savo pačią su vaikais bekalbant jau svetimu liežuviu. Nepraeis nei pora šimtų metų, o jų vaikaičiai, kurie tebeturės kuršiškas pavardes, kalbės vokiškai ir sakys, kad jų senelė save laikė vokiete.
„Šilainės sodas“ © 2008 m.