„Iki vedybų, – prisimena Martynas Liuteris, – mano lova buvo nepaklota ištisus metus. Šiaudai puvo nuo mano prakaito. Dieną aš taip pavargdavau, kad virsdavau į lovą, viską užmiršęs.“ Visgi, kai Liuteris vedė iš vienuolyno pabėgusią vienuolę Kateriną fon Borą, Liuterio vadinamą Kete, lova būdavo paklota, patalynė pakeista, o namai sutvarkyti! Tačiau vedybinis Liuterio gyvenimas nebuvo tik rožėmis klotas.

Martynas greitai suprato, jog santuoka reikalauja pasiaukojimo, rūpinimosi ne tik savo, bet ir žmonos bei šeimos poreikiais. „Pirmaisiais santuokos metais reikia prie daug ko priprasti, – kartą pripažino Liuteris. – Atsibundi ryte ir randi ant pagalvės porą kasų, kurių anksčiau ten nebūdavo.“

Martyno Liuterio biografijoje „Čia aš stoviu“ Rolandas Beintonas pasakoja: „Greitai jis suprato, kad vyras privalo atsižvelgti į savo žmonos norus.“ Pavyzdžiui, jei ne Ketė, Martynas būtų vykęs į vieno savo draugo vestuves ir būtų susidūręs su plėšikaujančiais valstiečiais, kuriems nepatiko kai kurie jo raštai. Liuteris jau nebegalėjo galvoti tik apie save – dabar jis turėjo pasirūpinti ir žmona, o greitai ir daugybe vaikų.

Išradinga moteris

Martynas į santuoką neatsinešė nieko, tik kelias senas knygas ir dvokiančius drabužius. Bendro gyvenimo pradžioje Liuteriai turėjo mažai resursų. Atsakomybės namuose taip pat nebuvo lengvos. Ketė turėjo tvarkytis namuose ir jiems priklausančioje žemėje. Liuteris rūpinosi daržu, o Ketė prižiūrėjo sodą, tvenkinį ir kluoną. Vištas, kiaules ir karves ji skersdavo pati! 1535 m. rašytame laiške Martynas apie Ketę pasakoja: „Mano Viešpatie, Tave sveikina ir mano valdovė Ketė. Ji apsėja mūsų laukus, prižiūri ganyklas, parduoda karves ir taip toliau [kiek dar dalykų apima „taip toliau“?]. Be visos šios veiklos, ji pradėjo skaityti Bibliją. Pažadėjau jai 50 guldenų, jei perskaitys Bibliją iki Velykų. Ji labai stengiasi ir jau baigia Mozės Penkiaknygę.“

Ketė prižiūrėjo ir Martyno valdomą Zulsdorfo ūkį, kuriame kiekvienais metais Liuteriai praleisdavo šiek tiek laiko. Martynas komiškai rašė savo mylimajai Ketei: „Turtingajai Zulsdorfo damai, poniai Dr. Katerinai Liuter, kūnu gyvenančiai Vitenberge, bet dvasia esančiai Zulsdorfe.“ Arba: „Mano mylimai žmonai, Katerinai, poniai Dr. Liuter, kiaulių turgaus meilužei, Zulsdorfo damai ar kad ir koks titulas tiktų Jūsų Malonybei.“

Rūpintis Martynu nebuvo lengva. Jis dažnai sirgdavo, o kartais vienu metu kentėdavo nuo podagros, nemigos, persišaldymo, hemorojaus, vidurių užkietėjimo, akmenų, galvos svaigimo ir spengimo ausyse. Beintonas atkreipia dėmesį į Martyno meilę Ketei, ypač kai jis susiduria su šiais sunkumais: „Ketė buvo žolelių, kompresų ir masažų ekspertė. Jos sūnus Paulius, vėliau tapęs gydytoju, apie motiną atsiliepė kaip apie pusiau gydytoją. Ji sulaikė Liuterį nuo vyno gėrimo, vietoj jo duodama alaus, kuris veikdavo kaip raminamieji nemigos atveju ir tirpdė akmenis. Alų ji virdavo pati. O, kaip Martynas, būdamas toli nuo namų, vertindavo jos patarnavimą! Po metų santuokos jis draugui rašė: „Manoji Ketė visame kame yra man tokia paslaugi ir maloni, kad aš nekeisčiau savo neturto net į visus karaliaus lobius.“ O kalbėdamas apie apaštalo Pauliaus Laišką galatams, kurio skaitymas atvedė jį prie dvasinio atgimimo, jis pavadino jį „mano Katerina fon Bora“. Dėl savo atsidavimo žmonai Liuteris buvo pradėjęs kiek nerimauti: „Katerinai aš priskiriu daugiau nuopelnų nei Kristui, kuris dėl manęs padarė daug daugiau.“

Jie labai mylėjo vienas kitą. Martynas vertino Ketę už tai, kad ši taip gerai rūpinosi jo apgailėtinu kūnu.

Gausėjanti šeima 

Liuterių šeima netrukus gerokai išaugo. Katerinai pagimdžius sūnų Hansą, Martynas rašė: „Mano brangioji Ketė vakar, antrą valandą, per Dievo malonę į pasaulį atnešė sūnelį Hansą Liuterį. Turiu baigti. Serganti Ketė mane kviečia…“ Su jam būdingu humoru, suvystęs sūnų Hansą, Liuteris pasakė: „Spardykis, mažasis bičiuli. Taip mane buvo suvystęs popiežius, bet aš ištrūkau.“

Liuterio dienoraščio įrašai žavi tikroviškumu, o komentarai labai gyvenimiški. Kad ir koks mielas buvo Hansas, naktys, klykiant kūdikiui, buvo varginančios ir sunkios. Liuteris sakė: „Hansui pradeda kaltis dantys ir jis pamažu tampa džiaugsmingu vargeliu. Štai tokie yra santuokos džiaugsmai, kurių popiežius nėra vertas.“

Iš viso Liuteriai turėjo šešis vaikus: Hansą, Elžbietą, Magdaleną, Martyną, Paulių ir Margaretą. 1527-ųjų gruodžio 10 d., gimus Elžbietai, Liuteris apie ją pasakė: „Dievas iš manęs ir žmonos Ketės sukūrė mažą pagonę.“

Nuolatinį šurmulį Liuterių namuose kėlė ne tik vaikai, bet ir daugybė nuolat besilankančių draugų bei studentų. Tai puikiausiai iliustruoja pavyzdys iš Martyno ir Ketės vestuvių: Vienuoliktą valandą pasigirdo beldimas į duris. Beldėsi daktaras Karlštadas, bėgęs nuo valstiečių sukilimo ir ieškojęs pastogės. Žinoma, Liuteriai jį priglaudė. Tačiau Karlštadas buvo ne vienintelis ir tikrai ne paskutinis pas juos prisiglaudęs žmogus. Liuteriai daugybę kartų priglaudė sergančiuosius, tačiau didžiausią įspūdį kėlė jų meilė našlaičiams. Martynas su Keite įsivaikino keturis pas gimines gyvenusius našlaičius, tad tuomet jų šeimoje buvo net dešimt (!) vaikų.

Jų namų durys buvo atviros visiems, tad kartais po jų stogu glausdavosi net 25 svečiai – vaikai ir studentai. Nereikia nė sakyti, kad pasirūpinti visais Ketei buvo nelengva užduotis.

Liuterių namuose šurmulys netildavo net prie pietų ar vakarienės stalo. Čia vyko pokalbiai ir diskusijos, kurios vėliau sugulė į žymiąją  knygą „Užstalės pokalbiai“. Įnikę į pokalbius studentai prie stalo užsisėdėdavo iki vėlyvos nakties. Tai, žinoma, vargino, ir vieną vakarą, Martynui kalbantis prie stalo, Ketė nuėjo į savo kambarį ir tiesiogine žodžio prasme nualpo.

Gyvenimas nebuvo lengvas. Gyventi santuokoje nebuvo lengva. Visgi Martynas ir Ketė vienas kitą nepaprastai mylėjo. Į santuoką jie žiūrėjo kaip į charakterio mokyklą, kurioje Dievas naudoja kasdienio šeimos gyvenimo sunkumus mums pašventinti. Beintonas apie tai sako: „Šia prasme santuoka pakeičia vienuolyną, Bažnyčios laikytą dorybės mokymo vieta ir patikimiausiu keliu į rojų. Liuteris, atmesdamas idėją, kad išgelbėjimą galima užsitarnauti, vis dėl to neatmetė tvirtumo, kantrybės, dosnumo ir nuolankumo pratybų svarbos. Gyvenimas šeimoje pareikalauja daug jėgų. Šeimos galva visą gyvenimą turi rūpintis, kad namuose būtų kasdienės duonos. Moteris turi išnešioti ir pagimdyti vaikus. Nėštumo metu ją kankina svaigulys, galvos skausmai, pykinimas, dantų skausmai ir kojų patinimas. Gimdymo skausmuose jos vyras gali ją paguosti, sakydamas: „Brangioji, galvok, kad tu esi moteris ir tavo darbas patinka Dievui. Su džiaugsmu priimk Jo valią. Pagimdyk vaiką. Jei mirsi, tai dėl kilnaus tikslo, paklusdama Dievui. Jei nebūtum moteris, tu norėtum ja būti, kad galėtum kentėti ir mirti dėl tokio brangaus ir kilnaus Dievo darbo.“

Santuoka yra charakterio mokykla, ypač auginant vaikus. Jei esate tėvai, suprantate, koks tai įtemptas laikas ir kaip stipriai tuo metu išbandomas jūsų šventumas, kai vaikas savo nepaliaujamais klyksmais vidury nakties trikdo namų ramybę. Aš tikrai tai žinau, o mano žmona – dar labiau. Liuterių namai nebuvo išimtis. Beintonas rašo: „Auginti vaikus – išbandymas abiem tėvams. Vienam iš savo jaunėlių Liuteris pasakė: „Vaike, kuo tu nusipelnei mano meilės? Savo riksmais tu sutrikdei visų namų ramybę.“ O kai kūdikis verkė visą valandą ir tėvų kantrybė buvo beišsenkanti, jis pastebėjo: „Dėl tokių dalykų Bažnyčios Tėvai apjuodino santuoką. Tačiau prieš paskutiniąją dieną Dievas sugrąžino santuokai ir teisminei valdžiai atitinkamą pagarbą.“ Motinai, žinoma, teko sunkiausia dalis. Tačiau tėvui, kad ir kaip juokingai tai atrodytų kaimynams, gali tekti džiaustyti vystyklus. „Tegul juokiasi. Dievas ir angelai danguje šypsosi.“

Santuoka ir kantrybė    

Martyno žodžiai visada būdavo biblinės tiesos ir humoro derinys. Kartą Liuteris sušuko: „Gerasis Dieve, kiek daug bėdų sukuria ta santuoka! Adomas visiškai sujaukė mūsų prigimtį. Tik pagalvok apie visas rietenas, kurias greičiausiai teko išgyventi Adomui ir Ievai per devynis šimtus metų! „Tu valgei obuolį“, – priekaištaudavo Ieva, o Adomas atšaudavo: „O tu jį man davei.“

Ketės kantrybė taip pat kartais išsekdavo. Kartą ji pratrūko ir Liuteriui išsakė: „Daktare, kodėl jums nesiliovus kalbėti ir nepavalgius?“ Bet Liuteris atsikirto: „Norėčiau, kad prieš praverdamos burną moterys sukalbėtų maldą Viešpačiui.“ Beintonas paaiškina, kodėl jų kantrybė vienas kito atžvilgiu, ypač turint tiek daug vaikų, kartais išsekdavo: „Iš dalies sunkumų kildavo dėl to, kad Liuterio ir jo žmonos darbo ir poilsio ritmas nesutapo. Po dienos darbų ir rūpinimosi vaikais, gyvuliais ir tarnais, ji norėjo pakalbėti su lygiaverčiu partneriu. O jis, keturis kartus pamokslavęs, po paskaitų ir pokalbių su studentais pietaujant, troško krestelėti  į krėslą ir panirti į knygą. Tada Ketė ir pradėdavo: „Pone Daktare, ar Prūsijos magistras yra kunigaikščio brolis?..“

Martynas žinojo, jog kartais jam pritrūksta kantrybės. Kartą jis pasakė: „Visas mano gyvenimas reikalauja kantrumo. Man reikia kantrybės bendraujant su popiežiumi. Turiu būti kantrus su eretikais. Turiu būti kantrus šeimynykščiams. Turiu būti kantrus net ir Ketei.“ Tačiau Beintonas teisingai pastebi, kad Martynas „pripažino, jog jam tai į naudą“.

Taigi santuoka ir šeima buvo charakterio mokykla.

Nepaisant kasdienio gyvenimo sunkumų, Martynas nepaprastai mylėjo Ketę. Jis žinojo, kad vedybinė meilė laikui bėgant stiprėja: „Pirmoji meilė yra lyg apgirtimas. Kai svaigulys praeina, pasirodo tikroji sutuoktinių meilė.“ Kitur Liuteris rašė: „Kūnų sąjunga nieko neatneša. Šalia to turi būti būdo ir minčių sąjunga.“

Martyno meilė Katerinai buvo akivaizdi, ypač jai sergant. Jis rašė: „O, Keite, nemirk ir nepalik manęs.“ Martynas negalėjo pakelti minties, kad praras savo „šonkaulį“, kaip jis juokaudamas vadino Ketę.

Abu, Martynas ir Ketė, labai mylėjo ir savo vaikus. Mylėjo labiau nei gyvenimą. Turbūt sunkiausias išbandymas, tekęs Liuterių šeimai, buvo jų keturiolikmetės dukters Magdalenos mirtis. Jai gulint mirties patale, Martynas meldė: „O Dieve, aš ją taip myliu, bet tebūna Tavo valia.“ Beintonas pasakoja, kas įvyko po jos mirties: „Liuteris priekaištavo sau, nes Dievas jį palaimino labiau nei bet kurį vyskupą per tūkstantį metų, bet tuo metu savo širdyje jis visgi negalėjo rasti padėkos. Sielvarto prislėgta Ketė alpo… Kai duktė buvo paguldyta į karstą, Martynas ištarė: „Tu, brangioji Lenchen, pakilsi ir šviesi kaip žvaigždės ir saulė. Kaip keista, kad ji atrado ramybę, o aš taip sielvartauju…“

Te Martyno ir Ketės santuoka ir jų meilė savo vaikams šiandien primena mums apie Kristaus meilę savo Bažnyčiai ir Tėvo meilę mums, Jo išpirktiems vaikams.

Autorius dr. Matthew Barrett yra Londono „Oak Hill“ kolegijos sisteminės teologijos ir bažnyčios istorijos dėstytojas

Iš straipsnio, skelbto „The Gospel Coalitinion“ vertė Marija Valatkaitė