Lietuviškas raštas, pirmosios lietuviškos knygos ir spauda atsirado Mažojoje Lietuvoje. Tą lėmė visas kompleksas istorinių priežasčių, viena jų – Reformacija.
Jos esmė slypėjo pagrindinėse Martyno Liuterio tezėse: religijos dalykus visiems paprastiems žmonėms reikia aiškinti tik jų gimtąja kalba, o bažnyčiose liturgiją atlikti tautinėmis kalbomis. Netrukus, 1526 m., Karaliaučiuje pamokslai pradėti sakyti lietuviškai, nuo 1532-ųjų reguliariai laikytos lietuviškos pamaldos. Išspausdinti liturgijų, katekizmų, giesmynų, evangelijų lietuviški vertimai, pamokslų rinkiniai. Naujoms idėjoms plisti Didžiojoje Lietuvoje padėjo po studijų Vakarų universitetuose grįžę lietuviai.
Žymieji Reformacijos idėjų skleidėjai – Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis – mūsų kraštietės rašytojos Editos BARAUSKIENĖS knygų herojai. Tad ir kreipiuosi į ją, kad mūsų laikraščio skaitytojams suprantamiau primintų, kaip Martyno Liuterio pasekėjams pavyko išjudinti Vakarų Europą iš Viduramžių sąstingio.
– Augustiniečių vienuolis Martynas Liuteris, ilgai ieškojęs kelio prie Dievo, į savo paieškas atsakymą rado Šventajame Rašte, kur parašyta, kad žmogus nuodėmių atleidimą ir dvasinę ramybę gali rasti tik per Dievo malonę, o sąlyga labai paprasta: širdingai atgailauti dėl savo klaidų, susiderinti su tuo, kurį nuskriaudei ar pažeminai, ir Dievas tau išties pagalbos ranką. Mat jį labai papiktino tuokart už pinigus platinamos indulgencijos, tarytum jos būtų bilietai į dangų. Kažkas gi turėjo išdrįsti ir garsiai pasakyti, jog tai nėra tikras kelias į žemišką sielos ramybę, – tikina Edita.
Prieš imdamasi rašyti naują istorinį romaną, ji yra išstudijavusi šimtus mokslo archyvinių šaltinių.
– Mano pagrindinė tema – Mažoji Lietuva ir jos žmonės. Rašydama apie prūsų, kuršių, lietuvių ir žemaičių krikštą, siekiau paliesti skaudžią tautų išnykimo temą. Nei prūsų, nei jų kalbos nebėra. Kuršiai išnyko kaip debesys nuo dangaus. Žemaičiai su lietuviais išliko. Kiek ilgam?
Pasak Editos, turime atiduoti tinkamą duoklę paskutiniajam krikščioniško kryžiuočių ordino magistrui Albrechtui, kuris dėl valdymo reikalų patarimo kreipėsi į dvasininką reformatorių Martyną Liuterį. Šis nukariautus prūsus ir lietuvius patarė prie Dievo atvesti ne per kraują, o pasaulietinės valstybės pagrindu. Susikūrė Prūsijos kunigaikštystė. Magistrui teko ieškoti mokytų vyrų, kurie, mokėdami tų tautų kalbas, galėtų išversti Šventąjį Raštą, katekizmą, giesmynus praktiniam naudojimui. Tokiu būdu lietuviai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis atsidūrė Karaliaučiuje. Pirmajam buvo patikėtas universiteto steigimas, antrasis, išmokslintas kunigaikščio lėšomis, paskirtas profesoriumi. Martynas Mažvydas, taip pat jo globotas, parengė „Katekizmą“ lietuvių kalba. Pirmoji lietuviška knyga išleista paties kunigaikščio Albrechto rūpesčiu ir kaštais.
Kitas svarbus Reformacijos idėjų aspektas – atsigręžimas į žmogų, jo reikmių iškėlimas ir jo teisių bei laisvių skelbimas. Taigi, Reformacija skatino demokratiškumo raidą, ji buvo savalaikė ir būtina.
Istorinio romano „Žodi, nekrisk ant akmens“ autorė E. Barauskienė apgailestauja, jog dabar žmonės neįsiklauso į didžio mūsų dvasinės kultūros puoselėtojo Martyno Mažvydo žodžius: „Imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit…“ Mažvydo kalba klasikinė, to niekas ir šiandien nepaneigs.
– Nekultūringa, tamsi tauta, kuri nepažįsta pamaldumo. Garsusis lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas, žvilgterėjęs į kai kurias mūsų šiandienos televizijos laidas, kur žmogaus likimą valdo raganos, o kai kas atlaidų keliauja už šimtų kilometrų, nejausdami, jog Dievas yra jų pačių širdyse, tikriausiai pasakytų: „tikri viduramžiai“, – mąsto Edita. – Ir mes dvasinėje plotmėje, regis, netoli tenuėjome.
Lietuvos mokslininkai yra daug nusipelnę tyrinėdami Mažąją Lietuvą ir jos šviesulį Kristijoną Donelaitį, sukūrusį nesugriaunamą paminklą lietuvių kalbai – poemą „Metai“. Teisybės dėlei turime pasakyti, jog paminklą „Metų“ autoriui – romaną „Tolminkiemio sodininkas“ – parašė provincijoje gyvenanti mūsiškė autorė E. Barauskienė. Klausiu, kaip ji pati vertina savo knygą, pernai apdovanotą originaliu Kristijono Donelaičio medaliu „Širdings brolau“.
– Kiekviena epocha vis kitaip perskaitys Donelaitį, – mano Edita. – Nenuostabu, kad šių dienų lietuvis, skaitydamas „Metus“, daugelio žodžių nebesupranta. Tačiau tai ne Donelaičio kaltė, nes mūsų kalba jau daug ko netekusi… Be to, daugelis iš viso neskaito. Donelaitį, kokį supratau gyvenantį savo aplinkoje tarp vyžotų būrų, skyriau moksleiviams bei literatūros mokytojams, tačiau kol kas atsako iš jų pusės nesulaukiau. Kita vertus, žodis gi nekrenta ant akmens, jis pataiko į skaitančiųjų širdis, paliečia jų jausmus, pagilina žinias. Apskritai, neskaitymas niekam neteikia garbės. Štai jau ir šiandieniniai darbdaviai siunčia žinią, kad pirmenybė teikiama raštingoms, apsiskaičiusioms ir kūrybingoms asmenybėms. Į tai turės atsiliepti ir mokyklos, ir universitetai.
Reformacijos 500-mečio sukakčiai Vatikane sudaryta bendra liuteronų ir katalikų komisija parengė dokumentą „Nuo konflikto iki bendrystės“. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, ši sukaktis minima mokslo, kultūros ir švietimo įstaigose, savivaldybėse, protestantiškose bendruomenėse ir bažnyčiose. Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija Vilniuje inicijuoja paminklo statybą reformacijos veikėjams Lietuvoje.
– Šiomis dienomis Priekulės evangelikų liuteronų bendruomenėje ta tema kalbėjomės apie daugelį dalykų, – sako E. Barauskienė. – Klaipėdos universiteto profesorius Helmutas Arnašius aiškino istorines krikščionybės reformacijos šaknis ir pasekmes. Prisiminėme mūsų rašto, kultūros veikėjus, savo darbus skyrusius visai Lietuvai. Papasakojau apie vieną ryškiausių lietuvininkų Vilhelmą Gaigalaitį, kuris, kunigaudamas Priekulėje, rūpinosi tikinčiųjų patriotiškumu, gimtosios kalbos puoselėjimu, steigė prieglaudas našlaičiams ir seneliams, leido lietuviškus laikraščius. Vien ko verti jo žodžiai: „Žmogus be karštos meilės savo tėvynei yra apgailėtinas, kadangi jam trūksta brangiausių turtų“.
Pasak Editos, kartais į neviltį varo žmonių nežinojimas, dar blogiau nenoras įsigilinti į savo istoriją visapusiškai.
– Akibrokštas Mažosios Lietuvos atžvilgiu, – sako ji, – kad Nacionalinei ekspedicijai plaukiant Nemunu žemyn nebuvo pasakyta, jog čia buvo Jagomasto spaustuvė, kurioje leistas laikraštis „Varpas“. Čia įkurta lietuvių draugija „Birutė“, kurios ne vienas narys 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašė Tilžės aktą, kuriuo remiantis Versalio sutartimi Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis buvo perduotas valdyti Lietuvai.
Kalbėjosi Aldona VAREIKIENĖ
Klaipėdos krašto laikraštis BANGA