2017-ieji Lietuvoje greta kitų sukakčių paskelbti ir Reformacijos bei Mažosios Lietuvos rašytojos, lietuvių literatūros klasikės Ievos Simonaitytės metais.
Pasaulinės ir lietuviškosios progų sutapimas skatina įdėmiau pasižvalgyti po protestantiškąjį paveldą visoje Lietuvoje, nors didesnis dėmesys natūraliai krypsta į Mažąją Lietuvą.
Neįmanoma pervertinti istorinio Reformacijos indėlio į lietuvybės sklaidą, kadangi lietuvių rašytinės kalbos atsiradimas yra tiesiogiai siejamas su šio sąjūdžio šviesuoliais: Martynas Mažvydas parašė pirmąją knygą lietuvių kalba – liuteroniškojo tikėjimo santrauką „Katekizmą“, Tilžės kunigas Danielius Kleinas – pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, Jonas Bretkūnas pirmasis į lietuvių kalbą išvertė Bibliją, Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmąją lietuvišką poemą „Metai“.
Tokiame kontekste prasminga atsigręžti ir į Mažosios Lietuvos lietuvininkų pastangas sėti ir stiprinti lietuvybės daigus vokiečių apie pusę tūkstantmečio valdytame Lietuvos krašte. Iškili šių pastangų liudytoja yra šimtametė Klaipėdos rajono Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia ir parapija.
1890 metais keturiolika šiaurės rytų Priekulės parapijos kaimų – Agluonėnai, Aisėnai, Ašpurviai, Dėgliai, Dvyliai, Kantvainiai, Pėžaičiai, Poškos, Pozingiai, Stankaičiai, Stonaičiai, Šaukliai, Vanagai ir Žydeliai – buvo sujungti į atskirą Vanagų dvasinę apylinkę, sielovadai paskirtas kunigas M. Mehlhornas. Kadangi atskiro kulto pastato dar nebuvo, pamaldas kunigas laikė tais pačiais metais atidarytoje pradinėje mokykloje, įkurdintoje vietinio dvarininko Gložaičio name. 1905 m. Vanagų bendruomenei pripažintos parapijos teisės. Tais metais į Vanagus kunigauti atvyko jaunas, energingas dvasininkas Emilis Bleiweissas, kuris ir ėmėsi parapijos komplekso statybų. Šiuo metu atstatytą kompleksą sudaro bažnyčia, klebonija bei ūkinis pastatas.
Bažnyčios pastatą projektuoti buvo pakviestas Ragainės meistras Tamošaitis (Tomascheit), pats vadovavęs statybos darbams. Kertinis naujųjų maldos namų akmuo padėtas 1907 m. vasarą. Bažnyčios šventinimo iškilmės įvyko mažiau nei po dviejų metų – 1909 m. vasario 21 d. Pamaldos tapo reikšmingu viso krašto įvykiu: susirinko apylinkių žmonės, atvyko vyskupas ir kunigai iš Priekulės, Kretingalės, Dovilų, Kairių parapijų, dalyvavo pats Prūsijos generalinis superintendantas D. Braunas. Svarbu pažymėti, kad pamaldos buvo laikytos dviem – vokiečių ir lietuvių – kalbomis.
Tvirtas ir grakštus raudonų plytų neogotikinis pastatas stebino savo didingumu. Dvišlaičiu stogu uždengtas, nuo centrinės ašies kiek į dešinę patrauktas bokštas su masyviu kryžiumi primena Vokietijos gotikinių bažnyčių bokštus ir yra toli matomas pamario lygumoje. Itin gražiai jis anuomet (ir dabar!) atrodo žalių pušynų fone. Pati bažnyčia dvinavė, lubos medinės, gaubtos. Būdingas Vanagų bažnyčios architektūros bruožas – dominuojanti sienų plokštuma su kietai „įrėžtais“ elementais, ryškiais kampais.
Vanaguose gimusi Klaipėdos krašto garsintoja Ieva Simonaitytė (1897–1978) šitaip perteikia anuomet Prūsų Lietuvos perlo įspūdį: „Niekas bažnytėlėje neblizga nei auksu, nei kristalais ir nei pigiais bet kuriais kitais papuošalais. Bažnyčia graži savo naujumu, savo paprastumu. Šone sakykla, per vidurį altoriukas, abu iš kuklaus medžio, dengto purpuru. Ant altoriaus mūka – medinis kryžius su sidabriniu Kristaus kūnu. Tai dėl to nusilenkiama prieš altorių. Aišku. Tiesa, gale bažnyčios – vitražai. Apie šiuos vitražus aš jau anksčiau girdėjau, Šauklio Juris sakė, kad jie dovanoti pačios ciecorienės Augustos – ak tu, mano pone!.. Jei ne legenda, tai gal tiesa …“
Ieva Simonaitytė, iškili Mažosios Lietuvos grožio ir dvasios liudytoja, buvo ir tikra savo krašto patriotė. Savo kūriniuose rašytoja įamžino Mažosios Lietuvos savitumą: išryškino išskirtinius lietuvninkų likimus, apmąstė istorinę krašto lemtį, atskleidė jo etnografinį savitumą, fiksavo lietuvininkų folkloro liekanas.
Vanagų parapija ir buvo ta vieta, kurioje būsima dainė išgyveno savo dvasinį tapatumą, brandino rašytojos talentą. Žinia, Ieva Simonaitytė buvo aktyvi Vanagų lietuvių jaunimo sambūrio „Eglė“ dalyvė. O ir būdama jau solidaus amžiaus, kiek įstengdama ir toliau rūpinosi gimtąja parapija. Kiekvienais metais savo konfirmacijos dieną stengdavosi pabuvoti Vanagų bažnyčioje. 1977 m. ji įkalbėjo seną pažįstamą, operos dainininką E. Schumanną surasti kvalifikuotą meistrą itin geriems „Wolkner“ firmos vargonams suremontuoti, pati finansavo remonto darbus.
Mažojoje Lietuvoje lietuvininkai toli gražu nebuvo lygiateisiai vokietininkams. Lietuvių kalba vokiečių valdžios buvo toleruojama tol, kol senieji krašto gyventojai buvo ištikimi kaizeriui ir nekėlė tautinio savarankiškumo siekių. Galima sakyti, kad dėl šios priežasčių kultūrinis krašto gyvenimas skilo į elitinį arba miestiškąjį, vykusį vokiečių kalba, ir etnografinį kaimiškąjį, kuriame skambėjo kantriai puoselėjamas lietuviškas žodis. Nors germanizacija ir vyko pilnu tempu, savo šviesuolių vedini vanagiškiai drąsiai gynė lietuvninkų interesus, savitą kultūrą.
Išskirtinė Vanaguose veikusio kunigo Kristupo Lokio asmenybė ir veikla. Būsimas kunigas gimė 1885 m. Tilžės apskrityje. Berlyne baigęs J. E. Gossnerio misijonierių mokyklą išvyko į Indiją, kur ėmėsi apaštalavimo darbo. Jis išmoko hindi, mindari ir gauvari tautų kalbas; Khutitolyje įrengė parodomąjį ūkį, ligoninę, irigacijos stotį.
Vėliau čia buvo pastatyta ir dar ilgus metus po to žmonėms tarnavusi Kristupo Lokio vardo užtvanka. Sugrįžęs į gimtąjį kraštą, kunigas buvo paskirtas į Vanagų parapiją (1914 – 1921 m.). Jis nedvejodamas pareiškė, jog parapija turi būti lietuviška. Namuose su šeimyna kalbėjo tik gimtąja kalba. Tuo metu tai buvo negirdėtas dalykas Mažosios Lietuvos kunigų praktikoje! Kunigas Kristupas rėmė parapijos lietuvininkų kultūros draugijos „Eglė“ narius. Pats dar 1921 m. įstojo į knygų leidimo draugiją „Rytas“, bendradarbiavo laikraščiuose „Prūsų lietuvininkų balsas“, „Pagalba“, „Keleivis“, kur daugiausia rašė apie Indiją, misijų veiklą. K. Lokys buvo vienas pirmųjų indiškos tematikos propaguotojų lietuvių literatūroje. Vokietininkai, net pats Klaipėdos krašto generalinis superintendantas, ne kartą jį skundė bažnytinei valdžiai Karaliaučiuje ir Berlyne, siūlė atleisti iš pareigų. Tačiau parapijiečiai, išgirdę apie galimą kunigo iškeldinimą, vis subruzdavo ir bažnytinė vyresnybė nuspręsdavo palikti kunigą ramybėje.
Kitam drąsiam lietuvininkui – Jurgiui Sprogiui – parapiją teko globoti po II Pasaulinio karo. Ūkininkas ir apylinkių kalvis Jurgis Sprogys augino dešimt vaikų. 1948 metais Vanagų parapija teturėjo apie 750 narių, o netrukus prasidėjo trėmimai į Sibirą, po jų – emigracija į Vokietiją. Parapija vis menko. Pats J. Sprogys sovietų keleriems metams buvo ištremtas į Estijos lagerį. Po karo trūko kunigų, tačiau žmonės neleido bažnyčios uždaryti. Todėl žmonių tarpe autoritetą turėjęs J. Sprogys buvo paskirtas kantoriumi – Dievo žodžio skelbėju ir aiškintoju (1946 m.), o vėliau buvo įšventintas į kunigus (1950 m.).
Nenuilstantis parapijos kunigas Jurgis Sprogys nenuleido rankų: laikė pamaldas, skelbė tikėjimą, palaikė bendruomenės gyvastingumą. 1967 metais jis buvo palaidotas parapijos kapinaitėse, šalia Kristupo Lokio. Dar po trejų metų, 1970-aisiais, Ievos Simonaitytės rūpesčiu iš Vyžių kapinaičių buvo atgabenti ir perlaidoti bažnyčios statytojo E. Bleiweisso palaikai. Taip rašytoja atsidėkojo jaunystėje ją globojusiam kunigui.
Laimei, kad ir dabartis Vanagų parapijai nešykšti rūpestingų, bendruomenės telkimu ir parapijos pastatais besirūpinančių asmenybių. Manfrydas Sprogys, kunigo Jurgio Sprogio anūkas, šiuo metu yra Vanagų parapijos tarybos pirmininkas. Tai jo pečius užgulė didieji organizaciniai bažnyčios komplekso pastatų restauravimo darbai. Tačiau jei ne Vanagų kaime gimusio ir į Vokietiją emigravusio šviesuolio Jono Skėrio Vokietijoje surinkti pinigai, bažnyčios restauravimas būtų nė neprasidėjęs. Buvęs parapijietis įvykdė savo bičiulei Ievai Simonaitytei 1958 metais duotą pažadą pasirūpinti bažnyčia ir bendruomene. „Tai išvyksti? Aš mirsiu pirma tavęs, Skėri. Pažadėk man, kad jei rasi galimybę, išsaugosi mūsų bažnyčią“, – prisakė anuomet Mažosios Lietuvos metraštininkė.
Atėjus laikui Jono Skėrio atsakas buvo štai toks: „Tikėjimas, malda man teikė stiprybės per visas gyvenimo audras, išgelbėjo man gyvybę. 1996 metais nuvykau į pamaldas Vanaguose. Vaizdas buvo liūdnas, nors verk: stogas kiauras, iš bokšto vidun sruvo vanduo ir pūdė medieną, beveik griuvo mūrai… Bažnyčios kasa buvo tuščia.“ Sukrėstas kone griūvančios Vanagų bažnyčios vaizdo, jis nusprendė sutelkti jėgas ir atgaivinti brangų dvasinį ir kultūrinį palikimą. Pagal profesiją mokytojas, J. Skėrys kreipėsi pagalbos į Vokietijos bažnyčių parapijiečius ir pavienius aukotojus iš kitų pasaulio šalių, surinko ženklią sumą pinigų, savo užsidegimu įtraukdamas ir valstybines institucijas. Surinkus pusę pinigų, kitą pusę restauravimo darbams skyrė Kultūros paveldo departamentas.
Pradėti 1999 metais, restauravimo darbai buvo baigti 2013 metais lapkričio mėnesį. Visas Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksas kartu su klebonija ir ūkiniu pastatu buvo restauruotas bendradarbiaujant Kultūros paveldo departamentui, Klaipėdos rajono savivaldybei, Vokietijos vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, dosniai ir nuolat aukojant evangelikų liuteronų bendruomenei.
Belieka pasidžiaugti, kad Vanagų parapija išgyveno visus sunkumus ir tęsia tikėjimo ir lietuvybės puoselėtojų suformuotas tradicijas. Pavyzdžiui, Vanagų kaime kasmet susirenka 500 vaikų iš visos Lietuvos tikėjimo bei pasišventimo tiesų pasimokyti iš Vanagų parapijos šviesulių. Tai teikia viltį, kad ne tik Vanagų parapijos, bet ir kiti nedideli šviesuolių įkurti ir kūrenami židiniai niekada neužges. O su jais plazdės ir Lietuvos viltis.
Naudingos nuorodos:
- Senosios Vanagų kaimo kapinės mena ilgą lietuvninkų istoriją. Jose palaidoti Vanagų parapijos šviesuoliai.
- Istorinis Priekulės miestelis, nutolęs nuo Vanagų kaimo vos 6 km, įdomus savo pastatais ir Mažosios Lietuvos miesteliams būdingu paveldu.
- Lankytojai nenusivils užsukę ir į I. Simonaitytės memorialinį muziejų.
- Įspūdingas metalinis tiltas per Minijos upę pasižymi Mažajai Lietuvai būdingu medžiagiškumu, konstruktyvu, metalo tvirtinimo būdu – kniedijimu.
Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?
Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.
„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metu ─ ir į Lietuvos tapatybę. Šią Delfi.lt rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.